Kiek save pamenu rašančią ar kalbančią apie Lietuvos švietimo sistemą, tiek pat – visas tas tris dešimtis metų Lietuvoje mes ją iš naujo kuriame. Tiek pat tęsiasi diskusijos, greičiau, nepasitenkinimas dėl baigiamųjų egzaminų – ir jų tvarkos, ir užduočių apsaugos, tiksliau, nutekinimo.
Pačiai asmeniškai ir iš labai arti teko stebėtis, dėl kokių vertinimo sistemos ypatumų Lietuvoje užaugęs ir brandos egzaminą pasiekęs mokinys anglų kalbos egzaminą išlaiko geriau, negu gimtos lietuvių – likimui panorėjus, dargi ir gimęs žurnalistų šeimoje.
Dabar jau kelintus metus niojamės dėl matematikos – ir kiek jos reikia ar nereikia, kiek lavina ji mąstymą, kiek vargina humanitariniams dalykams gabesnius vaikus, ar reikalingi tie egzaminai iš viso.
Kartais klausydamasi mūsų politikų kalbų bandau įsivaizduoti, ką skaitė tie, kas juokiasi matydami skylėtą taikinį su ant jo užrašytu tegu politinio varžovo, tačiau ir kolegos toje pat darbovietėje vardu.
Kažkuriame forume užkliuvau už man patikusios minties – išvis nieko verti yra visi šitie egzaminai, jeigu į sunkią padėtį užsieniuose pakliuvęs jaunuolis pėsčias eina į Lietuvą, o ne į jos ambasadą, keletu tūkstančių kilometrų arčiau. Nes ne pažymys atskleidžia brandą, o suvokimas, kam reikalingos žinios, kaip jos gali pagerinti absoliučiai kiekvieną gyvenimą, ir kuo mažiau priklausant nuo nepatinkančios politinės valdžios.
Poetas Josifas Brodskis Nobelio premijos kalboje pasakė, kad pasaulis būtų daug geresnis, jei valdžią rinktume ne pagal politines programas, o pagal tai, kokias knygas žmogus skaitė. Pats sovietijoje nebaigęs nė aštuonių klasių, profesoriaudamas Amerikoje savo studentams surašė kalną knygų, kurias turėtų perskaityti tas, kas nori, kad su juo būtų įdomu šnekėtis.
Kartais klausydamasi mūsų politikų kalbų bandau įsivaizduoti, ką skaitė tie, kas juokiasi matydami skylėtą taikinį su ant jo užrašytu tegu politinio varžovo, tačiau ir kolegos toje pat darbovietėje vardu.
Ar tie, kas parlamento sales ir eterį suteikia bendrapiliečius keikiantiems veikėjams, kurių žodynas, o kartais ir biografija, labiau primena banditėlius iš trečiarūšių serialų, o ne bet kokios apimties ir pakraipos maršų vedlius.
Ir tada man pradeda atrodyti, kad skaudžiausių patirčių patyręs poetas Brodskis vis dėl to buvo neįtikėtinai naivus. Jei iš tikrųjų manė, kad valdžios siekiantieji – visi lig vieno – skaito. Kokias nors knygas.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
