Santuokos įstatymo projektas bent vasarai buvo padėtas į stalčių. Į prezidentūrą plūdo dešimtys laiškų, raginančių prezidentą sulaikyti tokio įstatymo priėmimą. Kai kurie laikraščiai juos rašiusiems dėkojo ir tikino, kad įstatymo projektas yra nieko daugiau, kaip pataikavimas seksualinei aistrai.
Naujai konsekruotas vyskupas įrodinėjo, kad tai yra kišimasis į religiją, ardo šeimas, o kitas dvasininkas, katedros vikaras pamoksle sukalbėjo, kad toks įstatymas neabejotinai prisidės prie tautos žūties, kuomet tikėjimą ir dorą padeda griauti ne kokie nors priešai, bet „mūsų pačių išlaikomi dramos ir kino teatrai“.
Čia ne apie šiemet iki rudens sesijos – mažiausiai iki rudens sesijos – atmestą partnerystės įstatymą. Tie epitetai prieš šešiasdešimt vienerius metus sakyti apie tuomet Lietuvoje rengtą Civilinės metrikacijos įstatymą, nes civilinės santuokos Lietuvoje nebuvo. Jeigu „dramą ir kino teatrus“ pakeistume į, pavyzdžiui, LRT, ar kokią kitą laiko, auditorijos, narysčių tarptautinėse asociacijose patikrintą transliuotoją, gautume beveik pažodžiui šiandieną, o ne aplinkybes iš puikios Norberto Černiausko knygos „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“.
Knyga nėra tiktai apie civilinės santuokos įteisinimą, ji apima kur kas daugiau visuomenės gyvenimo sričių, ir leidžia suvokti stiprėjusios valstybės ateičiai susiplanuotus darbus, kuriuos nutraukė okupacija.
Tiktai kad paralelių su šiuometine vasara yra ir daugiau panašių – ne tiktai, kiek laiko kainavo diskusijos dėl to, kas šiandien yra įprastinė teisės norma, nesvarbu, kaip ji bebūtų vertinama bažnytiniame ar kitame kontekste.
Vilniaus universiteto profesorius Vincas Mykolaitis Putinas, be kita ko, pats civilinę santuoką įregistravęs užsienyje, tą vasarą buvo nuliūdęs, kad studentai kartais pasirodo kaip kaimo bernai, kuriems geriau tiktų ne auksu siuvinėta kepuraitė, bet kuolas. Jo kolega Mykolas Riomeris apgailestavo, kad nors apdairioji visuomenės dalis patriotiškai atrodantį chuliganizmą prieš Vilnijos lenkus smerkė, viešų pasisakymų beveik nebuvo.
O Donelaičio kalbą pirmam reprezentaciniam „Metų“ leidimui tą vasarą iščiustijo geriau, negu bet kokie šiandieniniai kalbos grynintojai. Neliko pautų ir šūdo, jie buvo pakeisti reprezentaciniais kiaušais ir mėšlu.
„Vasara tuo ir ypatingas metas, kad skaityti galima visur“. Taip, čia dar vienas sakinys iš „Paskutinės Lietuvos vasaros“. Bet ne paskutinis.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
