Labai norėjau išvengti temos apie tviterį, socialinius tinklus, žodžio laisvę, nes kiek gi galima apie tą patį, visi apie tai rašo. Bet, regis, neišvengsiu. Atvejų ir kontekstų staiga radosi tiek, kad nuo to pabėgti neįmanoma, o gal net ir nereikia.
Pradėsiu nuo naujausio skandalo: pasirodo, Kauno jėzuitų gimnazijoje įsitaisė šėtonas. Na, bent jau taip galima spręsti iš hipertrofuotų reakcijų į keletą moksleivių, kurie, anot gimnazijos, ėmėsi visokiausių provokacijų mojuodami simboliais, kvepiančiais Sovietų Sąjunga (pvz., vieno jaunuolių tviterio paskyrą puošia Lietuvos Sovietų Socialistinės Respublikos herbas), o galiausiai nufilmavo „Youtube“ filmuką apie JAV imperializmą. Neapsikentusi gimnazija moksleivius išsikvietė pokalbiui, kur, anot vienos iš pusių, buvo grasinama juos išmesti, anot kitos, vyko tik pokalbis, paprašyta pasidomėti ne tik JAV imperializmu ir panašiai plėsti akiratį. Tada į situaciją suskubo terptis siauro akiračio apžvalgininkai, paprastai visur matantys tik kyšančias „Antifos“ ausis, Seimo narys Gintautas Paluckas netgi surašė raštą gimnazijai dėl žodžio laisvės varžymo, išdėstė savo supratimą apie JAV imperializmą ir jėzuitų reikalus, užvirė šiokia tokia košelė.
Be abejo, smalsiausia, kaip galėjo nutikti, kad jėzuitų gimnazijoje išaugo kraštutinės kairės atstovai, ir dar tokie aktyvūs. Žinoma, tai – ne pirmas atvejis. Ir Leninas, ir Sniečkus anaiptol nebuvo iš proletarų, kaip tik – juos užaugino turtinga aplinka, istorija pilna paradoksų ir idealistų (kitas paradoksas: kai Benitas Mussolinis, būsimasis italų fašizmo lyderis, išstojo iš Italijos socialistų partijos, Leninas pasipiktinęs broliams italams rašė, kad jie prarado vienintelį žmogų, galėjusį Italijoje sukelti socialistinę revoliuciją!). Bet man vis dėlto norisi pažvelgti į šią situaciją žodžio laisvės kontekste: kas ir kaip turi teisę riboti moksleivių žodžio laisvę?
Pradėsiu nuo esmės, t. y. kam skirta žodžio laisvė. Žodžio laisvė skirta apsaugoti žmogų pirmiausia nuo valstybės savivalės. Taip, istoriškai žodžio laisvė klostėsi pirmiausia kaip apsauga nuo valstybės savivalės, kad galėtum pasakyti „visi valdžioj vagys“, „Landsbergis sugriovė kolūkius“, „prie Nikolaškos buvo geriau“, „mentai – gaidžiai“ ir t. t. Kodėl pirmiausia valstybė?
Nes valstybė yra tai, kas gali prieš tave imtis represijų: uždaryti laikraštį, nubausti, išmesti iš darbo (jeigu dirbi valstybiniame darbe), įkišti į cypę, pradanginti, galiausiai – nužudyti. Žinoma, galite paprieštarauti: juk tą patį gali padaryti ir bet koks mafijozas ar banditas, jeigu prieš jį kalbėsi. Taip, gali. Tik štai bandito veiksmai bus savivalė, už kurią jam kils atsakomybė, kurią įgyvendins valstybė, vėlgi, su visa savo represine jėga. O ilgainiui stipresnės represinės jėgos už valstybę – nėra. Štai kodėl žodžio laisvės ribojimų reguliavimas yra labai griežtas, konstitucinis, net ir tarptautinis (Lietuvos atveju, žinoma, kalbu apie Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją). Jau ne kartą minėti šie ribojimo kriterijai: juos turi nustatyti įstatymas, ir jie demokratinėje visuomenėje būtini dėl valstybės saugumo, teritorinio vientisumo ar visuomenės apsaugos, siekiant užkirsti kelią viešos tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, apsaugoti žmonių sveikatą ar moralę, taip pat kitų asmenų garbę ar teises, užkirsti kelią įslaptintai informacijai atskleisti arba užtikrinti teisminės valdžios autoritetą ir nešališkumą.
Daugiausia ginčų, žinoma, kyla dėl „būtinumo“ – mat kas vienam būtina, kitam atrodo nereikalinga. Bet visgi žodžio laisvės ribojimas pamažu susidėsto iš įstatymų, kuriuos nuolat tikrina teismai, jeigu reikia – ir Europos žmogaus teisių teismas.
Dabar grįžkime pas Jėzuitų gimnazijos moksleivius. Koks tas jų vaizdo įrašas? Ogi nieko ypatingo. Daugiausia jis perpasakoja tai, ką jau keliasdešimt metų kalba ir rašo vienas garsiausių JAV kritikų, lingvistas Noamas Chomskis (jį neretai vadina disidentu, nors man disidentas pirmiausia yra žmogus, besipriešinantis valstybės režimui ir nuo jo kenčiantis, o ne valstybę kritikuojantis jos pilietis, besinaudojantis visais tos valstybės teikiamais privalumais). Neblogai struktūruotoje kalboje jaunuolis sklandžiai pasakoja apie įvairias JAV nuodėmes: politiką kitų valstybių atžvilgiu, karus ir t. t.
Dabar grįžkime pas Jėzuitų gimnazijos moksleivius. Koks tas jų vaizdo įrašas? Ogi nieko ypatingo.
Ar suranda ką nors sensacingo? Ne. Bet kuris išsilavinęs ir besidomintis žmogus apie tai žino – skiriasi tik tai, kaip interpretuojame vieną ar kitą žingsnį, kaip žvelgiame į tai platesniame kontekste. Vaizdo įraše nėra jokių sovietinių simbolių, nėra kvietimų smurtu nuversti valdžią ar kitko, ką draustų mūsų įstatymai. Aišku, pranešėjas labai didžiuojasi savo įrašo svarba, ir zelotinį demaskacinį įkarštį grindžia tuo, kad Lietuvoje stiprėja kraštutinė dešinė (nors rinkimų rezultatai jau keletą ciklų to nerodo – judėjimai, kuriuos galima būtų priskirti kraštutiniams, renka savo 1–2 proc. rinkėjų balsų, ne daugiau), bet tai – viskas, ką galima pasakyti apie šį įrašą. Italijoje, Prancūzijoje, Britanijoje ir JAV tokių „kritinių“ įrašų apie JAV rasite kalnus. Dar daugiau, šiame įraše daug kas susišaukia net su tomis ištarmėmis apie JAV imperializmą, kurias noriai skleidžia Rolandas Paulauskas ar kiti Vakarų nemėgėjai, nors jų kairiaisiais niekaip nepavadinsi. Bet akivaizdu, kad dėl šio įrašo valstybė ir jos teisė neturi ką veikti – jaunuoliai ieško savo kelio, dabar jis pasukęs į, anot jų pačių, kairę.
Įdomesnis klausimas: ar gali čia teisėtai kištis mokykla? Mokykla, žinoma, su mokinių tėvais yra sudariusi kažkokias sutartis, kur aptartos ugdymo sąlygos, tad mokykla privalo veikti šių sutarčių rėmuose. Neabejoju, sutartyje nebus įrašyta „mokiniai įsipareigoja neplatinti kairiosios ideologijos filmukų „Youtube“ platformoje“, galbūt ten bus kas nors apie tradicines vertybes, mokyklos vidaus taisykles. Sunku pasakyti. Bet – akivaizdu – jeigu mokykla norėtų tokius mokinius pašalinti, ji turėtų surasti sutarties pažeidimą, susijusį su abipusiai sutartu saviraiškos laisvės ribojimu, kitaip – neabejotinas teismas ir pralaimėjimas. Pralaimėjimas ir teisinis, ir dvasinis. Pagaliau, jėzuitų ordino paskirtis ir yra grumtis dėl sielų (mano supratimu), ne veltui ordinas čia, Vilniuje, kadaise steigė akademiją, tapusią Vilniaus universitetu, kad kažkaip susidorotų su ta prakeikta reformacija, pradėjusia radikalią madą versti Bibliją į nacionalines kalbas! Praganėt keletą sielų, ponai jėzuitai!
Ir dabar jūs galite klausti: ak tu, bjaurus leftiste, gini tuos komunistuojančius, o jeigu tavęs paklaustume apie buvusio JAV prezidento Donaldo J. Trumpo tviterio paskyros uždarymą, giedotum kitą giesmelę! Atspėjote, giedočiau kitą. Tiksliau, giedočiau kitaip. Mat panašiai kaip mokinių tėvai, taip ir D. Trumpas su tviteriu sudarė sutartį, kurios jis tikrai neskaitė, neskaitome ir mes, spausdami prie įvairių programėlių ir socialinių tinklų „sutinku“, „sutinku“, „sutinku“, t. y. duok man greičiau turinį, o ne versk skaityti! O ten būna visko įrašyta, pvz., kad negalima kurstyti smurto, propaguoti diskriminacijos ir t. t. Būtent šių sutarčių pagrindu ir tviteris, ir feisbukas, ir kiti tinklai blokuoja ne tik prezidentus, bet ir visokiausių spalvų ekspertus – nuo parudavusių iki paraudonavusių. Ir teisiškai čia viskas kaip ir aišku: nesilaikai taisyklių – čiuoži iš tinklo. Mane ir patį feisbukas yra įspėjęs porą sykių, kai žmonės be humoro ir konteksto jausmo tiesiogiai išskaitė kai kuriuos pastebėjimus. Bet čia kyla jau kitas klausimas, susijęs su valstybės vaidmeniu. Nežinau, ar D. Trumpo rėmėjai pastebėjo, bet susirūpinimą D. Trumpo tviterio paskyros panaikinimu išreiškė net Angela Merkel, kurios niekaip neįtarsi simpatijomis buvusiam JAV vadovui.
Baigdamas šį rašinėlį vėl noriu grįžti pas raudonuosius jėzuitų auklėtinius (taip, smaginuosi, juk buvo laikai, kai mano mokykloje komjaunuoliai tapo sąjūdiečiais (ne visi) ir, nubraukdamas nuo kaktos seniai kirptus žilus plaukus, pasakyti: mielas jaunime, savo paskyras papuošęs LSSR herbu, jeigu nori sužinoti apie tai, kokio „kairumo“ buvo LSSR, paskaityk Juozo Baltušio, įsitikinusio komunisto, Antano Sniečkaus bendražygio, dienoraščius – turėtų praeiti noras puoštis ir taptų šiek tiek gėda prieš bendraamžius visuomenėse, turinčiose ilgametę intelektualinę kairės tradiciją.
Tad ar žodžio laisvės galios vektoriai apsikeitė pusėmis ir dabar jau valstybes ginsime nuo žodžio laisvės ribojimo? Ne, mano manymu, niekas nepasikeitė. Kaip sakiau, saviraiškos laisvė pirmiausia yra nukreipta prieš valstybės represyvumą, nes valstybė yra galios koncentratas, monopolis. Valstybė turi policiją, galiausiai – valstybė turi kariuomenę, o socialiniai tinklai ir jų korporacijos to neturi, todėl visa jų galia, kurią vadiname informacine, yra gana iliuzinė, galinti labai greitai sugriūti, vos valstybė įjungs reguliacinį, o jeigu to nepakaks, represinį aparatą.
Kai kurios valstybės, ne demokratinės, jau sėkmingai įjungė, ir korporacijos ėmė šokti pagal jų dūdelę (turbūt žinote, kad „Google žemėlapiai“ Krymą rodo kaip Rusijos dalį pačioje Rusijoje?). Kodėl demokratinei valstybei gali reikėti įjungti šį aparatą? Nes demokratinė valstybė siekia suteikti daugiau mažiau vienodas galimybes visiems. Todėl laisvosios rinkos sąlygomis ribojamos ekonominės monopolijos ir karteliniai susitarimai, panašu, kad ir informacijos koncentravimosi sąlygomis bus ribojama jos koncentracija ir pradedama įgyvendinti atsakomybė. Taigi, regis, geriausia, ką D. Trumpas padarė su savo tviteriu, tai, kad demokratinės valstybės pagaliau imsis šio klausimo, nes savireguliacija nesuveikė, reikalingos rimtos diskusijos ir sprendimai.
Baigdamas šį rašinėlį vėl noriu grįžti pas raudonuosius jėzuitų auklėtinius (taip, smaginuosi, juk buvo laikai, kai mano mokykloje komjaunuoliai tapo sąjūdiečiais (ne visi) ir, nubraukdamas nuo kaktos seniai kirptus žilus plaukus, pasakyti: mielas jaunime, savo paskyras papuošęs LSSR herbu, jeigu nori sužinoti apie tai, kokio „kairumo“ buvo LSSR, paskaityk Juozo Baltušio, įsitikinusio komunisto, Antano Sniečkaus bendražygio, dienoraščius – turėtų praeiti noras puoštis ir taptų šiek tiek gėda prieš bendraamžius visuomenėse, turinčiose ilgametę intelektualinę kairės tradiciją.
