Vokietis Jozefas Frankas, kaip ir jo tėvas, Johanas Peteris Frankas, buvo Vilniaus universiteto medicinos profesorius. Jo iniciatyva buvo įkurta Medicinos draugija, leisti žurnalai medikams, įsteigtas Vakcinacijos institutas, taip pat ir Motinystės. Po metų nuo vilniškio Motinystės institutą įsteigė Napoleonas.
Mokantis kelias kalbas ir mėgstamas pašnekovas apie literatūrą arba meną, Frankas kartu su žmona organizuodavo labdaros koncertus. Bet atsiminimuose Frankas aprašo, kad dėl moralinių įsitikinimų atsisakydavo gydyti besilaukiančias moteris, jeigu jos buvo netekėjusios.
Nes tokia tuomet buvo tradicija. Buvo ir laikai, kuomet tradicija ir įsitikinimai lėmė, kad paveldėjimo teisę turi tiktai santuokiniai vaikai. Gimę ne santuokoje buvo kalti dėl tėvų nuklydimo ir augdavo ne tiktai pravardžiuojami, bet ir skurde, jei motina buvo nepasiturinti. Nesvarbu, koks turtingas būtų buvęs tėvas. Nes tokia tradicija.
Nebuvo tradicijų, kad visos moterys galėtų mokytis ir gautų išsilavinimą. Ką jau ten mokslas. Jos negalėjo trumpai kirptis ar nešioti kelnių. Nebuvo ir tradicijos, kad moterys galėtų būti kokios nors srities specialistės, išskyrus namų ūkį ir vaikų auginimą. Nebuvo ir tradicijos, kad jos balsuotų. Ne tiktai jos, buvo šalių pasaulyje, kur buvo tradicija, kad balsuoti negali kitokios negu baltos odos žmogus. Tiksliau, tradiciškai tie ne baltieji buvo laikomi netgi ne visai žmonėmis ir buvo tikima, kad, pavyzdžiui, indėnų moterys nejaučia skausmo.
Žydai negalėjo verstis įvairiausiais amatais, išskyrus tuos, kuriuos jiems leido. Baudžiava, kaip ir vergovė, savo laiku taip pat buvo tradicija, bet kas dabar galėtų siūlyti, kad galima parduoti žmogų arba vaikus atskirti nuo tėvų dėl jų rasės, kaip buvo daroma kolonizuojamuose kraštuose. Sakysit, beprotis? Betgi tokie buvo papročiai ir tokia tradicija. Kai kurie tokie dar visai neseni, nereikia grūstis tūkstantmečiais iki medžioklių ir rinkikų arba Spartos, kai buvo žudomi silpni ar tiesiog genčiai trukdantys keliauti kūdikiai.
Tradicija išvertus iš lotynų reiškia perdavimą – kuo tikima, ką norima išsaugoti ateities kartoms. Keli anksčiau išvardinti dalykai dabar mums kelia pasipiktinimą arba nuostabą – kaip taip galėjo būti, kaip žmonės galėjo būti tokie abejingi ir akli, kad gimusius kitokiais laikytų narvuose ir rodytų per cirko pasirodymus. Atimtų iš šeimų ir auklėtų, kaip rodėsi teisinga viršesniems. Neleistų mokytis ir dirbti. Dėl kažkieno susikurtos tradicijos, kai iš tiesų tradicija turėtų būti tiktai tai, kas iš tiesų vertinga, kad būtų saugoma. Ir kad praėjus laikui, dėl tos tradicijos nebūtų gėda.
J. Franko rūpesčiu įsteigtame Motinystės institute pagalbą galėjo gauti tiktai tos gimdyvės, kurios leis paskiepyti savo vaiką. Tas buvo tų laikų naujovė. Bet instituto statutas leido padėti tik moterims, kurios buvo ištekėjusios arba našlės, jeigu vyrai mirė nėštumo metu. Tas buvo tų laikų tradicija. Be jokių abejonių, kuo aršiausiai ginama.
Vaikų mokymas Lietuvoje yra privalomas. Nenorinčiųjų skiepytis skiepijimas – ne.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
