Nuomonės

2020.11.24 16:00

Dainius Pūras. Apie kitaip veikiančių ministrų galimybę

Dainius Pūras, Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius, VU profesorius, LRT.lt2020.11.24 16:00

Šiomis dienomis, kai kandidatė į naujos Vyriausybės vadoves Ingrida Šimonytė paviešino galimų ministrų pavardes, viešoje erdvėje pasirodė nemažai įvairių vertinimų. 

Neslėpsiu ir savo preliminaraus vertinimo. Dauguma pavardžių nuteikia viltingai.

Tai, kad Vyriausybėje nebedominuos vyrai, yra gerai. Pasaulyje, taip pat ir per pandemiją, pastebima, kad, nenuvertinant vyrų, vis dėlto geriau sekasi vadovauti moterims. Tikėkimės, kad su šia Vyriausybe ir Lietuva tai patvirtins.

Daug diskutuojama apie tai, kad daugiau kaip pusė kandidatų į ministrus yra jauni – nesulaukę dar ir 40 metų. Kai kurie apžvalgininkai tai vertina kaip minusą, nes esą trūksta patirties. Ypač tiems, kurie nėra iki šiol dirbę valdžios struktūrose.

Man atrodo, kad – atvirkščiai – tam tikros patirties stoka gali būti kandidatų pranašumas. Ir jaunas amžius, ir biurokratinės patirties nebuvimas gali lemti, kad šie žmonės dar nėra išmokę gausių triukų, trukdančių permainoms. Tie triukai – tai kūrimas niekinių darbo grupių, vengimas daryti aiškius sprendimus, gebėjimai dangstyti sistemines problemas, pasirenkant vietoj jų „žolės dažymo žaliai“ darbus. Neturint įgūdžių užsiimti tokiais ir panašiais triukais, gal rečiau iš politikų girdėsime į neviltį varančią mantrą – „yra kaip yra“. O ir valdininkai, išmokę prie ankstesnių valdžių kontroliuoti politikus, primesti jiems, kad esą nereikia staigių judesių ir negalima judinti sisteminių dalykų, galbūt pagaliau gaus iš tų naujos kartos politikų kitokią žinią.

Ypač svarbu dabar būtų pajudėti link aiškių, skaidrių ir veiksmingų sprendimų srityse, kurios yra tapusios lemiamos, ir kaip tyčia vis dar stabiliai stagnuoja: švietimas, sveikatos apsauga, socialinė apsauga, teisingumas. Šioms sritims reikia ne užsitęsusio stagnacinio stabilumo, o ryžtingo proveržio.

Tokio proveržio būta per kelerius pirmuosius atkurtos Lietuvos valstybės metus. Tuomet buvo aišku, kad nusistovėjusias per sovietmetį sprendimų darymo taisykles reikia laužyti, o turinį – keisti iš esmės. Deja, palaipsniui proveržio dvasia išsikvėpė, ir būtent ministerijos pradėjo diktuoti biurokratines veikimo taisykles, vis dažniau kėlusias grėsmę inovacijoms. Ironiška, kad ši permainoms alergiška dvasia dar labiau įsigalėjo Lietuvai tapus ES nare. Europos Sąjungos struktūrinius fondus įsisavinti geriausiai sekėsi labai įgudusioms ir daug administracinių išteklių turinčioms grupėms. Vis labiau aiškėjo, kad sistema, perėmusi didžiulių finansinių srautų kontrolę, tas lėšas naudoja ne struktūrinėms permainoms artinti, o siekti, kad tų permainų būtų išvengta. Taip sistema, kažkada perkandusi Maskvos taisykles, dabar mėgaujasi pergudravusi Briuselį.

Didžiausiu ir veiksmingiausiu priešinimusi permainoms per 30 metų pasižymėjo Lietuvos sveikatos apsaugos sistema. Nors formaliai reforma vyko nuolatos, ir daugelį medikų bei pacientų tai netgi pradėjo erzinti, iš tikrųjų nieko daug neperdėsiu pasakęs, kad šioje sistemoje tikrosios permainos taip ir nėra prasidėjusios. Seimo rinkimus laimėjusios politinės jėgos tai supranta, ir viltinga yra girdėti būsimą Vyriausybės vadovę pareiškiant, kad ministras turi būti toks, kuris ryžtųsi sisteminėms permainoms ir gerai suvoktų jų esmę.

Būtent todėl į sveikatos apsaugos ministro poziciją siūlomas buvęs valstybės kontrolierius Arūnas Dulkys. Jo veikla vertinant sveikatos ir kitų sistemų veiklą bei teikiant rekomendacijas (kurios dažnai buvo ignoruojamos), pastaraisiais metais reformų siekiantiems ekspertams bei organizacijoms teikė viltį. Ta viltis buvo ir dabar stiprėja – kad realios permainos vis dėlto įmanomos net ir paskutinėje mums kažkada palikto totalitarinio įšalo tvirtovėje. Taip, ta tvirtovė – tai demokratijos procesų vis dar vengianti, pasenusiais metodais tebevaldoma, toksiškų tarpusavio santykių vis dar neatsisakanti sveikatos apsaugos sistema.

Viena iš vykstančių diskusijų yra apie tai, ar sveikatos apsaugos ministras turėtų būti medikas, ar ne medikas. Šiaip jau turi pranašumų ir trūkumų abu variantai, bet man atrodo, kad tai nėra esminis klausimas.

Vadovaujant sveikatos sistemai ir siekiant permainų bei skaidrių sprendimų labai svarbu yra nepasiduoti interesų grupių, siekiančių atlaikyti status quo šioje sistemoje, spaudimui. Medikui sunkiau tokį spaudimą atlaikyti, ypač jei jis yra iš kurio nors didžiojo medicinos centro, o ir dar ketina ten sugrįžti. Lietuvoje, kaip dabar daugeliui aiškėja, per ilgai užsižaista proteguojant dvi akademines megaligonines bei tam tikrų išskirtinių medicinos sričių plėtrą šiose ligoninėse. Jei ministru tampa medikas, susijęs su viena iš šių ligoninių, jis yra pažeidžiamas, nes bus nuolat įtariamas šališkumu.

Kita vertus, ministras, kuris nėra medikas, nebūtinai savaime yra vertybė. Turėjo ir Lietuva tokių sveikatos ministrų, kurie, kad ir nebūdami medikai, mielai atsiduodavo įtakingų medikų grupių globai ir spręsdavo taip, kaip patardavo tos grupės. Čia reikėtų pridurti, kad dėl susiklosčiusių tradicijų Lietuvos sveikatos sistemoje sprendimai iki šiol dažnai daromi remiantis visai ne šiuolaikiniais principais. Sveikatos sistema iki šiol buvo uoliai globojama patyrusių jos atstovų, kurie jos plėtrą bei investicijas patys planavo, patys vykdė ir patys vertino, kad gerai viskas įsisavinta. Deja, prie šio neskaidraus save maitinančio mechanizmo sukūrimo stipriai prisidėjo Lietuvos akademinė medicina, kurioje įsivyravo per siauras ir sistemos tvarumui keliantis grėsmių biomedicininis modelis.

Todėl sveikatos sistema vis dar išvengia nepriklausomos analizės ir atsisako paklusti bendriems skaidrios politikos, žmogaus teisių bei modernaus viešojo administravimo principams. Kuo buvo kažkada susargdinta, tuo iki šiol ir gydoma. Ypač mūsų sveikatos sistemą gadina ir įvairius netolygumus stiprina didėjantis finansinių išteklių atėjimas bei negebėjimas sveikai tuos išteklius „suvirškinti“.

Sveikatos sistemoje vis dar grėsmingas yra tradicijų suformuotas atotrūkis tarp dokumentų ir realybės. Perteklinis biurokratizmas, į kurį įniko valdžia, vis labiau viską reguliuodama, neskatina tarpusavio pasitikėjimo tarp sistemos dalyvių, o veikiau skatina demoralizaciją.

Nepritariu pasigirstančiai nuomonei, kad dabar esą reikia ypatingo ministro, kuris mokėtų suvaldyti pandemiją. Per pandemiją neatsiranda jokių naujų sveikatos apsaugos ir sveikatos politikos įgyvendinimo principų, išskyrus mokslo žiniomis grįstus ribojimus. Visos sisteminės spragos, buvusios iki pandemijos, tik labiau atsiskleidžia. Kaip visada, reikia iš anksto galvoti apie išteklius, ir ypač žmogiškuosius, kad būtų tinkamai pasirūpinta susirgusiųjų gydymu ir slauga. Kaip visada, reikia prasmingai įtraukti visuomenę ir įgyti jos pasitikėjimą. Kaip visada, ir dar labiau reikia vykdyti korupcijos prevenciją. Kaip visada, reikia išmintingai subalansuoti, kad priemonės ligai stabdyti nesukeltų per daug neigiamų pasekmių – tai pačiai visuomenės gerovei ir sveikatai. Kaip visada, sveikatos apsauga yra visos Vyriausybės, o ne tik Sveikatos apsaugos ministerijos reikalas.

Visos COVID-19 sukeltos problemos yra priminimas tų pačių principų, kurių būtina laikytis iki pandemijos, per pandemiją ir po pandemijos. Todėl nepritariu idėjai, kad būtų skirtas koks nors specialus ministras, gebantis valdyti pandemiją, o ne spręsti sistemines problemas.

Viskas per daug susiję, ir tai supranta Arūnas Dulkys ir Ingrida Šimonytė. A. Dulkys yra ir labai gerai informuotas, ir ne medikas. Tai jam suteikia pranašumą šioje sudėtingoje situacijoje. Juk šiandien patiriame ne tik pandemijos suvaldymo iššūkį. Šiandien vis geriau suvokiame, kad gydyti reikia pačią sveikatos sistemą, pagaliau nusitaikant ne į jos ydingo veikimo pasekmes, o į priežastis.

Arūnas Dulkys puikiai žino ir svarbiausias šios sistemos diagnozes, ir veiksmingus gydymo būdus. Turbūt žino ir tai, koks didelis laukia pasipriešinimas. Akivaizdu, kad pasipriešinimas iš įtakingų medikų (ir ne medikų) grupių tokio – „ne savo“ ministro veiklai bus. O ir dabar, laukiant paskyrimo, jau esama to pasipriešinimo požymių. Tiek metų sistemai ir jos svarbioms grandims – kad ir toms pačioms didžiosioms ligoninėms vadovavo „savi žmonės“ – sunku bus priprasti prie kitokio vadovavimo sistemai.

Bet kam, kas šią sistemą bandys sujudinti ir paskaidrinti, pradėti mažinti netolygumus, nebus lengva. Iki šiol reikliai neprižiūrėta sveikatos sistema yra tarsi kupinas apkasų ir minų laukas. Išminavimo veiksmus primenantiems darbams pasiryžusiai komandai reikės daug paramos iš plačios koalicijos tų, kurie tiki veiksmingų permainų galimybe. Neįsivaizduoju sėkmingų permainų sveikatos sistemoje, jei nebus paramos iš didesnės dalies politikų, medikų, pacientų, plačiosios visuomenės. Kad visiems neįtiksi, tai aišku, netgi svarbu nesistengti įtikti visiems. Bet plačios santalkos padėti tokiam ministrui atsilaikyti ir eiti pirmyn, būtinai reikės.

Arūnas Dulkys puikiai žino ir svarbiausias šios sistemos diagnozes, ir veiksmingus gydymo būdus. Turbūt žino ir tai, koks didelis laukia pasipriešinimas. Akivaizdu, kad pasipriešinimas iš įtakingų medikų (ir ne medikų) grupių tokio – „ne savo“ ministro veiklai bus. O ir dabar, laukiant paskyrimo, jau esama to pasipriešinimo požymių.

Tokios neskaidrios ir užsikonservavusios save maitinančiuose mechanizmuose sistemos paprastai suformuoja, pagal Orvelą, „lygių ir lygesnių“ reiškinį. Taip ir su Lietuvos sveikatos sistema. Daugelis medikų ir pacientų (lygieji) mato ir savo kaliu patiria sistemos ydas ir nori permainų. Kita, mažesnė ir įtakingesnė dalis (lygesnieji), siekia išlaikyti status quo, nes tai jiems užtikrina galimybę gyventi geriau.

Apie sveikatos apsaugos problemas ir siūlomus būdus bei personalijas joms spręsti pakomentavau plačiau, nes ši sritis man geriausiai žinoma. Bet nemažai bendravimo patirties turiu ir su kitomis sistemomis – o juk daugelio problemų sprendimai paliečia keletą sektorių.

Panašiai – viltingai – vertinčiau ir būsimus naujos Vyriausybės bandymus švietimo, socialinės apsaugos, teisingumo sistemose. Šiose srityse laukia daug nepadarytų darbų. Nevyriausybinės organizacijos, kurios yra už brandesnę demokratiją ir už tai, kad Lietuva, kuriam laikui paklaidžiojusi ir pametusi „kompasą“, grįžtų į sėkmingiausių pasaulio valstybių – liberalių demokratijų kelią – daug tikisi iš šio Seimo ir naujos Vyriausybės. Laikas nustoti gąsdinti Lietuvos žmones Europos, laisvojo pasaulio vertybėmis ir pamatinių žmogaus teisių principais. Laikas pradėti nuosekliai įgyvendinti veiksmingus kitose valstybėse pasiteisinusius rimtų problemų sprendimus, jei tikrai norime gyventi gerovės valstybėje. Todėl daug darbų laukia vaikystės ir šeimos politikos, žmonių su negalia integracijos, daugelio pažeidžiamų grupių diskriminacijos mažinimo, socialinės atskirties mažinimo srityse.

Laikas nustoti gąsdinti Lietuvos žmones Europos, laisvojo pasaulio vertybėmis ir pamatinių žmogaus teisių principais. Laikas pradėti nuosekliai įgyvendinti veiksmingus kitose valstybėse pasiteisinusius rimtų problemų sprendimus, jei tikrai norime gyventi gerovės valstybėje.

Žmogaus teisių stebėjimo institutas – nevyriausybinė organizacija, kuriai vadovauju, be kitų darbų, kas dveji metai parengia Žmogaus teisių Lietuvoje apžvalgą. Esame parengę ir 2018–2019 metų tokią apžvalgą. Ją paskaičius, gerai matyti, kiek daug problemų būtų galima išspręsti, eiti visuomenės gerovės link, jei Lietuvoje po ilgokos pertraukos rastųsi politinė valia tas problemas veiksmingai spręsti, pasimokyti iš geriausių pasaulio patirčių ir jas kūrybiškai pritaikyti Lietuvoje.

Tikimės, kad šis naujai išrinktas Lietuvos Respublikos Seimas ir nauja Vyriausybė rimtai įvertins mūsų, kitų NVO ir gausių tarptautinių organizacijų rekomendacijas – kaip galima veiksmingai spręsti sveikatos, švietimo, socialinės apsaugos, teisingumo ir kitas problemas.

Kiekvieną kartą, išsirinkus naują valdžią, yra vilties, kad galima ir reikia daug ką daryti kitaip. Ir kai žinoma, kaip reikėtų tai daryti. Kad tai įvyktų, pirma reikia pripažinti, kad tai, kaip yra dabar, nepriimtina, ir kad turi būti kitaip. O jau tada reikia lyderystės, politinės valios ir visų, norinčių, kad būtų kitaip, santalkos.

Palinkėkime vieni kitiems daugiau tarpusavio pasitikėjimo ir kad bendrus gerus darbus lydėtų sėkmė.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt