Karas Kalnų Karabache tikriausiai kuriam laikui baigėsi. Ne, nerašysiu apie geopolitines stumdynes, nežinau, kas laimėjo – Rusija ar Turkija, tik puikiai žinau, kas pralaimėjo – žmonės, kurie žuvo, buvo sužeisti, turėjo bėgti iš namų arba vis dar tebebėga. Karas yra blogis, nors dabar, pagal statistiką, daugiau žmonių miršta nuo viršsvorio nei nuo karo.
Vienintelė problema – statistika žvelgia bendrai, ir nepadės, jeigu karas ateis į tavo kiemą. Jeigu yra karas – yra ir karo nusikaltimai. Iš to pačio Kalnų Karabacho pasiekė ne viena žinia apie sušaudytus belaisvius, baltojo fosforo šaudmenis ir kitokią velniavą. Ilgainiui sužinosim dar ir daugiau. Tikėtina, bus ir baudžiamųjų procesų, teismų, ir gal net tie, kurie galvojo esą nebaudžiami, sulauks bausmės, kaip sulaukė kai kurie buvusios Jugoslavijos ar dar visai nesenų karų – Sirijos, Libijos – veikėjai. Bet ar paprasta įgyvendinti teisingumą karo nusikaltimų bylose? Be abejo, labai sunku.
Pirmiausia sunku dėl to, kad tokio teisingumo retokai imasi pačios valstybės, kurių pajėgos dalyvavo kare. Sakyčiau netgi taip: valstybės gebėjimas imtis teisingumo savo ginkluotųjų pajėgų atžvilgiu yra esminis civilizacinis bruožas, skiriantis demokratijas ir teisės viršenybes nuo diktatūrų ir tironijų. Štai neseniai Australija paskelbė didžiulę ataskaitą, kurioje nustatyta, kad Australijos ginkluotųjų pajėgų atstovai, veikdami Afganistane kaip tarptautinio kontingento dalis, padarė karo nusikaltimų. Nustatyti konkretūs atvejai, kuomet kariai elgėsi netinkamai. Ar tai rodo, kad Australijos ginkluotosios pajėgos – nusikaltėliai? Ne, tai kaip tik rodo, kad Australijos ginkluotosios pajėgos ir Australija kaip valstybė pajėgi įvertinti savo atstovų elgesį bei patraukti juos atsakomybėn. Nustatyti 23 tokių nusikalstamų veikų epizodai. Sakysite, daug? Bet palyginus su Australijos personalo skaičiumi Afganistane, tai –nedaug. Vadinasi, nusikaltimas išlieka tuo, kuo ir yra sveikoje visuomenėje – deviacija, o ne taisykle.
Žinoma, galima kreivai nusiviepti ir kalbėti: bepigu Australijai, kuri kariauja dievo apleistoje žemėje, kai nereikia spręsti valstybės išlikimo klausimo, kai niekas nespaudžia elgtis pagal principą „na, taip, negerai padarė, bet už mus, ir kaip kitaip galėjo!“ Tarkim, buvusioje Jugoslavijoje sulaužyti šiai taisyklei reikėjo dešimčių metų – kol pagaliau serbų teismai ėmė teisti serbų karo nusikaltėlius. Lietuvoje, beje, mes irgi iki šiol ją minkom – tik jau ne teisės, o moralės ir istorinio teisingumo srityje, ir tai – kiek iečių sulaužyta, kiek klaviatūrų suniokota, o vis tiek neišspręsta.
O kas nutinka, jeigu pati valstybė nenori teisti savo piliečių? Dar 1949 m. Ženevos konvencijose buvo susitarta – asmenis, padariusius karo nusikaltimus, gali teisti bet kuri valstybė. Be abejo, yra daug papildomų sąlygų, kurių dabar nepasakosiu, bet principas toks: nusikaltėli, nepasislėpsi: arba išduos, arba teis. Deja, pasislepia, bet – ne visada, o kartais ir išsiduoda – teko susipažinti su Nyderlandų prokuratūros karo nusikaltimų tyrimo skyriumi patirtimi, ir vietiniai tyrėjai sakė: koks lobis yra socialiniai tinklai! Mat taip, kaip kai kurie iš mūsų į feisbuką kelia vakarienes ar katukus, taip ir kai kurie asmenys geba įkelti net egzekucijas (o kartais tai daroma tyčia, propagandos sumetimais: prisiminkite Daesh (Islamo valstybės) taktiką).
Internetai atmena – šie duomenys niekur nedingsta, tampa svarbūs. Ne veltui Igoris Strelkovas – vienas iš Rusijos karo prieš Ukrainą Donbase įpūtėjų – labai greitai trynė iš interneto vaizdus su Malaizijos oro linijų lėktuvo MH 17 numušimu. Mat pradžioje dar nežinojo, kad specialistai iš „plačiosios tėvynės“ numušė civilį orlaivį, ir noriai gyrėsi numuštu lėktuvu. Bet viskas išsaugota, viskas laukia savo valandos ir pamažu sukasi teismo Hagoje dantračiai – štai neseniai teismas priėmė sprendimą atmesti gynybos prašymą nagrinėti „kitas numušimo versijas“, nei BUK ginklų sistema, atkeliavusi iš Rusijos.
Vis dėlto, įgyvendinti teisingumą, ypač jeigu to imasi daryti kita valstybė, nelengva ir niekas neapsaugotas nuo klaidų. Dar daugiau – teisėjai, kurie imasi karo teisės, turi suprasti jos specifiką, o specifika yra nemaloni ir žiauri: karo teisė, skirtingai nuo taikos teisės, leidžia žudyti. Karo teisė netgi leidžia, kad žūtų civiliai, jeigu tai yra ne tiesioginės aukos, o vadinamoji „šalutinė žala“. Ir retai, labai retai būna karų, kur nežūva civiliai. Šiais laikais civiliai netgi dažniau žūsta nei kariai (vėlgi, statistiškai!). Ar kiekviena civilio žūtis – nusikaltimas? Nebūtinai. Tad būtent apie tokią bylą, kai žuvo civiliai, bet nusikaltimo galėjo ir nebūti, ir noriu jums papasakoti.
Ši byla – iš Ukrainos, to pačio Donbaso, tų pačių 2014 metų, kai „prorusiški separatistai“ pradėjo „sukilimą“ prieš pasikeitusią valdžią Kijive, tiksliau – Putino strategai panoro nubausti Ukrainą už tai, kad ji nusprendė pasirinkti ne tironijos, o demokratijos kelią. Tada buvo atplėštas Krymas, tada sumanyta atplėšti ir daugiau. Vienas iš karščiausių taškų tomis dienomis – Sloviansko miestas, kurio administracinius pastatus jau užgrobė priešas, bet Ukrainos pajėgos dar irgi niekur nepasitraukusios, įsitvirtinusios ant Karačiūno kalvos (aukštumos), saugančios retransliacijos įrangą, kad regionas matytų daugiau nei Rusijos televizijos kanalus. Karačiūno kalvą saugojo ir Ukrainos nacionalinė gvardija – tik ką performuotos buvusios „vidaus reikalų kariuomenės“ pajėgos, į kurias įsiliejo daug jaunų žmonių, buvusių ir žiemos Orumo revoliucijos – Maidano – dalyviais, ir šiaip nenorinčių, kad Rusija šeiminikautų Ukrainoje kaip savo kieme. Vienas iš jų – Vitalijus Markivas.
Žinoma, televizijos ir ryšių retransliavimo bokštas – norimas užgrobti objektas, tad „separatistai“ jį nuolat puolė, o ukrainiečiai – atsišaudė. Didžioji nelaimė – šie susišaudymai vyko ne plyname lauke, o šalia civilių gyvenamų teritorijų. Į Slovianską taip pat atvyko nemažai tarptautinių žurnalistų, kurie stebėjo, kas dedasi, o kartais – ir keliaudavo į karščiausius taškus. 2014 m. gegužės 23 d. prie „Zeus Keramika“ gamyklos pastato, šalia kurio vyko nuolatiniai susišaudymai su Karačiūno gynėjais, atkeliavo italų žurnalistas Andrea Roccelli, jo vertėjas – žmogaus teisių gynėjas iš Rusijos Andrejus Mironovas ir prancūzų fotografas Williamas Rogelonas. Jiems atvykus taksi automobiliu, netrukus pasigirdo šūviai, žmonės bandė slėptis šalia esančioje griovoje, bet ten pataikė minosvaidžio sviedinys. Roccelli ir Mironovas žuvo.
Sakytume – liūdna, žiauri karo realybė: nepatyrę žurnalistai neapgalvotai įlindo į kovos veiksmų zoną (beje, neturėjo ir skiriamųjų ženklų, kuriuos kiekvienas atsargesnis žurnalistas privalėtų dėvėti, tokių, kaip neperšaunamos liemenės su užrašu „PRESS“, t.y. – spauda) ir žuvo. Bet istorija tuo nesibaigė – mat mūsų jau paminėtas nacionalinės gvardijos karys Vitalijus Markivas po poros dienų davė interviu kitai italų žurnalistei – leidinio „Corriere della Sera“ laisvai samdomai darbuotojai Illarijai Morani. Šio interviu metu nuskambėjo frazė „paprastai mes į miesto pusę nešaudome <...>, bet jeigu matome judėjimą – užvedame sunkiąją artileriją<...>, taip nutiko ir dviejų žurnalistų bei vertėjo automobiliui“. Tiesa, interviu Markivas kažkodėl buvo pavadintas „kapitonu“, nors jo tapatybė neatskleista.
Savo nelaimei, V. Markivas turėjo ir Ukrainos, ir Italijos pilietybę (Italijoje jis gyveno jau 20 metų, ir Ukrainą parvyko tik prasidėjus įvykiams Maidane). 2017 m., lėktuvui vos nusileidus Bolonijoje, Markivas buvo suimtas ir jam pareikšti kaltinimai, nužudžius žurnalistą ir jo vertėją. Prasidėjo ilgas, painus teismo procesas, kuriame Pavijos miesto prokuratūra darė viską, kad Markivą nuteistų. Nepadėjo net tai, kad paaiškėjo, jog Markivas nebuvo joks kapitonas (tik seržantas), kad jo priežiūros zona buvo ne ta, kur įvyko nelaimė, kad Nacionalinė gvardija prie Karačiūno net neturėjo minosvaidžių, juos turėjo tik Ukrainos kariuomenė.
Tiesa, kadangi prokuratūrai niekaip nepavyko įrodyti, kad Markivas buvo tas, kuris įsakė šaudyti ar šaudė pats, tai jį galiausiai kaltino už „bendrininkavimą žmogžudystėje“. Žodžiai, užrašyti interviu, tapo „prisipažinimu“, išlindo dar ir visokiausių keistų liudijimų iš „bendrakamerių“. Galiausiai prisiekusiųjų teismas buvo įtikintas ir vaikinas nuteistas 24 metams laisvės atėmimo. Šis nuosprendis kritikuotas labai plačiai ir labai rimtai – ne tik dėl keisto faktinių aplinkybių traktavimo. Dalies Italijos visuomenės prorusiškos pažiūros – niekam ne paslaptis, o dar kai žūva žurnalistas italas! Aišku, nuosprendį su pasimėgavimu šventė ir rusiška propaganda – žiūrėkite, nuteisė ukrainiečių fašistą, taikių gyventojų žudiką, šaudantį į žurnalistus. Užmiršo net ir tą faktą, kad kitas žuvusysis – Andrejus Mironovas – anaiptol nebuvo putinistas, jis dirbo su organizacija „Memorial“, jo mirtis kitomis aplinkybėmis gal net būtų šventė „rusų pasaulio“ kūrėjams, kaip nutiko su ne vienu žmogaus teisių gynėju Rusijoje.
Ginčyti nuosprendį Markivui buvo surinkta jungtinė ukrainiečių, italų, prancūzų ir net rusų – iš žmogaus teisių gynimo organizacijos „Memorial“ komanda – buvo iš naujo atlikta detali situacijos analizė, kruopščiai pasirengta naujam procesui. Ir štai Milano apeliacinis teismas šių metų lapkričio 3 d. anuliavo pirmosios instancijos nuosprendį, ir ne, ne grąžino nagrinėti bylą iš naujo, o tiesiog paleido Vitalijų Markivą iš kalėjimo. Toks sprendimas aiškiai rodo, kad pirmosios instancijos teismas klydo labai smarkiai ir nesugebėjo pagrįsti kario kaltės.
Deja, kol kas man neteko matyti apeliacinio teismo sprendimo, tad labai sunku komentuoti, kokios buvo tos klaidos, bet iš analogiškų situacijų žinau, kad dažniausiai jos kyla iš karo teisės neišmanymo, būtent dėl to pageidautina, kad tokias bylas nagrinėtų teismai, kurių teisėjai turi specialių žinių. Dar keisčiau, kad byla buvo patikėta priesiekusiųjų teismui, kurie tokioje specifinėje situacijoje gali tik komplikuoti, o ne padėti išspręsti bylą.
Žinoma, jums gali kilti ir klausimas: ar šių žmonių žūtis vis dėlto galėjo būti karo nusikaltimas? Taip, galėjo. Pavyzdžiui, jeigu automobilis ir juo atvykę asmenys būtų apšaudyti neįsitikinus, jog puolamas karinis, o ne civilis objektas. Taip pat ir kitas – o gal žurnalistai patys kalti, kad nedėvėjo apsaugų ir ženklų? Ne, karo teisės požiūriu jie neturėjo pareigos to daryti – išsiskirti iš civilių yra kario užduotis, o ne civilio, civilis saugomas vien dėl to, kad jis yra civilis. Taigi, aš negaliu atsakyti, ar Andrea Roccelli ir Andrejaus Mironovo žūtis buvo karo nusikaltimas, ar viena iš daugelio karo nelaimių, bet aišku tik viena – tai tikrai ne Andrejaus Markivo kaltė. Teisėsauga kartais klysta, taip pat ir karo nusikaltimų tyrimuose. Labai sudėtinguose tyrimuose.
