Nuomonės

2020.12.27 18:22

Dainius Pūras. Apie visuomenės audinio apsaugą

Dainius Pūras, Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius, VU Psichiatrijos klinikos profesorius, LRT.lt2020.12.27 18:22

Artėjant šių keistų metų pabaigai, norėčiau aptarti mūsų visų bendras pastangas, siekiant suvaldyti rimtą visuomenės sveikatos krizę. Kai situacija būna  tokia sudėtinga, kokia yra dabar, svarbu, ieškant bendrų išeičių,  vengti supaprastintų sprendimų, susipriešinimo,  visažinio tono, moralizavimo, besaikio gąsdinimo ir atpirkimo ožių paieškos.

Imtis griežtų ribojimų šį kartą buvo neišvengiama. Tačiau grėsmės išlieka, ir net nebūtinai todėl, kad dalis visuomenės narių elgiasi neatsakingai. Apie tai – vėliau. O dabar – apie tai, kad, įveikianti sunkumus, svarbu pasidžiaugti veiksmais, kurie teikia vilčių.

Visuomenėje ir valdžioje daugėja sąmoningo suvokimo, kad suvaldyti pandemiją ir apsaugoti visuomenės sveikatą galima susitelkus ir kartu imantis veiksmų, kurie grįsti mokslų žiniomis ir šiuolaikiniais teisės į sveikatą principais. Taip pat daugėja suvokimo, kad būtinas platesnis taikomų priemonių spektras. Be būtinų ribojimų, stabdančių viruso ir ligos plitimą, būtina taikyti šiuolaikinius visuomenės sveikatos stiprinimo būdus. Žinome, kad virusas užpuola ir net gali mirtinai sunaikinti žmogaus plaučių audinį. Bet turime žinoti ir tai, kad neproporcingai ar nevykusiai taikomos priemonės gali būti pavojingos visuomenės audiniui ir taip žaloti visuomenės sveikatą, padėdamos virusui.

Štai keli viltį stiprinantys pavyzdžiai.

Naujoji Vyriausybė stengiasi atsižvelgti į patarimus ekspertų, kurie žvelgia ir mato plačiau. Ypač svarbus sėkmės laidas yra siekti pasitikėjimu grįstų santykių tarp valdžios ir piliečių. Todėl komunikavimas tampa lemiamu veiksniu, jei norima pasiekti, kad dauguma žmonių sutiktų laikytis paskelbtų ribojimų ir neatsisakytų skiepytis, kai bus prieinama vakcina.

Naujoji Vyriausybė skiria daug dėmesio, kad būtų atkurtas pasitikėjimas ir žmogiškas bendravimas su visuomene. Ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė piliečiams pasiuntė jau ne vieną šiltą žinutę padėkodama – atskirai ir vaikams! – už supratimą ir kantrybę. Labai rimtai buvo išklausyti nevyriausybininkai, telkiantys savanorių pagalbą. Dedamos pastangos, kad, įveikiant krizę, bus, geriau negu iki šiol, pasitelkta verslo parama. Kad tai įvyktų, vėlgi būtina valstybės vadovų lyderystė, stiprinant pasitikėjimą ir iš pradžių bent jau nustojant demonizuoti privatų sektorių. Šių dalykų labai trūko S. Skvernelio ir A. Verygos tandemui.

Naujoji Vyriausybė stengiasi atsižvelgti į patarimus ekspertų, kurie žvelgia ir mato plačiau. Ypač svarbus sėkmės laidas yra siekti pasitikėjimu grįstų santykių tarp valdžios ir piliečių.

Iš valdžios pusės ateina vis daugiau supratimo apie didžiulę emocinės (psichikos) sveikatos svarbą visuomenės išgyvenimui ir suklestėjimui. Pasaulyje smarkiai keičiasi požiūris į psichikos sveikatos stiprinimo būdus ir kaip teikti pagalbą ištikus emociniam distresui. Lietuva iki šiol netgi neįtvirtino tų permainų, kurias daugelis valstybių vykdė prieš 40–60 metų. Per daugiametę profesinę karjerą man teko patirti tiek daug nusivylimų valdžios sprendimais psichikos sveikatos srityje, kad nuolat mažėjo tikėjimo šiame gyvenime sulaukti brandaus požiūrio ir brandžių sprendimų iš valstybės institucijų. Šiomis savaitėmis tokių vilčių vėl yra daug. Brandžių sprendimų dar reikės palaukti, bet besikeičiantis valdžios požiūris teikia daug vilčių, kad Lietuvoje gali prasidėti proveržis veiksmingos sveikatos politikos įgyvendinimo link.

Kai Vyriausybės nariai užpraeitą sekmadienį (gruodžio 13 d.) tarėsi ir darė sprendimus dėl būtinų papildomų ribojimų, ministrė pirmininkė pranešė, kad piliečiams bus leidžiami pasivaikščiojimai. Ji tuoj pat argumentavo – pasivaikščiojimai būtini siekiant saugoti ir stiprinti piliečių emocinę sveikatą. Įdomu, kad šiuo atveju buvo net primiršta pridurti tai, kas seniai žinoma (taigi ir nebūtina kaskart kartoti) apie pasivaikščiojimų (fizinio aktyvumo) naudą dar ir fizinei sveikatai. Žmonėms pasiųsta aiški žinia – gera visuomenės emocinė sveikata yra labai svarbi ir šios krizės įveikimo kontekste, ir apskritai ji vis labiau lemia visuomenės ekonominės ir socialinės gerovės lygį.

Tikėtina, kad šios krizės metu ne tik atsakingi politikai, bet ir vis daugiau piliečių suvokia, kokia svarbi yra emocinė sveikata ir kaip yra gyvybiškai būtina, kad kokybiška pagalba būtų prieinama vaikams, paaugliams ir suaugusiems, turintiems lengvesnių ar sunkesnių emocinių sunkumų. Laikas nutraukti daug metų trunkančią sisteminę nesėkmę ir atsisveikinti su stigmos, diskriminavimo ir atskirties tradicijų protegavimu, įgyvendinant psichikos sveikatos politiką. Tai, kad iki šiol kokybiška pagalba piliečiui, patyrusiam psichikos sveikatos sutrikimų, dažnu atveju galima tik pačiam susimokant už paslaugas, yra apgailėtinas faktas. Laikas būtų sutelkti valdžios, visuomenės ir ekspertų pastangas šiai brangiai kainuojančiai ir visuomenės audinį žalojančiai spragai pašalinti. Jei permainų poreikį supranta ir valdžia, ir nemaža dalis piliečių, telieka tų permainų pagaliau imtis.

Tai, kad iki šiol kokybiška pagalba piliečiui, patyrusiam psichikos sveikatos sutrikimų, dažnu atveju galima tik pačiam susimokant už paslaugas, yra apgailėtinas faktas.

O dabar, aptaręs viltingus valdžios veiksmų pokyčius, norėčiau pasidalinti įžvalgomis, kokių iššūkių išlieka, siekiant sutelkti valdžios institucijas, visuomenę ir medikus ekspertus.

Viešojoje erdvėje plačiai diskutuojama apie buvusios ir dabartinės valdžios sprendimus ir apie dalies visuomenės narių elgesį, dažnai pavadinamą neatsakingu atsipalaidavimu. Medikai, kurie dirba ypatingomis sąlygomis, neretai piktinasi piliečių elgesiu ir netgi supykę siūlo tokių negydyti, jei šie susirgtų. Kad visuomenė esą elgiasi neatsakingai, už tai ją linkę kaltinti, moralizuoti ir netgi apvadinti labai stipriais žodžiais žiniasklaidos atstovai, apžvalgininkai, visuomenės veikėjai. Beje, tuo tam tikru laiku užsiėmė ir buvusios Vyriausybės atstovai, o dabar kaltinantis tonas visuomenės atžvilgiu kartais pasigirsta ir iš naujosios valdžios. Girdime į gąsdinimus panašius pasisakymus – esą, jei žmonės ir toliau neatsakingai elgsis, gali susilaukti nepaprastosios padėties įvedimo.

Kaip jau ne kartą pasisakė psichologijos ir komunikacijos ekspertai, tokios nuomonės laikausi ir aš, tokie metodai yra paprasčiausiai neveiksmingi. Visų pirma, nemaža dalis žmonių yra ne tiek atsipalaidavę, kiek stipriai išsigandę ir net atsisako kreiptis į gydymo įstaigas bijodami užsikrėsti, netgi kai kreiptis būtina. Antra, absoliuti dauguma piliečių elgiasi kaip įmanoma atsakingai, ir kiekvienas galvoja, kad pikti kaltinimai taikomi „blogiečiams“, taigi tikrai ne jiems. Juk, pavyzdžiui, nesunku suskaičiuoti, kad tie tūkstančiai apsuktų automobilių per pirmąjį judėjimo suvaržymų savaitgalį – tai viso labo 1–2 proc. visų Lietuvos vairuotojų. Trečia, bet koks moralizavimas yra, kaip žinoma iš psichologijos mokslo, neveiksmingas, nes jis neprisideda prie svarbiausio sėkmės laido – tarpusavio pasitikėjimo – stiprinimo.

Turime kitaip siekti pokyčio, plaukdami viename laive audringoje jūroje, o tai reiškia, kad valdžia, medikai ir visuomenė privalo pagaliau pradėti pasitikėti vieni kitais ir siųsti vieni kitiems atitinkamus susitelkimą, o ne susipriešinimą skatinančius signalus.

Buvusi Lietuvos valdžia per devynis mėnesius, kai jai teko valdyti pandemiją, padarė daug klaidų. Nesiūlau už tai ją nuolat kaltinti, nes klaidų tokioje neįprastoje situacijoje neįmanoma nedaryti. Vis dėlto reikėtų visiems pasimokyti iš tų klaidų, kurių dauguma buvo susijusios su prasta komunikacija ir su sprendimais, nulemtais politinių išskaičiavimų. Tie politiniai išskaičiavimai nusvėrė mokslo žinias ir ekspertų rekomendacijas.

Eksministro A. Verygos pastarojo meto pasisakymai, įskaitant ir jo interviu BBC radijui, yra ne tik atsisakymo pripažinti darius klaidų, bet ir tolesnio klaidų darymo iliustracija. A. Veryga kaip galimas krizės nesuvaldymo priežastis įvardija visuomenės nepasitikėjimą ir buvusios opozicijos priešrinkiminį spaudimą. Tačiau akivaizdu, kad meškos paslaugą S. Skvernelio Vyriausybei ir operacijų vadovui A. Verygai padarė jų pačių atsipalaidavimas ir per anksti pradėta švęsti pergalė po neva jų puikiu darbu sustabdytos pirmosios bangos. Jau pavasarį galima buvo matyti, kad santykinai palankios viruso ir ligos plitimo tendencijos tiesiog tada pasigailėjo Lietuvos. Didelio mirčių skaičiaus nebūta, nepaisant daugybės išryškėjusių spragų sveikatos sistemos įstaigose ir vadyboje.

A. Veryga BBC žurnalistui aiškino, kad didžioji problema buvo gyventojų elgesys ir jų nepasitikėjimas valdžios veiksmais. Bet juk tie patys gyventojai gali ir kitaip pasakyti – dėl nenuoseklių valdžios veiksmų ir neveiksmingos komunikacijos jie prarado pasitikėjimą valdžios sprendimais. Kad ir kaip ten būtų, vis tenka grįžti prie svarbios tiesos – ne kaltųjų reikia ieškoti, o vis daugiau galimybių veikti išvien.

Eksministro A. Verygos pastarojo meto pasisakymai, įskaitant ir jo interviu BBC radijui, yra ne tik atsisakymo pripažinti darius klaidų, bet ir tolesnio klaidų darymo iliustracija.

Bėda išlieka ta, kad veikti išvien dar yra rimtų kliūčių, kurios dažnai ignoruojamos. Sakoma, kad dabar ne laikas sisteminėms įžvalgoms, nes reikia gesinti gaisrą. Nesutinku. Būtent dabar, gesinant gaisrą, kad gesinimas būtų veiksmingas, kartu reikia imtis sisteminių permainų, atidėliotų dešimtmečiais.

Šia proga norėtųsi, nors tai ir labai nepopuliaru, žengti dar giliau „į mišką“, kas vis dar labai neįprasta Lietuvos sveikatos politikoje, ir pasvarstyti, kodėl sveikatos sistema yra neatspari tokioms krizėms. Tai jau kritika ne tik buvusiam sveikatos apsaugos ministrui, bet per daug metų suformuotoms Lietuvos sveikatos sistemos priežiūros tradicijoms. Apie tai ne kartą įvairiomis progomis esu rašęs ir kalbėjęs, bet kai ką verta priminti ir dabar – tikintis, kad šio tradicijos nebus amžinos.

Šiuolaikiniai visuomenės sveikatos principai, tokie kaip lyderystė, piliečių įtraukimas, įgalinimas ir prasmingas dalyvavimas, nediskriminavimas, sprendimų skaidrumas, atskaitomybė, yra lemiami, sprendžiant visuomenės sveikatos problemas. Šie principai iš Vakarų į Lietuvą atėjo su Nepriklausomybės atkūrimu. Nors buvo daug puikių galimybių sveikatos sistemą modernizuoti, jos menkai buvo per 30 metų pasinaudota. Medicinos elitas kartu su besikeičiančiomis valdžiomis atkakliai priešinosi permainoms, dėl kurių būtų praradęs sovietmečiu susikurtą galių monopolį.

Todėl modernioji visuomenės sveikatos prieiga, kuri taip reikalinga dabar, iki šiol lieka biomedicininio modelio vargana Pelenė. Ne tik gydymo ir medikų rengimo įstaigos, bet net ir Nacionalinė sveikatos taryba buvo uoliai kontroliuojama „biomedicinos stebuklams“ atstovaujančių įtakingų medikų, ir šiandien matome tokios globos pasekmes. Ši taryba, nors įkurta su ambicinga misija ir pavaldi Seimui, yra visiškai nematoma pandemijos laikotarpiu, tuo pat metu kuriant naujas tarybas (prie Prezidento, prie Vyriausybės). Kai kurios Lietuvos akademinės medicinos tvirtovės ilgam sustabdė visuomenės sveikatos sistemos turinio transformaciją, šios svarbios srities turinį įšaldžiusios sovietiniame „sanitarinės higienos“ modelyje.

Atsiriboti nuo sąmokslo teorijas skleidžiančių veikėjų būtina. Bet nuo sąmokslo teorijų ir jų skleidėjų reikėtų atskirti kritiškai mąstančius bei nepatogius klausimus keliančius ekspertus ir smalsius piliečius.

Nemaža dalimi būtent todėl šiandien blaškomasi, kai politikai norėtų išgirsti aiškų mokslo žodį ir netgi pareiškia „darysime, kaip patars ekspertai“. Aiškėja, kad tų visuomenės sveikatos ekspertų, kurie turėtų ir modernių kompetencijų, ir būtų išties nepriklausomi, Lietuva nelabai daug turi.

Mokslų žinios ir jų taikymas praktikoje šiandien svarbūs kaip niekada. Specialiai parašiau „mokslų“ – daugiskaita, nes, sprendžiant, kaip įveikti krizę, susiduria daug mokslų. Tarp jų didelis vaidmuo turėtų tekti socialiniams mokslams, nes socialiniai mokslai ir yra apie tai, kaip visuomenė bendromis jėgomis turėtų įveikti visuomenės sveikatos krizes. Deja, dėl jau minėtų tradicijų Lietuvoje iki šiol politikams, valdant tokias krizes, dažniausiai pataria biomedicinos atstovai, o tai ilgesnėje perspektyvoje gali sumenkinti bendro atsako veiksmingumą, apsaugant visuomenės, ne tik plaučių, audinį.

Turėtume žinoti, kad pasaulio mokslininkai ne visais klausimais sutaria, kai rekomenduojami svarbūs pandemijos suvaldymo aspektai. Atsiriboti nuo sąmokslo teorijas skleidžiančių veikėjų būtina. Bet nuo sąmokslo teorijų ir jų skleidėjų reikėtų atskirti kritiškai mąstančius bei nepatogius klausimus keliančius ekspertus ir smalsius piliečius. Yra dar daug nežinomųjų, susijusių su šio viruso veikimo ypatumais, tai pat sprendžiant, kokie pandemijos įveikimo būdai yra veiksmingi ir kokie neveiksmingi. Todėl kritiškai turėtume vertinti ne tik melagienų platintojus, bet ir tuos ekspertus, kuriems viskas taip aišku, kad ima piktintis nepatogiu, bet prasmingu diskusijai pateiktu kito eksperto klausimu.

Kovodami už žmonių gyvybes, nepamirškime pasirūpinti visuomenės audinio apsauga ir stiprinimu. Ilgesnėje perspektyvoje būtent šio audinio kokybė nulems mūsų gerovę ir sveikatą.

Ypač dramatiška šiuo metu yra medikų, dirbančių COVID-19 skyriuose, situacija. Jie mūsų laikų herojai, nusipelnantys valstybės ir visuomenės pagarbos. Apie tai, kad iki šiol į žmogiškuosius išteklius Lietuvos sveikatos apsaugos sistemoje buvo investuojama ydingais būdais, vėlgi būtų atskira kalba. Ar šiandien neatrodo ironiška, kad daug metų buvo apsimetinėjama esą nežinant, kad medicinos sistemoje, pradedant nuo Alma Mater, dominuoja nesveikos hierarchinės tradicijos. Būtent šios tradicijos užkerta kelią sveikai šiuolaikinei vadybai, nuodija tarpusavio santykius ir sukuria terpę sisteminės korupcijos ir sisteminio mobingo apraiškoms.

Kad ir kaip sunku dabar būtų Lietuvos medikams, ši krizė skatina pozityvias ir labai reikalingas Lietuvos medicinai permainas. Gydytojų, slaugytojų, kitų medikų profesinėse grupėse būtinos permainos sveikos savivaldos savireguliacijos link. Iki šiol buvusius medikų vertinimus pagal mokslinius ar kitokius „antpečius“ turėtų pakeisti kitos vertybės, kurios tinkamai įvertintų eilinius priešakinėse pozicijose dirbančius medikus. Tikiuosi, šios krizės pamokos padės Lietuvos medikams tęsti jau pradėtus žygius, išlaisvins juos nuo istoriškai paveldėtos hierarchijos ir besaikio biurokratizmo.

Čia pateiktas įžvalgas apibendrinsiu šitaip. Nors dabar epidemiologinė ir sveikatos sistemos pajėgumų situacija yra dramatiška, bendromis pastangomis krizė bus įveikta. Svarbu ne tik sustabdyti šią pandemijos bangą, bet ir rūpintis kitais visuomenės gyvenimo klausimais, ypač tais, kuriuos apsunkins dabar taikomi suvaržymai. Kovodami už žmonių gyvybes, nepamirškime pasirūpinti visuomenės audinio apsauga ir stiprinimu. Ilgesnėje perspektyvoje būtent šio audinio kokybė nulems mūsų gerovę ir sveikatą.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt