Štai ir baigėsi rinkimai, nors jų sukelti raibuliai dar risis ir risis. Veršime diržus? Ruošimės pasaulio pabaigai? Ar kaip tik – visu greičiu į sėkmės Lietuvą? Pamatysime – gyvenimas nenuspėjamas kaip ir Petro Gražulio (ne)santuokiniai ryšiai. Bet šis komentaras bus apie tai, kas lydi kiekvienus rinkimus ir per kiekvienus rinkimus sukelia daug klausimų, įtampos ir net bylų. Reiškinį, kuris Lietuvoje netgi virtęs kažkokiu keistu baubu, kurį vis bandome suvaldyti, uždaryti į griežto reguliavimo dėžę, bet toje dėžėje vis atsiveria plyšiai.
Pradėčiau gal nuo to, kad politinė reklama – tai visiškai normalus ir netgi reikalingas dalykas. Tik per politinę reklamą politinės partijos, judėjimai ir asmenys gali pristatyti savo veiklos politines gaires, savo idėjas, savo mintis. Todėl mane nuoširdžiai stebina kartais išlendantis požiūris, kad politinė reklama yra blogis per se. Manyčiau, blogis yra ne reklama, blogis yra rinkiminis melas. Žinoma, melą atskirti nuo reklamos ne taip lengva, juolab iš politinės reklamos nereikalaujama, kad ji nemeluotų apie ateitį, net jeigu iki ausų prisidirbęs politikas žada deimantų kalnus. Bet tam yra duota galva – atsirinkti, ir vargu ar verta kaltinti reklamą, jeigu elgiesi kvailai ir vis renkiesi ir renkiesi naują žadėtoją.
Priminsiu – per šiuos rinkimus įvyko įdomi byla. Organizuodama kandidatų debatus, kuriuos, jeigu nežiūrėjote, tai tikrai matėte jų „geriausių momentų“ ištraukas, LRT iš pradžių norėjo grupuoti partijas pagal jų populiarumo atspindį sociologinėse apklausose – tai yra: didieji debatuos su didžiaisiais, o mažiukai – su mažiukais. Mažiukai baisiai supyko, mat norėjo eiti muštis ten, kur dideli. Ir teismas jų norą palaikė – buvo pasakyta: suleiskite visus, nepriklausomai nuo palaikymo.
Rezultatą matėme – lazdą ir maldas, negebėjimą suregzti žodžio, pažadus sumažinti gyventojų pajamų mokestį iki 1 proc. ir prakeiksmus „filosofams iškrypėliams“. Beje, už tą lazdų ir maldų šou sumokėjome mes – mokesčių mokėtojai, nes tokia demokratijos kaina. Radikaliems mažiukams tai nepadėjo – rinkimuose jie gavo savo vieną du procentus ir nuėjo toliau piktintis pasauliu, kitaip tariant, menamas lygiateisiškumas jų neišgelbėjo.
Aš nebent sunerimčiau, jeigu Zabarauskas paremtų Krikščionių sąjungą, tada jau būtų įtarimas: pinigai arba netikėtas nušvitimas, bet dabar? Tad skirkime agitaciją nuo politinės reklamos, ir toji skirtis yra paprasta: pinigai.
Juokingoji politinė reklamos dalis prasidėjo socialiniuose tinkluose, kai VRK nusprendė, kad politikai turi žymėti savo skleidžiamą informaciją „politinė reklama“. Na, ir ką beparašo politikas – jis dar ir parašo „Politinė reklama. Pagaminau pats (pati)“. Tada ir kiti žmonės, kurie ėmė agituoti už mėgstamus politikus tą pasigavo. „Politinė reklama“, „Gal politinė reklama“, „Turbūt politinė reklama“. Galiausiai viskas išvirto į Mykolo Klecko (Plesko) ir Romo Zabarausko istorijas – nežinia, kokiu būdu ir kas nutiko Vyriausiajai rinkimų komisijai, bet vyrai gavo raštus, kad pasiaiškintų dėl politinės reklamos skleidimo. VRK, žinoma, buvo kandžiai pasiųsta į kitas dimensijas, ir čia noriu nuoširdžiai užjausti buvusius kolegas – skirtingai nuo daugelio, aš ten dirbau ir žinau, kokios nesąmonės prasideda atėjus rinkimams ir politiniams oponentams pašėlus skųsti vienam kitą. Ir kartu noriu pasvarstyti apie keletą paprastų principų, kurie visą tą kreivą, šleivą politinės reklamos reguliavimą galėtų ne taip komplikuoti.
Pirmiausia pradėkime nuo labai paprasto klausimo – kokia politinės reklamos paskirtis, kodėl mes ją iš viso reguliuojame? Atsakymas, regis, aiškus: pirmiausia dėl to, kad mes nelaikome žmonių iš prigimties protingais ir galinčiais atsakingai elgtis, todėl saugome (kaip valstybė, arba „valstybė – mama“) juos nuo netikrų pranašų: asmenų, kurie turėdami neproporcingai dideles lėšas išplaus jiems smegenis, pasiims valdžią ir tuos žmones galiausiai pavers dar didesniais vargšais. Kitaip tariant, politinės reklamos klausimas yra pinigų klausimas, mat kas turi daug pinigų, tas gali ir daug užsipirkti reklamos. Tiek, kad ji iškreipia sąžiningą politinę konkurenciją, ir politinės kovos dalyviai patenka į labai skirtingas aplinkybes.
Taip pat skaitykite
Ir šis požiūris labai tiko klasikinei žiniasklaidai – dar neseniai gyvenome laikais, kai politinė reklama, t. y. priemonė pasiekti rinkėją politinėmis žinutėmis, buvo labai brangi. Televizija – brangu, radijas – brangoka, spauda – brangu, regioninė spauda – irgi brangoka, tiesiog spauda (plakatai, brošiūros) – nepigu. Kitu būdu politikų balso net nebuvo kur išgirsti, nebent nukeliautum į jo susitikimą su rinkėjais, o kiek tokių vaikštančių buvo? Tad tradicinė medija tarpo iš politinės reklamos. Bet viskas ėmė keistis atėjus socialiniams tinklams ir politiko galėjimui kalbėti tiesiogiai. Nebeliko perskyros, nebeliko tylos sienos, staiga populiaresni politikai galėjo kalbėti ne per laikraštį, o tiesiai į kiekvieno mūsų ekraną – ir net su mumis ginčytis, bartis, parodyti visas savo gražiąsias ir blogąsias puses.
Tam net nereikėjo pinigų – užteko turėti socialinio tinklo paskyrą ir gebėjimo tapti įdomiam. Žinoma, netrukus ir socialiniai tinklai sujudo monetizuotis – Lietuvoje per šiuos ir praėjusius rinkimus jau nemažai buvo apmokėtos reklamos, ir, regis, interneto burbulas ėmė daryti įtaką rezultatams. Tamsioji viso to pusė – „trolių fabrikai“ ir panašūs reiškiniai, kai pinigai į reklamą socialiniuose tinkluose eina ne per socialinių tinklų apmokėtų skelbimų mechanizmus, o per nuperkamas sekėjų grupes su iš anksto surinkta auditorija ir komentarų rašytojais. Bet net ir atsižvelgus į tai, svarbu pastebėti – socialiniuose tinkluose reklama yra pigi, gerokai pigesnė. Taigi, „dideli pinigai“ realybėje ir „dideli pinigai“ socialiniuose tinkluose gerokai skiriasi, nors dabar efektas jau gali būti ir panašus.
Norėčiau, kad suprastume vieną paprastą dalyką: politinė reklama nėra tas reiškinys, kurį galima sureguliuoti tarsi laikrodį.
Bet čia prasideda ir painiava. Mat mūsų įstatymai numato, kad politinės reklamos skleidimas yra priskiriamas specifiniams subjektams: pirmiausia, patiems politikams, antra, žiniasklaidai (vad. viešosios informacijos rengėjams ir skleidėjams), o visi kiti net nėra tokie subjektai. Taigi, jeigu socialiniame tinkle aš parašau, kad remiu politiką A ir nemėgstu politiko B, mano įrašas net nevertintinas kaip reguliuojama politinė reklama. Tuo tarpu jeigu tą rašo politikas, net apie save, tai jau yra politinė reklama. Gal jums atrodo ir kitaip, bet man tai – šiek tiek absurdas.
Tad pirmiausia siūlyčiau visgi politinę reklamą sieti su pinigais ir tik su pinigais. Na, kas gi atėjęs, pvz., į Ingridos Šimonytės ar Ramūno Karbauskio profilį nežinos, kad tai – politikas (o jeigu nežinos, tai ar toks žmogus iš viso dalyvaus rinkimuose). Be abejo, kad tai – politikai, tad reikalauti jų įrašus žymėti kaip politinę reklamą nėra jokios prasmės. Vis dėlto, tai smarkiai skiriasi nuo situacijos, kai kadaise prieš kažkuriuos rinkimus Druskininkų meras gyrėsi vieno tikro, ne virtualaus leidinio puslapiuose, kokias moteris užuodžia iš tolo. Dar juokingiau, kad grotažymės #politinėreklama atsiranda tik rinkimų kampanijos laikotarpiu. Galima pagalvoti, kad ne rinkimų kampanijos laikotarpiu tos žinutės yra kokios nors kitokios. Regis, paprastas sveiko proto klausimas, bet kodėl jį įveikti taip sudėtinga?
Kitas klausimas dėl trečiųjų asmenų, išreiškiančių savo politines simpatijas ar antipatijas. Čia situacija vėlgi gali būti daugiabriaunė. Pavyzdžiui, man dirbant VRK, buvo atvejis, kai reikėjo spręsti, ką daryti: viena nevyriausybinė organizacija atspausdino didžiulį skaičių lankstinukų, kuriuose buvo įvertinusi visas partijas pagal tai, kaip jos žiūri į kai kuriuos visuomenę skaldančius klausimus. Be abejo, tos NVO įkūrėjai turėjo savo pažiūras, turbūt jie rinkosi vienus ar kitus politikus kaip savo pažiūrų vėliavnešius, nors tuose lankstinukuose apie tai nekalbėjo. Tiesiog – klausimas ir partijų nuomonė. O tu, žmogau, toliau spręsk pats.
Ar tai – politinė reklama? Tarsi ir taip, nes, norėdami mes galime susieti iniciatyvą su viena ar keliomis partijomis, ir tai buvo rinkimų kontekstas, kita vertus, vėlgi – o pinigai? Ar jie siejasi su partijomis? Ir jeigu atsakymas – ne, tai, sutikite, būtų didelė neteisybė partijai priskirti išlaidas institucijos, kuri veikia savo iniciatyva, nes galiausiai juk politinės reklamos pinigai eina per partijas, per jų rinkiminius biudžetus!
Panašioje situacijoje yra atsidūrusi ir Andriaus Tapino bei „Laisvės TV“ suorganizuota kampanija „Atsisveikinimas su Voldemortu“. Ją finansavo „Laisvės TV“ remiantys žmonės (aš, beje, irgi Laisvės TV patreonas, nors ir labai kuklus), tad teoriškai tarsi ir galima būtų sakyti, kad „Laisvės TV“ užsiima politine reklama, bet tada kausimas – o kokios partijos naudai? Visų kitų, išskyrus tos, kuriai vadovauja V. Tomaševskis? Pinigai kampanijai atėjo ne per partijų biudžetus, bet, tarkime, naudą tos kitos partijos gavo. Tai dabar padalinkime tas reklamos išlaidas joms proporcingai, nors kai kurios tokiai kampanijai net nepritarė? Žinoma, kad tai – absurdas.
Taip pat skaitykite
Ir čia mes vėl grįžtame prie sveiko proto, to labai svarbaus kriterijaus vertinant bet kokį reiškinį. Politinė reklama yra agitacijos rūšis, manau, visi sutiks. Tačiau agituoti yra kiekvieno iš mūsų teisė kaip valstybės piliečio, turinčio politines pažiūras. Šią rinkimų kampaniją aš ja irgi aktyviai naudojausi ir nežymėjau savo įrašų „politinė reklama“. Ir visiems, mane pažįstantiems ar kuriems mano mintys atrodo svarbios, buvo visiškai aišku, už ką aš agituoju – už tas politines jėgas, kurios man priimtinos. Tą patį darė ir Romas Zabarauskas, ir Mykolas Kleckas (Pleskas), nors jų sekėjų skaičiai nepalyginamai didesni už maniškius. Ir pažiūrėkime, už ką jie agitavo, regis, vienas – už Laisvės partiją, kitas – fotografavosi su kepurėle „Landsbergis“, kurią išpopuliarino nuo Landsbergių patriarchų virtualios druskos užtaisą sėdynėn gavęs jų ne kraujo giminaitis Liudvikas Andriulis. Ir čia kas nors gali įžvelgti pinigus, kai žmonės remia tuos, kuriuos įprastai remia? Aš nebent sunerimčiau, jeigu Zabarauskas paremtų Krikščionių sąjungą, tada jau būtų įtarimas: pinigai arba netikėtas nušvitimas, bet dabar? Tad skirkime agitaciją nuo politinės reklamos, ir toji skirtis yra paprasta: pinigai.
Norėčiau, kad suprastume vieną paprastą dalyką: politinė reklama nėra tas reiškinys, kurį galima sureguliuoti tarsi laikrodį. Tai visada yra vertinimo (pvz., kažkada VRK likau išdidžioj mažumoj, kai mėginome politine reklama pripažinti Druskininkų savivaldybę ir jų merą šlovinantį popierlaikraštį), visada yra aplinkybių klausimas. Reklamos sąvokoje telpa išradingumas, o kartais – ir savimeilė (tik pagalvokit – nusifilmuoti serialą apie save, bet galiausiai vis tiek likti piktu, pagiežingu ir turbūt nelaimingu vaiku iš kolūkio), bet tokia jos paskirtis. Tačiau jeigu norime politinę reklamą reguliuoti kaip pinigų srautus, ieškokime pinigų, pinigų, kurie sumokami tiems, kurie reklamuoja už pinigus, o ne tiems, kurie reklamuoja tai, kas jiems priimtina, regis – taip paprasta.
Be abejo, politinės reklamos reguliavimas yra susijęs ir su bendru partijų finansavimo modeliu, kuris mūsuose veikia pagal tą patį nepasitikėjimo piliečio sąmoningumu principą. Apie jį kalbėti būtų galima daug, bet aš visgi norėčiau tik paprovokuoti viena paprasta mintimi: mes skundžiamės, kad rinkimai – nuobodūs (ačiū lazdos partijai, bent yra ką atsiminti iš debatų), bet tas skurdas ir paremtas reklamos galimybių suvaržymu, ir bendros „rinkėjų papirkimo“ sąvokos išplėtimu.
Ne, aš nekalbu apie ledus iš sraigtasparnio ar vaišes po susitikimų, bet, pvz., man patinka, kai JAV populiarūs atlikėjai paremia jiems priimtinus kandidatus, net jeigu jiems už tai sumokama. Ir kai, pvz., Antanas Guoga užfundija rinkėjams Vitalijos Katunskytės koncertą (tai irgi jau kažkurių praėjusių rinkimų istorija), tai savaip žavu – nes koks politikas, tokie rinkėjai, tokia ir muzika, ir kartu – galbūt spyris kitokiems rinkėjams eiti į kovą savo pažiūromis, savo muzika, savo žmonėmis, savo knygomis, o ne sėdėti ant sofų. Tada ir rinkimai – gyvi ir aistringi. Kaip sakė vienas originalus politinis personažas, čia tokia mintis „pamąstymui“. Kita vertus, tikrai kyla abejonių sąmoningumu, kai, COVID-19 skaičiams šokant per naujas ir naujas karteles, į arenas vėl prisirenka sirgalių, tikėtina, jau pirmine šio žodžio prasme. Tad gal ir reikia tos globojančios valstybės, na, kad bent jau mokytojų atlyginimus pakeltų. Bet tai – jau kita istorija kitam kartui.
