Nuomonės

2020.10.19 19:26

Dainius Pūras. Apie kai kuriuos politologų ir sociologų pasisakymus

Dainius Pūras, VU Psichiatrijos klinikos profesorius, Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius, LRT.lt2020.10.19 19:26

Esu nustebęs, ir ne visai maloniai, dėl politologų ir sociologų pasisakymų svarbiais visai visuomenei klausimais. Aišku, kad ne visų, sakykime – kai kurių. Ir vis dėlto tai svarbu.

Suprantu, kad kaip nebaigęs mokslų šioje srityje, rizikuoju, kad galiu pasirodyti kaip stokojantis kompetencijos. Vis dėlto manau, kad įžvalgos, kuriomis pasidalinsiu kaip pilietis ir žmogaus teisių gynėjas, yra svarbios kuriant prasmingą diskursą Lietuvos visuomenėje.

Kad politikai leidžia sau vadinti reiškinius, kaip jiems patogiau – save ar oponentus pavadinti kaip nors, kas neturi nieko bendra su tikrove, tai dar galima suprasti ir gal net atleisti. Tokia jau ta politiko profesija – jiems tenka nuolat gudrauti ir neretai nusišnekėti.

Bet tokie akibrokštai nepritinka politologams ir sociologams. Juk jie yra ekspertai, baigę aukštąjį mokslą, ir neturėtų „nugrybauti“, kai komentuoja svarbius politikos reiškinius.

O kartais iš pasisakymų ir formuojamos visuomenės opinijos atrodo, kad nemažai ekspertų turi problemų net su pradžiamoksliu.

Pateiksiu pavyzdžių.

Štai, pavyzdžiui, solidžiais laikomi ekspertai atkakliai kartoja, kad LVŽS ir Darbo partija yra kairiosios jėgos, ir todėl esą su jomis logiška būtų jungtis socialdemokratams.

Kad pačių partijų vadai taip save pozicionuoja, tai susiję su ciniškąja politikos darymo puse ir suprantama, nors ir apgailestaujant. Tuo tarpu politologų priedermė būtų paaiškinti piliečiams, kas yra kas, ir bent jau neklaidinti rinkėjų.

Lenkijoje valdžioje dabar esanti PIS (Tvarkos ir teisingumo) partija, kurios daugumą sprendimų nusižiūrėjusi Lietuvoje kopijavo LŽVS, siekia rinkėjų prielankumo, vis pamalonindama žmones didėjančiomis išmokomis.

Štai, pavyzdžiui, solidžiais laikomi ekspertai atkakliai kartoja, kad LVŽS ir Darbo partija yra kairiosios jėgos, ir todėl esą su jomis logiška būtų jungtis socialdemokratams.

Bet dėl to Jaroslavui Kaczynskiui ir PIS partijai neateitų į galvą pasivadinti kairiaisiais. O ir politologai Lenkijoje taip nenusišneka. Tai kodėl Lietuvoje klaidinami rinkėjai, stiprinant naratyvą, kad aplink Ramūną Karbauskį ir LVŽS buriama (centro) kairiųjų koalicija?

Nacionalistinis populizmas yra kraštutinės dešinės bičiulis, ir kairieji, jei Lietuvoje dar tokių esama, neturėtų bičiuliautis su „nacionalistinio populizmo virusą“ prisijaukinusia ir platinančia LVŽS.

Kitas politologų ir sociologų akibrokštas – bandyti marginalizuoti ir moralizuoti Laisvės partiją. Jau sunku suskaičiuoti, kiek įdomių ir nelabai adekvačių epitetų politologai pažėrė pirmame rinkimų ture sėkmingai pasirodžiusiai Laisvės partijai.

Kai kurių politologų ir sociologų pasiklydimas tarp trijų medžių, kai yra aptariami žmogaus teisių klausimai, tiesiog glumina. Net pradedi galvoti, kad ir į šiuos garbingus profesinius cechus gali būti įsisukęs virusas, kuris skatina platinti „tradicines šeimos vertybes“ kaip privalomą Lietuvai produktą. Lyg politologai nežinotų, kad „tradicinių šeimos vertybių“ koncepcija pagaminta ir paskleista po pasaulį Rusijos ir Kinijos valdžios struktūroms bendradarbiaujant.

Kitas politologų ir sociologų akibrokštas – bandyti marginalizuoti ir moralizuoti Laisvės partiją.

Priminsiu visiems, ir politologams taip pat, kad Lietuva yra ratifikavusi JT konvencijas žmogaus teisių srityje, o dar kaip ES narė yra įsipareigojusi ginti pamatines žmogaus teises ir laisves.

Todėl reikėtų domėtis ir stebėtis, ne kaip čia dabar Laisvės partija siekia Lietuvą grąžinti į Europos ir laisvojo pasaulio vertybių kelią. Gal, sakau, būtų laikas domėtis ir stebėtis – kas nutiko, kad Lietuvoje iki šiol tiek daug jėgų, kurios tam visaip priešinasi ir konkuruoja tarp savęs, kas labiau išgąsdins piliečius sėkmingiausių Europos ir pasaulio valstybių vertybėmis ir patirtimis. Būtent Šiaurės Europos valstybės, Vokietija, dar nemažai senųjų Europos demokratijų, Kanada, Australija, Naujoji Zelandija daug pasiekė kurdamos visuomenės gerovę, todėl kad nuosekliai laikė ir tebelaiko pakėlusios aukštai žmogaus teisių kartelę.

Laisvės partija eina į Seimą, kad apgintų pamatines vertybes. Tos vertybės remiasi visuotinių žmogaus teisių principais ir niekam nekenkia. Nieko egzotiško, skandalingo ar šantažuojančio šios partijos atstovai neskelbia. Dėl šių vertybių pasaulis sutarė po Antrojo pasaulinio karo, jas įtvirtindamas Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje, o vėliau – JT Konvencijose. Mūsų politologai ir sociologai turėtų priminti rinkėjams, kas lėmė tokį susitarimą, ir kokios yra tos raudonos linijos, kurias peržengus, prasideda kelias per atskirų grupių diskriminaciją į kraupias masines tragedijas.

Taip pat šias vertybes, grįstas visuotinėmis žmogaus teisėmis, rengiasi ginti socialdemokratai, Liberalų sąjūdis ir Tėvynės sąjunga (Lietuvos konservatoriai).

Užuot konstatavę, kad pirmame ture sėkmingai pasirodė net keturios tokias vertybes ginančios partijos, kai kurie politologai šiame vertybiniame apsisprendime pradeda matyti problemas.

Aptariant konservatorių požiūrių spektrą partijos viduje, kaip probleminius bandoma pateikti ne kraštutinėn dešinėn linkstantį krikdemišką sparną, o tuos konservatorių atstovus, kurie neišduoda pamatinių Europos vertybių. Būtent G. Landsbergio ir I. Šimonytės sparnas atstovauja Europos konservatorių, ginančių liberalios demokratijos vertybes, tradicijai. Nuo tokios pozicijos šis sparnas nesidaro ne toks konservatoriškas ar dešinysis. Jei ką nors ir galėtų aptarinėti politologai kaip probleminį, tai tą kitą sparną, kuris daugeliu požiūriu susitapatina su tais, kurie yra pasivadinę valstiečiais-žaliaisiais.

Būtent tuo, kad turi europietiškai dešinįjį stiprų sparną, TS LK ir skiriasi iš esmės nuo LVŽS, turinčios stiprią alergiją liberaliai demokratijai ir Europos vertybėms.

Nejaugi mūsų politologams ir sociologams reikia aiškinti šiuolaikinės politologijos abėcėlę? Pavyzdžiui, kad Europoje ir ne tik Europoje ne tik kairieji ir liberalai, bet ir dešinieji, išskyrus kraštutinę dešinę, gina pamatines kiekvieno žmogaus teises ir laisves bei yra prieš diskriminaciją bet kokiu pagrindu. Taip pat ir prieš diskriminaciją dėl seksualinės orientacijos bei lytinės tapatybės. Ir tai nėra kokia nors „netradicinė“ pozicija. Tai yra tradicinių europinių politinių jėgų stiprybė ir priedermė.

Politologams nebūtina, o gal ir nereikia viešai džiaugtis, kad pirmame Seimo rinkimų ture laimėjo partijos, kurios nori, kad Lietuvoje būtų daugiau Europos, pagarbos žmogaus teisėms ir mažiau draudimų bei gąsdinimų sėkmingiausių valstybių patirtimis. Galima suprasti ir pritarti, kad norima išlaikyti neutralumą, komentuojant įvairių partijų pasirodymą ir požiūrius.

Bet jiems nereikėtų nukrypti į kitą pusę ir bandyti sumenkinti svarbiausią šių rinkimų rezultatą – pateikti kaip naują problemą tą faktą, kad rinkėjai pasirinko liberalios demokratijos, atviros visuomenės ir pagarbos kiekvieno žmogaus teisėms ir laisvėms kryptį.

Bet dabar nujaučiu, kad Lietuvoje yra dar daug tokių stabilumo mėgėjų, kurie nori užkonservuoti Lietuvą pagal principą „yra kaip yra“ perimtose iš totalitarinės sistemos vertybėse. Tokie ekspertai išjuoktų idėją „Lietuva be internatų, kuriuose atimama laisvė mūsų piliečiams“ ir tokio proveržio siekiantiems politikams prikabintų neatsakingų veikėjų etiketę.

Eskaluojant Laisvės partijos kaip dviejų klausimų partijos įvaizdį, vėlgi galima išgirsti iš ekspertų ne visai išmintingų komentarų. Pirma, Laisvės partija kelia daug klausimų, o ne tik tai, kad reikia nustoti kriminalizuoti žmones, kurie vartoja narkotikus ir diskriminuoti žmones jų seksualinės orientacijos pagrindu. Ši partija įneša gaivaus vėjo į Lietuvos grėsmingai stabilizuotą politikos lauką su žymiai daugiau modernių idėjų. Šios idėjos nėra modernios pasauliui ir Europai. Deja, kai kam Lietuvoje jos atrodo per daug modernios – iki tiek, kad Laisvės partija pateikiama kaip išsišokėliai, pažeidžiantys žaidimo taisykles.

Dabar geriau, bet dar skausmingiau suprantu, kodėl jau virš 20 metų Lietuvoje yra užblokuotos svarbios permainos psichikos sveikatos srityje. Tai jau yra mano profesinės kompetencijos ir ekspertizės sritis, ir vis kyla klausimas, kodėl atidedamas taip reikalingas proveržis. Nuolatinės globos įstaigos, tas liūdnas totalitarinės sistemos reliktas, vis dar perpildytos, sistema vis užrašo į eiles išvežti ir uždaryti visam gyvenimui žmones, kuriems net nebandoma kurti pagalbos tinklo bendruomenėje. Atsiranda politikų, kurie supranta, kad tai yra Lietuvos sisteminė nesėkmė, ir kad būtina susigrąžinti aiškią viziją – kad tokių įstaigų tiesiog nebeturi būti, jei norime Lietuvos kaip civilizuotos gerovės valstybės. Viskas yra įmanoma, jei tik susitariame, kad šio tikslo sieksime.

Bet dabar nujaučiu, kad Lietuvoje yra dar daug tokių stabilumo mėgėjų, kurie nori užkonservuoti Lietuvą pagal principą „yra kaip yra“ perimtose iš totalitarinės sistemos vertybėse. Tokie ekspertai išjuoktų idėją „Lietuva be internatų, kuriuose atimama laisvė mūsų piliečiams“ ir tokio proveržio siekiantiems politikams prikabintų neatsakingų veikėjų etiketę.

Nereikėtų kabinti Laisvės partijai ir kitoms liberalios demokratijos principus ginančioms jėgoms „dešiniojo populizmo“ ir taip sulyginti juos su LŽVS ir kitomis partijomis, eksploatavusiomis iš Lenkijos ir Vengrijos valdžių nusižiūrėtą nacionalistinio populizmo formulę: „pridėsime išmokų, tarsi būtume kairieji, ir dusinsime laisvės dvasią, prisidengę tradicinių tautinių vertybių vėliava“.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt