Reportažų cikle „Jaunieji menininkai“ – performanso menininkė Justina Mykolaitytė. Dainininkė, aktorė ir tarpdisciplininio meno kūrėja, kurianti performanso, teatro, kino ir muzikos srityse. Naujausias jos projektas, įgyvendintas su meno centru „Rupert“, – performansas-rečitalis „Fontano sapnai“.
J. Mykolaitytei – 32-eji. Baigusi Fotografijos ir medijų meno studijas Vilniaus dailės akademijoje bei baroko operos dainavimą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, menininkė dažniausiai dalyvauja tarpdisciplininio meno projektuose, jungiančiuose garsą, dainavimą, vaidybą.
Naujausiame projekte „Fontano sapnai“ ji tyrinėja operos, performanso meno sankirtas. Drauge su „Rupert“ meno centru kurtas projektas vyksta buvusiame restorane-naktiniame klube, Kongresų rūmuose. Menininkė pasitelkia netradicinę erdvę, jungdama skirtingas praktikas – performansą, barokinį dainavimą ir elektroakustinę muziką.
„Viskas prasidėjo nuo tokio įvaizdžio erdvėje, apleisto fontano, neveikiančio. Pradėjau mąstyti apie skirtingų epochų susidūrimą vienoje erdvėje, apie tam tikrus prieštaravimus, dualumą tarp seno ir naujo, tarp aktualaus ir nebeaktualesnio, rimto ir gal populiaraus. Pati erdvė savo paviršiais, savo estetika turi labai daug prieštaravimų“, – sako J. Mykolaitytė.
Tarp svarbesnių J. Mykolaitytės projektų – darbai su režisiere Egle Švedkauskaite spektaklyje „Jauno žmogaus memuarai“, performanse „Žiūrėdama viena į kitą“, Artūru Bumšteinu spektaklyje „Urbančičiaus metodas“, operoje-performanse „Saulė ir jūra“, „Pakui Hardware“ performatyviame kūrinyje „Sporos“ ar projekte „Longing“.
„Anksti supratau, kad mane domina įvairios meno sritys, nuo vaikystės aš ir dainuodavau, ir meninę gimnastiką lankiau, atsimenu, ir tautinius šokius, ir paskui muzikos mokyklą, fortepijonu mokiausi groti. Supratau, kad galiu daryti daug ką ir daug kas man yra įdomu. Ir paskui, kai jau buvau vyresnė, kai studijavau Dailės akademijoje, pradėjau ieškoti kažkokio savo balso. Ir vis tiek mano pagrindinis instrumentas turbūt yra mano kūnas, balsas ir judesys. Tai natūraliai į tą tarpdiscipliną ir nuėjau“, – teigia pašnekovė.
J. Mykolaitytė – vilnietė, augo aktorių Ingos Šalkauskaitės ir Sauliaus Mykolaičio šeimoje. Todėl sako galinti save vadinti žmogumi, augusiu teatro užkulisiuose. Tad ir sprendimas pasirinkti aktorės kelią atrodė nuoseklus.
„Man kažkaip gal net nebuvo jokių kitų minčių, kad aš kažką kito galėčiau veikti. Ir kaip tik, kai man kažkas pasakė „ne“, nes aš neįstojau į vaidybą, kai bandžiau, tai kirto per savivertę. Tai, kas buvo nekvestionuojama, staiga tapo stipriai kvestionuojama, nuo tada turėjau susikurti kelią, iš to atsirado vingiuoti keliukai, kuriais einu iki šiol“, – dalijasi menininkė.
J. Mykolaitytė sako tokiais vingiuotais keliukais eiti sunkiau, kai reikia atrasti sau skirtą, tačiau tai būdas atrasti savąjį autentiškumą.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
