Lietuvę Eriką Urbutę ir jos kolegas iš Norvegijos suvienijo muzika bei noras pažinti vieniems kitų kultūrą. Jungtinis lietuvės ir norvegų mokytojų kolektyvas šeštadienio vakarą koncertavo Vilniaus muzikos klube „Tamsta“, o pati grupės istorija prasidėjo nuo pažinties Norvegijoje.
Muzikos kolektyvo vadovė Erika pasakoja į Norvegiją išvykusi prieš šešiolika metų – netrukus po dalyvavimo televizijos projekte „Chorų karai“.
„Norėjosi ramybės, todėl tiesiog sėdome ir išvažiavome į Norvegiją. Ten radau vietinį chorą ir pagalvojau, kad vis tiek noriu toliau dainuoti, neprarasti įgūdžių. Taip įsifiltravau į tą chorą“, – sako ji.
Plačiau – LRT TELEVIZIJOS laidos „Labas rytas, Lietuva“ įraše:
Vėliau lietuvė pradėjo dirbti vokalo dėstytoja muzikos mokykloje, kur ir susipažino su būsimais grupės nariais.
„Po kurio laiko jiems kilo mintis: „Ar negalime aplankyti Lietuvos?“ Atsakiau – žinoma, kodėl gi ne“, – prisimena Erika.
Kadangi pati yra kilusi iš Marijampolės, ji susisiekė su savivaldybe, o netrukus kolektyvas sulaukė kvietimo pasirodyti miesto Cukriniame festivalyje.
„Tai buvo mūsų pirmasis koncertas – taip ir susikūrė grupė“, – teigia ji.
Repertuare – įvairių žanrų muzika
Norvegai Edinas Johanas Hoieris bei Brede Vestby pasakoja, kad susidomėjimą Lietuva iš pradžių paskatino Erikos rodyti vaizdai ir pasakojimai.
„Pamatėme vaizdo įrašų bei nuotraukų ir nusprendėme, kad tai proga, kurios negalime praleisti“, – sako Edinas.
Pasak jo, galutinai apsispręsti padėjo ir festivalio atmosfera.
„Pamatėme festivalio nuotraukas ir supratome, kad turime ten nuvykti“, – priduria jis.
Brede neslepia, kad didžiausią įspūdį paliko žmonių gausa.
„Mus nustebino, kad festivalyje dalyvavo apie penkiolika tūkstančių žmonių. Mes prie tokio masto nebuvome pratę, todėl tai buvo tikrai labai smagi patirtis“, – pasakoja norvegas.
Grupės nariai pasakoja, kad jų repertuare skamba įvairių žanrų muzika – nuo roko iki kantri kūrinių. Pasak jų, svarbiausia atlikti tai, ką patys jaučia ir mėgsta.
„Atliekame roko ir panko muziką, kuri visur išlieka populiari, bet taip pat grojame soulo ir kantri kūrinius. Stengiamės imtis visų žanrų, kurie mums patiems patinka kaip atlikėjams“, – sako kolektyvo narys Edinas.
Anot jo, repertuaras gimsta bendru sutarimu – kiekvienas siūlo dainas, kurias norėtų atlikti.
„Kai patys jaučiame muziką, tai padeda mums geriau groti – tą pajunta ir klausytojai. Jie tai jaučia savo siela“, – teigia jis.
Jo kolega Brede priduria, kad vienuolikos žmonių kolektyve nuomonių netrūksta, tačiau būtent tai leidžia išlaikyti muzikos įvairovę.
„Visi turime savo nuomonę, kokią muziką norėtume groti, todėl per vakarą atliekame įvairių stilių kūrinius ir tuo esame patenkinti“, – sako norvegas.
Kolektyvas tapo šeima
Kolektyvo pavadinime esantis žodis „unity“ (liet. vienybė) simbolizuoja ne tik muziką, bet ir bendrystę tarp skirtingų kultūrų. Erika sako, kad darbas su norvegais jai tapo ir asmenine patirtimi, pakeitusia požiūrį į žmones bei pedagogiką.
„Jie mane išmokė visai kitokio kultūrinio požiūrio – tiek į mokymą, tiek į laisvumą scenoje. Mes, lietuviai, kartais būname susikaustę, bijome parodyti emocijas prie kitų žmonių“, – pasakoja ji.
Anot Erikos, kolektyvas jai tapo tarsi šeima.
„Galime vieni kitiems pasakyti bet ką, išsakyti pastabas ir niekas neįsižeidžia. Viską išsiaiškiname, viskas priimama normaliai. Tai tobula vieta dirbti, tobulėti ir kurti muziką“, – sako pašnekovė.
Pasak lietuvės, didžiausias skirtumas tarp Lietuvos ir Norvegijos pedagogikos – santykis su mokiniu.
„Norėčiau, kad Lietuvoje mokytojai pirmiausia kurtų ryšį su mokiniu. Kad pamirštume akademinius rėmus ir labiau matytume vaiką kaip žmogų, o ne tik mokinį“, – teigia Erika.
Jos manymu, svarbiausia – lygiavertis santykis.
„Turėtume susilyginti ir būti tiesiog du žmonės, kurie susitinka vienas kitam padėti“, – sako pašnekovė.
„Turime parodyti, kad tai – tikra“
Muzikos kolektyvo nariai iš Norvegijos tikina, kad muzika jiems yra ne tik hobis šalia pedagoginio darbo, bet ir svarbi ryšio su mokiniais dalis. Anot jų, mokiniams svarbu matyti, kad mokytojai patys gyvena tuo, ko moko.
„Svarbu parodyti, kad galime būti ne tik mokytojai, bet ir muzikantai scenoje. Mokiniai iš to mokosi – svarbu ne tik išmokti groti instrumentu“, – teigia Brede.
Pasak jo, būtent meilė muzikai ir paskatino kolektyvo veiklą už mokyklos ribų.
„Jeigu būtume tik mokytojai ir tik mokytume, būtų liūdna. Po dešimties metų toks darbas galėtų išsekinti, todėl svarbu turėti kažką šalia mokymo“, – pažymi pašnekovas.
Edinas priduria, kad koncertai padeda mokiniams parodyti, jog muzika nėra vien teorija ar klasės užduotis.
„Turime pasitempti ir parodyti, kad tai tikra. Tai nėra tik kažkas, ko mokome klasėje – muzika padeda mums susivienyti, patirti ryšį“, – sako norvegas.
Anot muzikanto, bendri koncertai stiprina ir pačių kolegų tarpusavio ryšį.
„Kiekvienais metais stiprėjame kaip komanda. Tai geriausias team building (liet. komandos formavimo – LRT.lt) pratimas. Dar nesu turėjęs tokios aplinkos“, – teigia Edinas.
Pasak jo, žmonės koncertuose dažnai pastebi kolektyvo tarpusavio ryšį.
„Kur tik keliaujame, žmonės sako, kad tai matosi ir jaučiasi“, – priduria jis.
Erika, turinti pedagoginės patirties tiek Lietuvoje, tiek Norvegijoje, sako nejaučianti didelio skirtumo požiūryje į mokytojo profesiją.
„Norvegijoje labai jaučiama lygybė – žmonės nemėgsta išsiskirti ar būti aukščiau kitų. Stengiamasi išlaikyti vienodą pagarbą visoms profesijoms“, – pasakoja lietuvė.
Parengė Ignas Ramanauskas
