Tereikia išsirinkti klaikiausiai atrodančią erdvę mieste, pasiimti kelis kibirus dažų, porą draugelių ir pirmyn į rūsį žaisti patrulius, sukurti 50 metrų ilgio valstybinės vėliavos parodiją ir vaikyti paauglius iš jiems skirtos žaidimų aikštelės, kuri oficialiai ir yra skirta dažymo eksperimentams.
Sostinės rūsyje ėmė formuotis gūdus pasienis.
Tame rūsyje išdygusi Lietuvos vėliava man priminė įkaitą. „Tik prisiartink, tik pamėgink prisiliesti...“ Ne vieną laisvamanį nusivedė vėliavos sargų rūpestingai iškviesta policija. Ateina nauja diena – sargai vėl perdažo savo kūrinį nuo „naujų išpuolių prieš valstybinę simboliką“.
Šalia „Panoramos“ esanti iš plytelių sumūryta skulptūra „Laisvės kelias“ dar niekada neatrodė tokia muzikali, kaip dabar, kai perėjoje užgimė ši pabaisa. Nesu matęs liūdniau plazdančios trispalvės negu toji parodija, be dangaus, be saulės šviesos, kur tik vieniši vaiduokliai tipena pro šalį, norėdami greičiau dingti iš to slogaus požemio...
Ar nekyla mintis, kad tasai nesibaigiantis trispalvės mozojimas voleliais (kad ir koks širdžiai mielas galėtų pasirodyti koloritas) yra vandalizmas nuo pat pirmo iki paskutinio potėpio, kai piktnaudžiaujama vėliava, ir tai neturi nieko bendra su jokiomis heraldinėmis vertybėmis?
Ar neatrodo, kad visa tai tėra elementari saviveikla ir manipuliacija valstybiniais simboliais? Galbūt netgi valstybinio simbolio diskreditacija, pažeminimas? Ar netrūksta vado, galbūt prezidento, kuris pasakytų: „Taip su vėliavomis elgtis nedera!“ arba „Neužtenka uždažyti vieną vėliavą ant kitos – reikia nuskusti prieš tai buvusią, kad nė ženklo neliktų“. Čia gi valstybiniai simboliai, o ne virvės traukimo varžybos paežerėje. O kiek aistrų!
Man, kaip dailininkui, tokios vėliavos sukūrimas ir saugojimas panašesnis į terorizmo grimasą negu patriotinį aktą. Norėtųsi, kad jos ten nebūtų. Norėtųsi ją ATMATYTI. Ar jai ten vieta? Ar ji dar ten?
TAIP! Ji dar ten! Ir ji vis dar alkana.
Ar nekyla mintis, kad tasai nesibaigiantis trispalvės mozojimas voleliais (kad ir koks širdžiai mielas galėtų pasirodyti koloritas) yra vandalizmas nuo pat pirmo iki paskutinio potėpio, kai piktnaudžiaujama vėliava, ir tai neturi nieko bendra su jokiomis heraldinėmis vertybėmis?
Prieš nusidriekiant trispalvei – toji siena buvo padabinta vaivorykštės spalvomis. Tai buvo menotyrininkės Karolinos Rimkutės ir grafikos dizainerio Lino Salučos kūrinys. Tada atsirado viską į save ryjanti trispalvė. Kažkas kažką ant jos užrašė ieškodami prasmingų žodžių, kažkas šiaip paterliojo, tada atnaujino... Tada vėl... Ir vėl... Ilgos varžybos, nuoga diskusija! Šiek tiek palaukę – pirmojo paveikslo autoriai žengė į tą sieną naują žingsnį. Trispalvės fone jie nutapė kitą ikonografinį simbolį – rožinį trikampį su užrašu TYLA = MIRTIS. Tas trikampis – tai ženklo modelis, kurį naciai versdavo dėvėti homoseksualus, biseksualus ir translyčius žmones koncentracijos stovyklose.
Vyksta intriga, o koks gi bus šio ženklo likimas? Galbūt „vėliava“ praris ir jį... Gal jau prarijo? Gal vieną dieną ji pradės valgyti netgi praeivius? Vyksta kolektyvinė tapyba, geras performansas, akcija!
Mene, ypač tapyboje, egzistuoja toks triukas: ilgai kartojamas beprasmis veiksmas galiausiai įgauna tą trokštamą vertę. Požeminė perėja – atvira kūrybai. Tos sienos dar niekada nebuvo tokios gyvos ir matomos; jos yra visų norinčiųjų piešti nuosavybė. Galbūt išvysime geltoname fone skrendančias gerves, per pievą brendančius piemenis, jų bandas ar laukinių aviečių krūmokšnius, o gal ir spygliuotos vielos ritinius.
P. S. Nors pavasaris negaili šviesių saulės spindulių – virš prezidentūros regisi vien ūkanos, o taip būtų gera išvysti virš tų rūmų giedrą vaivorykštę. Tai būtų graži diena.
P. S. S. Beje, ar žinojote, kad mokslas, tyrinėjantis vėliavas, jų išvaizdą, funkciją ir teoriją, yra vadinamas veksilologija?
