Nenustebsiu, jeigu šis mano rašinys bus iliustruotas brolių Lavrinovičių nuotrauka. Užtat turbūt nustebinsiu, kad apie juos nerašysiu? Ir visai ne todėl, kad tema – neaktuali, arba yra visuotinis sutarimas. Tiesiog pastaruoju metu nutiko dar keletas istorijų, kurios vertos dėmesio, kad per greitai nepaskęstų kasdienybės Letos tėkmėje.
Pirmoji – turime pirmą teismo nuosprendį po Nepriklausomybės atkūrimo už ideologinį terorizmą. Tą „tikrą“ terorizmą, ne gaujų karus, ne turto prievartavimą ir grasinimą „pakasti“ sprogdinant automobilius, o terorizmą kaip iš vadovėlio: kadangi tu galvoji ar elgiesi kitaip, aš tave pasprogdinsiu, kad ir kiti bijotų taip galvoti ar elgtis.
Istorija ir chrestomatiška, ir itin moderni: internete radikalizavęsis jaunuolis pasigamina bombą ir ją padeda prie tarptautinės korporacijos pastato. Gerai, kad rankos kreivos, ir bomba nesprogsta, o policija jaunąjį teroristą nutveria. Istorija balansuoja tarp tragiškos ir komiškos: pasirodo, lietuviškąjį teroristą paskatino tai padaryti estiškasis teroristas, kuriam tuo metu buvo... 12 metų. Teroristo ideologija – radikalioji dešinė, arba rasizmas-fašizmas. Tuo metu, kai mūsų dešinieji ir ypač dešiniausi gąsdina islamo terorizmu arba kairiuoju terorizmu, tą įžiūrėdami net plakate, skelbiančiame, kad „rasistų mažos varpos“.
Viena vertus, paradoksalu, kita vertus, teroristiniai aktai ne veltui apibūdinami kaip „juodosios gulbės“: jie ištinka netikėtai, ir tik paskui paaiškėja, kad viskas buvo aišku, buvo galima numatyti, kaip taip apsigavome, nesukontroliavome. Esame Vakarų civilizacijos valstybė, tad visi rūpesčiai, kurie nutinka kitur, gali nutikti ir pas mus.
Lietuviškasis teroristas gavo 2 metus ir 4 mėnesius įkalinimo pataisos namuose. Daug tai ar mažai? Terorizmas – vienas iš sunkiausių nusikaltimų, būtent dėl to, kad juo paprastai kėsinamasi ne į konkrečią gyvybę, o į visą vertybių sistemą. Nukentėjusysis(-ieji) čia – tik simbolis, tik įrankis paskleisti žinutę (pvz., aptarnaujate migrantus, kurie kėsinasi sugadinti baltąją rasę? Še jums bombą!), tai, kaip dabar mėgstama sakyti, nusikaltimas, paremtas komunikacija. Kuo geriau teroristas iškomunikuoja savo žinutę, tuo jo nusikaltimas – sėkmingesnis. Teroristas, apie kurį niekas neparodo, nekalba, kurio nesigirdi, – prastas teroristas. Taigi, mūsiškis teroristas – džiaukimės – prastas.
Turbūt už tą prastą pasirodymą ir bausmė maža. Kas tie dveji metai, iš kurių dalis jau atsėdėta (įskaitomas kardomojo kalinimo laikas)? Beje, į mažumo klausimą skirtingai atsakys žmogus, niekada nepatyręs, ką reiškia ap(si)riboti laisvę, ir patyręs, kad ir atsidūręs saviizoliacijoje dėl viruso. Pabosta mirtinai tas kambarys, net su visais kompais, knygomis ir meniu À la carte, net Kempinskyje?
Teismas, spręsdamas atsakomybės dydį, iš tiesų atsižvelgė į daug ką: jauną teisiamojo amžių, tai, kad neteistas ir neturi kitų nusižengimų, kad prisipažino, kad gailėjosi, kad net ir bombą padėjo naktį, kad nebūtų aukų (na, bent jau informacijoje spaudai teigiama, kad teisėja nusprendė, jog nusikaltėlis „nesiekė žmonių aukų“, nors man sunkoka suprasti, kaip nesiekiama žmonių aukų padedant bombą)... Tad šių kelerių metų už grotų tikslas – grąžinti vaikiną atgal, į visuomenę. Jeigu gailisi jau dabar, gal nebedarys taip? Ar visgi tai labiau atpildas už tai, ką padarė, ir visuomenės apsaugojimas nuo tokių veikėjų? Tai ir yra pagrindiniai bausmės tikslai: atpildas (puikiai, beje, aprašytas Albert‘o Camus „Svetimas“), apribojimas galimybės daryti nusikaltimus ir siekis, kad pabuvimas už grotų asmenį pakeistų.
Žinoma, kad asmuo už grotų pasikeistų, tam reikia daug pastangų: švietimo, darbo, programų, tai, ką mes vadiname „skandinaviškąja sistema“ (čia kaip tame juokelyje: „Klausimas: kiek reikia psichologų, kad pakeistų elektros lemputę? Atsakymas: pirmiausia reikia, kad lemputė norėtų keistis!“). Lietuvos bausmių atlikimo sistemoje pasikeitimas ar kalinio reabilitacija visada buvo sunki. Mūsų kriminologai jau nežinia kiek metų skambina varpais ir puodais, bet mažai kas keičiasi. Koks mūsų teroristas bus po dvejų metų – ar jis pamils imigrantus? Tarptautines korporacijas? Ar supras, kad Dievas ar evoliucija mus visus sukūrė daugiau mažiau tokius pačius, vienodai jaučiančius ir skausmą, ir džiaugsmą, nesvarbu, kokia odos spalva? Žinant, kad mūsų penitencinė sistema su ideologinio vertinimo iššūkiais dar nesusidūrė, abejotina, ar ji ką nors padarys, tad visa viltis – pats pasikeis. To ir palinkėkite jam ir sau.
Koks mūsų teroristas bus po dvejų metų – ar jis pamils imigrantus? Tarptautines korporacijas? Ar supras, kad Dievas ar evoliucija mus visus sukūrė daugiau mažiau tokius pačius, vienodai jaučiančius ir skausmą, ir džiaugsmą, nesvarbu, kokia odos spalva?
Antroji byla, apie kurią noriu papasakoti ir kuri mane labai labai nustebino ir pradžiugino, – be galo skausminga, ir, deja, buvo auka. Kalbu apie atvejį, kai motina nužudė savo kūdikį. Pagalvojus, kas gali būti baisesnio? Pirmosios instancijos teismas prokurorų prašymu kirto iš peties: aštuoneri metai už grotų, nes įstatymas – griežtas, ir su vaikžudėmis nėra ko čia cackintis. Tuo metu Apeliacinis teismas nuosprendį apvertė: ne tik neįkišo moters į kalėjimą, bet dargi pasakė aiškiai: „Gerbiamieji, ar jūs suprantate, ką darote?“ Moteris augina tris vaikus, viena, vaikai prižiūrėti, socialinės rizikos grupei nepriklauso. Ji pati turi sunkių psichologinių problemų, o kai kreipėsi pagalbos dėl neplanuoto, nenorėto nėštumo, jai tokia pagalba – ak, kaip keista! – nebuvo suteikta.
Pirmosios instancijos teismas dar buvo šauniai nusprendęs, kad, motiną uždarius į pataisos namus, vaikais pasirūpins valstybė. Tad skaitydamas reportažą, kaip Apeliacinis teismas humaniškai ir atsižvelgdamas į daugelį aplinkybių išsprendė šitą situaciją, buvau tiesiog sužavėtas, ir manau, kad Teisėjų kolegija – Virginija Liudvinavičienė, Ernestas Rimšelis ir Algimantas Valantinas, verti pagyrimų, nes pasielgė taip, kaip gana neįprasta teisinėje sistemoje. Moteris, nors ir padariusi labai sunkų nusikaltimą, nebus įkalinta – jai bus apribota laisvė dvejiems metams, privalės dalyvauti Elgesio pataisos programoje, psichologo konsultacijose, dirbti arba būti registruota Užimtumo tarnyboje, nuo 22 iki 6 val. būti namuose, o per pirmuosius šešis laisvės apribojimo mėnesius privalės neatlygintinai išdirbti 200 val. sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar panašiose įstaigose.
Tuo metu Apeliacinis teismas nuosprendį apvertė: ne tik neįkišo moters į kalėjimą, bet dargi pasakė aiškiai: „Gerbiamieji, ar jūs suprantate, ką darote?“ Moteris augina tris vaikus, viena, vaikai prižiūrėti, socialinės rizikos grupei nepriklauso. Ji pati turi sunkių psichologinių problemų, o kai kreipėsi pagalbos dėl neplanuoto, nenorėto nėštumo, jai tokia pagalba – ak, kaip keista! – nebuvo suteikta.
Įpareigojimų kokteilis, žinoma, skamba keistokai – regis, jeigu nustatyta, kad moteris ir iki tol elgėsi normaliai, rūpinosi vaikais, tik buvo psichologiškai palūžusi, atrodo perteklinė „Elgesio pataisos programa“; arba tas darbas globos įstaigose (ne SEL‘as juk!), kai namuose – vaikai, kuriais reikia rūpintis. Bet čia suprantama: įstatymas ir taip panaudotas pačiu lanksčiausiu būdu, kad kuo mažiau sugriautų žmogaus gyvenimą, kad jam suteiktų kuo didesnį šansą net tokiomis baisiomis aplinkybėmis. Argi ne toks yra didysis pataisos tikslas – suteikti šansą, grąžinti žmogui gyvenimą ir į gyvenimą?
Na, ir trečiasis epizodas, tiesa, kol kas pirmojoje instancijoje, bet gerokai liūdnesnis už antrąjį. Neseniai Lietuvoje labai išgarsėjo viena mokytoja, kuri dabar eina į politiką su programa, iš kurios juokiasi interneto aštrialiežuviai, ir dar ji išgarsėjo įvairiomis akcijomis bei parama nevienareikšmiai vertinamoms dvidešimto amžiaus asmenybėms, susitepusioms Holokausto Lietuvoje kontekste, nors ir kovojusioms už Lietuvos laisvę nuo bolševikų, – Kaziui Škirpai ir Jonui Noreikai. Vienos tokios akcijos metu ji buvo sulaikyta policijos kaip neteisėto renginio organizatorė, bet atsisakė pateikti dokumentus, buvo išvežta į komisariatą, paskui internete kilo tradicinis virtualus karas tarp „mokytojos“ palaikytojų ir priešininkų.
Deja, šįsyk teismui nagrinėjant situaciją, paaiškėjo, kad pareigūnai pirmiausia nusprendė sulaikyti mokytoją, nors ir suprato, kad pagrindo tam neturi. Kitaip tariant, pasielgė pagal pačią blogiausią sovietinės milicijos praktiką: „Yra žmogus, straipsnį surasim“, ir to straipsnio atkakliai ieškojo viso savaip kafkiško „proceso“ metu.
Tačiau dabar, deja, istorijai pasiekus teismą, paaiškėjo, kad pareigūnai veikė neteisėtai nuo pat pirmo momento. Neteisėtas pareigūnų veikimas, atskleistas teismo, pats savaime dar nebūtų didžiausias blogis, jeigu, pavyzdžiui, pareigūnas veikia nuoširdžiai klysdamas, o tik paskui paaiškėjusi aplinkybių visuma parodo veikos neteisėtumą.
Deja, šįsyk teismui nagrinėjant situaciją, paaiškėjo, kad pareigūnai pirmiausia nusprendė sulaikyti mokytoją, nors ir suprato, kad pagrindo tam neturi. Kitaip tariant, pasielgė pagal pačią blogiausią sovietinės milicijos praktiką: „Yra žmogus, straipsnį surasim“, ir to straipsnio atkakliai ieškojo viso savaip kafkiško „proceso“ metu. Taip besielgiančius pareigūnus žmonės iki šiol vadina „mentais“, ir toks jų elgesys neturi nieko bendro su „Ginti, saugoti, padėti“, kartu juodina visus, dirbančius nelengvą pareigūno darbą. Skaitydamas reportažą iš teismo, aš dar ir stebėjausi – ne tik dėl to, kad elgiamasi neteisėtai, bet ir dėl to, kad elgiamasi taip kvailai! Juk pareigūnų pokalbiai įrašinėjami, filmuojami, tai nejaugi tikiesi, kad visgi tave kažkas „pridengs“, kai eini sąmoningai daryti neteisėto veiksmo? Ką gi – nepridengė, galiu tik pasidžiaugti, kad turime teisėją – Ugnę Gailiūnienę, kuriai rūpi teisingumas, ir visiškai nesvarbu, ką manytume apie politinę ir „meninę“ mokytojos veiklą.
Tokios tad teisingumo paieškų istorijos sukasi mūsų šalyje, vis labiau panyrančioje į rinkimų kadrilį. Beje, kai rinksitės, kam atiduoti savo balsą, siūlyčiau pagalvoti, ir koks to žmogaus ar partijos požiūris į teisingumą, nusikaltimą, bausmę, ir ar jis jums priimtinas. Ne tik Brolių skandale.
