„NATO nėra ir nebuvo pakankamai pasirengusi šitam naujajam karui, kuris susijęs su dirbtiniu intelektu, dronais ir robotais“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Savaitė“ sako Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Gintautas Mažeikis. Jo teigimu, apie tai kalbama jau daugiau kaip metus: „Įvairiose ukrainiečių pratybose kaip tik kariai yra parodę, jų batalionai yra parodę, kad jie kur kas pranašesni nei NATO junginiai“.
– Pastaruoju metu Baltijos šalyse vis dažniau pasirodo pranešimų apie įskridusius arba net ir nukritusius dronus. Ar, jūsų akimis, tai yra koordinuota Rusijos spaudimo kampanija, ar tai vis dėlto labiau karo Ukrainoje šalutinis efektas?
– Manau, abu. Pirmiausia Rusijos ir Ukrainos karas tampa labiau intensyvus. Rusija eskaluoja, Ukraina atsakydama taip pat eskaluoja. Kiekviena iš pusių naudoja naujausias technologijas, ypač Ukraina. Ukrainos vienintelis būdas dabar gintis yra būtent atakuoti dronais. O Rusija taiko ir plėtoja gynybos nuo dronų sistemas ir per jas nukreipia galbūt specialiai į Baltijos šalis.
Todėl sakau, kad galbūt abi versijos yra, bet tikėtina, jog ateityje tokių incidentų turėsime vis daugiau ir daugiau. Todėl labai svarbu, kaip reaguojame ir kiek patys galime numušti dronų.
– Ar tai galėtų būti ukrainietiški dronai, kurie ne realiuoju laiku buvo suklaidinti, o gerokai seniau, ir dabar jie yra panaudojami, taip mėginant sukelti Baltijos valstybių priešiškumą Ukrainai?
– Niekas neabejoja, kad Rusija pradės rengti įvairiausias provokacijas, kad mes vienaip ar kitaip atsakytume, galbūt neadekvačiai reaguotume ar kažkokių priemonių imtumėmės. Tokios provokacijos, kad, persirengę ukrainiečiais, arba ukrainietiškus ginklus naudoja, arba siunčia ukrainietiškus dronus, kurie buvo vienur ar kitur nukritę ir po to sutvarkyti, suremontuoti ir vėl iš naujo siunčiami. Nė kiek nekyla abejonių, kad Rusija rengs įvairiausias provokacijas, bandydama parodyti ir savo šaliai, ir kitoms šalims, kad mes esame silpni, kad negebame apsiginti nuo dronų. Arba iš tikrųjų mus išgąsdinti, arba supykdyti su Ukraina. Bet kuriuo atveju, kaip matote, Rusija turi daug propagandinių bei karinių galimybių ir ji neabejotinai jomis naudosis.
– Ar sakytumėte, kad tokie incidentai yra skirti ne kariniam efektui, o labiau psichologiškai paveikti visuomenę ir politikus Baltijos šalyse?
– Taip, aš manau, kad tai yra bendras propagandos dalykas. Incidentai vaidina būtent ne karinį, o propagandinį vaidmenį ir jį vaidina įvairiose šalyse skirtingai. Vienaip jie bando paveikti Baltijos šalis, kitaip – pačius Rusijos gyventojus, pasakodami apie tai, kas čia vyksta. Trečiaip dar norėtų paveikti rusakalbius lojalius Maskvai piliečius, pirmiausia Latvijoje ir Estijoje. Kitaip tariant, čia jie turi daug įvairių galimybių, o mes atsakyti nelabai turime daug galimybių. Mūsų reikalas – šiuos dronus tiesiog numušti.
– Ką tokie incidentai pasako apie NATO rytinio flango pasirengimą hibridinėms grėsmėms?
– Tai, kad NATO nėra ir nebuvo pakankamai pasirengusi šitam naujajam karui, kuris susijęs su dirbtiniu intelektu, dronais ir robotais. Apie tai kalbama jau daugiau kaip metus. Įvairiose ukrainiečių pratybose kaip tik kariai yra parodę, jų batalionai yra parodę, kad jie kur kas pranašesni nei NATO junginiai. Aišku, kad NATO šalys, taip pat ir Lietuva, pradeda mokytis ir naudoti visas šitas technologijas, taip pat vystyti jas. Mes, ko gero, truputį atsiliekame būtent šioje srityje.
Bet, kaip sakiau, viskas labai priklauso nuo laiko. Manau, Lietuvos kariuomenė jau prabudo. Galbūt ne visos NATO šalys yra prabudusios ir supranta, kas čia dedasi. Bet žiūrint į Lenkiją ir Baltijos šalis, matosi, kad šitos šalys tikrai atsimerkė ir supranta, kokioje nepavydėtinoje situacijoje yra. Naikintuvus pakelti brangu, o atskrenda dronai, kurie kainuoja apie 2–3 tūkst. eurų. Ne pati reakcija, bet neadekvatus yra politinis ir karinis reagavimas, negebėjimas numušti šitų dronų. Bet laimei, kad tai dar nėra karas ir kad galima šituos dalykus, matyt, pataisyti ir iš jų ko nors išmokti.
Mes galime kalbėti ir apie NATO testavimą tam tikra prasme. Kai reikia, tikrina, kaip greitai Aljansas reaguoja į incidentus. Taip, žinoma, NATO mes atsidūrėme priešakyje. Kadangi būtent Baltijos šalys ir Lenkija, kaip ir, beje, migracijos atveju, turi parodyti pavyzdį. Pagaliau pakviesti NATO šalis, kad jos pas mus eksperimentuotų, kaip visa tai numušti.
– Tai ar mes jau šiandien galime konstatuoti, kad vis dėlto Baltijos regionas nebėra tik stebėtojas Ukrainos karo šešėlyje, bet jis jau tapo viena iš aktyvių hibridinio konflikto zonų?
– Manau, mes esame šešėlio dalis, kuri jau pradeda treniruotis beveik realiu laiku. Nėra mūšių, bet tai, ką mes turime padaryti, yra kaip tik paskutiniai žingsniai prieš karą. Vadinasi, [reikia] ir savo civilinę gynybą pasižiūrėti, ir slėptuves pasižiūrėti, ir pamatyti, kaip veikia mūsų antidroninės sistemos, ir kaip mūsų kariai reaguoja, ir ką jie išmoko iš Ukrainos, ir kokį pavyzdį gali parodyti NATO, ir kaip gali paraginti kitas NATO kaimynines šalis adekvačiau reaguoti, vystyti savo technologijas, bendradarbiauti su mumis. Kitaip tariant, mes iš tų autsaiderių dabar atsidūrėme priešakyje ir turime parodyti ne tik karinę, bet ir politinę iniciatyvą.
– Bet tas dronas vis dėlto tapo paskutiniu lašu. Šiuo atveju toks ir tikslas – sukelti visuomenės nerimą, sumaištį valstybės institucijose. Kaip manote, kiek Lietuva gali būti rami? Ar mums negresia tas pats, kas nutiko Latvijoje?
– Sakyčiau, Latvijoje situacija sudėtingesnė dėl to, kad visuomenė yra susiskaidžiusi. Vis dėlto ilgalaikis dešimtmečius trunkantis konfliktas su kai kuriais rusakalbiais gyventojais, Rusijos piliečiais. Iš esmės mes tokio tipo konflikto neturime. Antras dalykas, Latvija bent atrodo truputį ekonomiškai silpnesnė ir galbūt rodo mažiau karinių iniciatyvų, kaip ir sprendžiant migracijos problemas.
Manau, kad Latvijos vyriausybė nelabai buvo atsakinga, ir gana skeptiškai vertinu jų išėjimą, atsistatydinimus ir pabėgimus, nes kai yra problema, reikia ją išspręsti, o ne pabėgti. Tačiau Lietuvoje irgi nėra per didelio pasitikėjimo vyriausybe. Irgi egzistuoja, tiktai kitokio tipo, pilietinis susiskaidymas dėl kultūros, dėl LRT, dėl visokių kitokių dalykų. Nepasitikėjimas socialdemokratais dėl jų melavimo. Žinoma, tuo Rusija, be abejonės, naudojasi arba ieško galimybių pasinaudoti.
Pavyzdžiui, turbūt vienas iš labiausiai stebinančių dalykų su dronais atrodo nesusijęs, bet, manau, susijęs. Tai sulaikymai Šalčininkų rajone. Galima prisiminti, kad prieš metus, kai Lietuva pradėjo veikti dėl iš Baltarusijos atskrendančių meteorologinių balionų, Aliaksandras Lukašenka atsakė tokia keista fraze: „Pasižiūrėkite į savo pareigūnus – ar nemanote, kad jie užsiima tais pačiais dalykais? Pirmiau ne mus keikite, o pasižiūrėkite į save.“
Įsivaizduoju, kad jis žinojo apie tai, kas dedasi Lietuvoje, tiksliau, jų saugumas žinojo. Galbūt kai kurie iš mūsų bendradarbiavo su ta puse, gal tik dėl komercinių tikslų, negaliu to įrodyti. Bet kokiu atveju, kaip matote, problema yra platesnė. Šie dronai [pasirodo] tokiame kontekste, kad Rusija per Baltarusiją tiesiogiai nori susilpninti Baltijos šalių vyriausybes, rasti būdų, kaip tos vyriausybės galėtų griūti. Kol kas tikslas yra propagandinis – tai Rusijoje transliuojama.
