Nuomonės

2020.10.04 18:48

Dainius Pūras. Kas trukdo Lietuvai siekti vaikų ir visuomenės gerovės?

Dainius Pūras, Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius, LRT.lt2020.10.04 18:48

Rudens pradžia visuomet atneša naujų įvykių bei įžvalgų apie tai, kas vyksta  visuomenėje ir valdžioje. Šiemet prie įprasto rugsėjui sujudimo atspalvių prideda Seimo rinkimų ir COVID-19 pandemijos veiksniai. 

Artėjant Seimo rinkimams ir prasidėjus partijų debatams, aiškėja bendras Lietuvos politikos peizažas. Laukusiems per debatus prasmingų diskusijų tame peizaže tenka nusivilti. Dauguma debatų pasižymi slogia nykuma, kurią paįvairina tik gausiomis sąmokslo teorijomis grįsti kandidatų nusišnekėjimai. Tarsi žiūrėtum nevykusio humoro laidas – kaip ir turėtų būti linksma, bet apima nerimas ir liūdesys. Tokių debatų klausantis, galima prognozuoti, kad po rinkimų, nepriklausomai nuo to, kas ir su kuo paims valdžią, nebus kokių nors esminių permainų – net ir tose srityse, kuriose tų permainų gyvybiškai reikia. Deja, išlieka ir dar liūdnesnio scenarijus tikimybė – kad po rinkimų Lietuva dardės link žmogaus teisių ir demokratijos regreso. Taip gali atsitikti todėl, kad daug partijų ir kandidatų neslepia alergijos liberaliai demokratijai ir žada apsaugoti Lietuvą bei jos žmones nuo sėkmingiausių valstybių ir visuomenių patirties.

Ruduo atnešė ne tik daug grybų miškuose, bet ir gausą skandalingų įvykių bei pranešimų. Todėl neturėtų trūkti įžvalgų bei siūlymų apie tai, kur ir kokių permainų reikėtų, jei siekiame geresnės gyvenimo kokybės, sveikesnės visuomenės ir sėkmingesnės valstybės, o gal net ir gerovės valstybės. UNICEF tyrimas apie vaikų gerovę pasaulio valstybėse, klaikūs vaizdai iš globos įstaigų priminė, kad be koronaviruso ir COVID-19 yra daug kitų visuomenės sveikatos problemų. Kokia nerimą kelianti bebūtų ši epidemija, esama ne mažiau rimtų sveikatą žalojančių ir mirtis sėjančių reiškinių. Tarp jų yra prasta vaikų ir paauglių psichikos sveikata. Deja, ir iki pandemijos, ir per ją, Lietuvoje atsisakoma įgyvendinti daug gerų rekomendacijų, kurios padėtų sveikatos, švietimo ir socialinės apsaugos sistemoms pasiekti proveržį.

Ne tik sveikatos sistema prastai yra atlikusi namų darbus, apsaugant vaikystę ir ypač kiekvieno vaiko teisę į sveiką emocinę bei socialinę raidą. Ne mažiau svarbus yra švietimo ir socialinės apsaugos sistemų vaidmuo. Bet ir šioms sunkiai sekasi investuoti į modernius prevencijos bei pagalbos vaikams ir šeimoms būdus, kad vaikai ir paaugliai galėtų visapusiškai sveikai vystytis. Rugsėjo mėnesį žiniasklaidoje aptartos UNICEF tyrimo išvados apie Lietuvos vaikų gerovės rodiklius yra dar vienas perspėjantis skambutis. Jis priminė, kad Lietuvoje mes iki šiol esame paaukoję gyvybiškai svarbią sritį, nulemiančią visuomenės gerovę – vaikų emocinę ir socialinę raidą bei jų gerovę.

Laikas būtų atvirai kalbėti apie tai, kad didžiausia kliūtis proveržiui link vaikų gerovės ir visos Lietuvos gerovės yra atkaklus priešinimasis vertybėms, kurios padėjo suklestėti mūsų kaimynams Vakarų ir Šiaurės Europoje.

Jungtinių Tautų Vaiko teisių komitetas, taip pat visa eilė kitų tarptautinių organizacijų ne kartą Lietuvai teikė rekomendacijas – kaip investuoti, kad vaikai ir paaugliai augtų saugūs ir sveiki. Deja, šios rekomendacijos nėra priimtinos Lietuvos valdžiai. Jau ir ankstesnėms vyriausybėms buvo būdinga ignoruoti tarptautinių organizacijų rekomendacijas. 2016 m. laimėjusi Seimo rinkimus Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga atvirai reiškė ir tebereiškia paramą „tradicinėms šeimos vertybėms“. Todėl nereikia stebėtis, kad daug veiksmingų sprendimų vaikystės politikos ir vaikų teisių srityje sustabdyta būtent dėl ideologinių priežasčių. Valdžia Lietuvoje vis dažniau pasitelkia ir mobilizuoja tas visuomenės grupes, kurios žalingomis laiko Vakarų ir Šiaurės Europos valstybių pasirinktas kryptis bei praktikas.

Pavyzdžiui, didelę įtaką Lietuvoje turi tos tėvų grupės, kurios blokuoja daugelį laiko patikrintų sprendimų, tvirtindamos, kad vienintelis geras sprendimas yra leisti tėvams „auklėti vaikus pagal įsitikinimus“. Bet kai paviešinama eilinė tragedija, vaikui tapus tėvų „įsitikinimų“ auka, tos pačios grupės piktinasi, kad vaikų gerove besirūpinančios tarnybos blogai dirba, arba imasi rūšiuoti šeimas į „geras“ ir „blogas“.

Deja, išlieka ir dar liūdnesnio scenarijus tikimybė – kad po rinkimų Lietuva dardės link žmogaus teisių ir demokratijos regreso. Taip gali atsitikti todėl, kad daug partijų ir kandidatų neslepia alergijos liberaliai demokratijai ir žada apsaugoti Lietuvą bei jos žmones nuo sėkmingiausių valstybių ir visuomenių patirties.

Tokių politikų ir tėvų grupių tikslas yra puoselėti tradiciją – užauginti vaikus paklusniais ir nuolankiais žmonėmis, kad juos būtų lengva valdyti. Štai ir per COVID-19 pandemiją Lietuvos valdžios atstovų ir ekspertų pasisakymuose vyrauja leitmotyvas, kad, girdi, nereikia mums, lietuviams, lygintis su skandinavais (o ir su latviais, paaiškėjus skirtingiems pandemijos įveikimo būdams), kurių mentalitetas esąs kitoks. Šie, pasirodo, istoriškai taip vystėsi, kad yra išmokę elgtis atsakingai, ir todėl juos nebūtina, kaip lietuvius, bauginti ar bausti didelėmis baudomis.

Jeigu jau taip, tai gal nuspręskime ir mes pagaliau pradėti Lietuvoje ugdyti laisvą ir atsakingą žmogų – šiuolaikišką europietį, o nebe baudžiauninką, kurį šeimininkas tai baugina ir baudžia, tai pamalonina 200 eurų dovana? Bet tai nepatinka gausiems nacionalistinio populizmo atstovams, kurių įkaitais vis labiau tampa Lietuva. „Tradicinių šeimos vertybių“ gynėjams svarbu, kad Lietuvoje neįsitvirtintų bendražmogiškos pamatinės vertybės, ugdančios laisvą ir atsakingą pilietį bei gerbiančios kiekvieno žmogaus teises. Tegul auga dar viena įbauginta diržo ar nuolatinių žeminimų karta, nuolankiai ir paklusniai vykdanti šeimininko instrukcijas, – būtent tokia yra lietuviškųjų tradicijų sergėtojų ir kovotojų prieš Europos vertybes svajonė.

Dar ne vėlu susitelkti ir pasiekti, kad kitame Seime „tradicinės šeimos vertybių“ rėmėjų būtų kuo mažiau. Jų per daug yra jau dabar ir tai tampa didele Lietuvos bėda. Svarbu kritiškai mąstantiems rinkėjams suprasti, iš kur yra atėjusi šita kilniai pavadinta koncepcija. Piliečiai turėtų susivokti, kad ši po pasaulį pasklidusi darbotvarkė nėra tokia nekalta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Ji atvirai oponuoja visuotiniams žmogaus teisių principams ir Jungtinių Tautų, Europos Sąjungos bei Europos Tarybos pamatiniams dokumentams, kuriuos Lietuva yra ratifikavusi. Ją naudoja gausūs nacionalistinio populizmo „viruso“ nešėjai įvairiose valstybėse, Lietuvoje taip pat.

„Tradicinių šeimos vertybių“ gynimo idėjos autorystė priklauso ne bet kam, o Kinijos Liaudies Respublikos ir Rusijos Federacijos tandemui. Tai būtent šių valstybių diplomatijos pasiekimas, kad Jungtinėse Tautose per paskutinius 10–15 m. pavyko kaip alternatyvą visuotinių žmogaus teisių principams primesti selektyviai parinktų idėjų rinkinį. 2009 m. grupei valstybių (Baltarusija, Kinija, Rusija, Saudo Arabija ir kt.) pasiūlius, Žmogaus Teisių Taryba priėmė rezoliuciją „Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių skatinimas per geresnį žmonijos tradicinių vertybių suvokimą“, kuri, kviesdama pripažinti atskirų valstybių kultūrinių ir religinių tradicijų svarbą, kartu atvėrė galimybes kultūriniam reliatyvizmui ir skirtingoms žmogaus teisių interpretacijoms.

Po to sekė kitos tų pačių valstybių inicijuotos rezoliucijos apie tradicines šeimos vertybes, vis labiau priešinantis pamatinių žmogaus teisių ir laisvių principams, įtvirtintiems JT konvencijose. Šias alternatyvias koncepcijas paskutiniu metu bandoma primesti kaip pasipriešinimą Europos Sąjungos pamatinėms vertybėms, kaip matyti iš Lenkijos ir Vengrijos vadovybių veiksmų.

Ypač daug su „dvasinių ir tradicinių vertybių“ klausimu dirba Rusija. Ištisi valdžios remiami centrai šioje valstybėje darbuojasi vystant ir skleidžiant pasaulyje šią koncepciją. Ypač eskaluojama tema – LGBT asmenų teisių gynimas kaip tariamas pavojus „tradicinės šeimos vertybėms“. Bet pamatinės liberalios demokratijos vertybės atakuojamos gerokai plačiau, pavyzdžiui, nusitaikant į vaikų ir moterų teises, žiniasklaidos laisvę arba į teisės viršenybės principą. Kokie šiurkštūs bebūtų piliečių teisių ir laisvių pažeidimai, nemėgstantys demokratijos vadovai išmoko iš Kinijos ir Rusijos atsikirsti, kad tai esą valstybės vidaus reikalas ar tautos kultūriniai ypatumai ir valstybės suverenumo esą nevalia pažeisti. Tai patinka autoritariškai valdantiems, kurie, kaip įprasta, tampa aistringais „tradicinių šeimos vertybių“ mylėtojais.

„Tradicinių šeimos vertybių“ gynimo idėjos autorystė priklauso ne bet kam, o Kinijos Liaudies Respublikos ir Rusijos Federacijos tandemui.

Remti ir ginti tradicinę šeimą esą svarbiausia, kas joje bevyktų, ir tai daryti reikia bet kokia kaina. O štai šeimos narių – pavyzdžiui, moters ar vaiko – teisės nesančios tokios svarbios ir dėl švento šeimos reikalo gali būti paaukotos. Dėl šeimos, kaip vertybės, gali moterys bei vaikai ir pasikankinti, kai prieš juos smurtaujama ar kai jie yra kaip nors kitaip engiami. O jei žmogui bręstant jis susivokia esąs homoseksualus ar translytis, tai tokie „iškrypimai“ esą prieštarauja šeimos vertybėms. Todėl, anot šitaip suprantančių vertybes, tokių žmonių teisių gynimą reikia prilyginti išpuolių prieš tradicines vertybes propagandai, šeimos niekinimui ir, aišku, uždrausti.

Taigi ironiška, kad daug Lietuvos politikų, laikančių save patriotais, skleidžia idėjas, kurias po pasaulį paskleidė dvi galingos žmogaus teises paminančios valstybės į rytus nuo mūsų. Šių nedemokratinių režimų pastangos eskaluoti moralinę paniką ir pateikti visuotinių žmogaus teisių principus kaip Vakarų pasaulio primestą šeimų ardymą ir vaikų tvirkinimą – tai yra ne kas kita kaip klastinga sąmokslo teorija, grindžiama melagingomis žinioms. Šiandien ši sąmokslo teorija aktyviai propaguojama Lietuvoje. Būtent tais veikėjais, kurie skleidžia melagienų kupiną propagandą apie iš Vakarų ir Šiaurės esą atnešamas „supuvusias vertybes“, turėtų rūpintis Lietuvos tarnybos, besidominčios dezinformacijos skleidimu ir atsakingos už grėsmių nacionaliniam saugumui prevenciją.

Keista stebėti, kad Lietuvoje atsakingos tarnybos fiksuoja dezinformacijos atvejus labai selektyviai ir pro pirštus žvelgia į agresyvią propagandą, klaidinančią žmones pačiais svarbiausiais klausimais. Tokia propaganda baugina žmones vertybėmis, dėl kurių Lietuva veržėsi į laisvę ir tapo brandžioms demokratijoms atstovaujančių „klubų“ – ES ir NATO – nare. Deja, užsikrėtusių šiuo „virusu“, kurio veikliosios dalys yra populistinis nacionalizmas ir „tradicinių šeimos vertybių“ gynimas nuo pamatinių bendražmogiškų vertybių, apstu ir tarp kandidatų į Lietuvos Respublikos Seimą.

Kuo gąsdina Lietuvos žmones šitie veikėjai? Ogi sėkmingiausių pasaulio valstybių patirtimi. Sėkmingiausios vaikų ir šeimų gerovei valstybės, kaip rodo jau minėtas UNICEF tyrimas, tai Nyderlandai, Norvegija, Danija bei kitos Šiaurės ir Vakarų Europos valstybės.

Lietuva iki šiol atsiduria UNICEF ir panašių sąrašų dugne ir patiria nesėkmes vaikystės ir šeimos politikos srityje būtent todėl, kad ji atsisako taip investuoti į žmogaus teises ir pirmiausia – į moterų ir vaikų teises, kaip tai daro sėkmingiausios valstybės. Todėl brandūs rinkėjai turėtų per Seimo rinkimus nubausti būtent tas partijas, kurios užsiima tokiu neatsakingu klaidinimu ir gąsdinimu.

Klausantis „tradicinės šeimos vertybių“ gynėjų ir kitų populistinių nacionalistų nusišnekėjimų per debatus, galima ilgai juoktis. Bet iš tikrųjų tai nėra juokinga, nes galime prisijuokti. Gali atsitikti, kad turėsime tokį veidmainiškų moralistų pilną Seimą, kokio dar nesame turėję. Tokių absurdiškų įstatymų, kokį priėmė šis Seimas dėl Lukiškių aikštės, ar išpuolių prieš atsakingą žmogaus teisėms neabejingą žiniasklaidą bus daugiau.

Besibaigianti ketverių metų Seimo kadencija buvo labai dėkinga proveržiams lemiamose ir kol kas nesėkmingose srityse – o tai, kaip žinia, yra švietimas, sveikatos apsauga, socialinė apsauga.

Dabartinis Seimas ir Vyriausybė turėjo ketverius metus ir palankią ekonominę situaciją, bet proveržio galimybe nepasinaudojo. Iš pradžių atrodė, kad Vyriausybė, kurioje buvo ir moderniai mąstančių ministrų, galėtų atsispirti LVŽS ideologų R. Karbauskio ir A. Širinskienės fundamentalistiniam tandemui ir stabdyti nuo Lenkijos valdžios nusikopijuotą kryžiaus žygį prieš pamatines Europos ir laisvojo pasaulio vertybes. Tačiau valdančios koalicijos sudėtį papildžius Lietuvos lenkų rinkimų akcijai-Krikščioniškų šeimų sąjunga, tokių vilčių nebeliko. Būtent LLRA-KŠS, kaip ir pavadinimas įpareigoja, tapo moraliniu orientyru kitoms partijoms, apsaugant Lietuvą nuo „supuvusių“ Europos vertybių. Ironiška yra tai, kad pasaulyje šio moralistų judėjimo prieš esą ištvirkusius ir supuvusius Vakarus lyderė yra Rusijos Federacija. Todėl mūsų kovotojai už „tradicines vertybes“ turėtų žinoti, kokiai tarptautinei kompanijai jie priklauso.

Lietuva iki šiol atsiduria UNICEF ir panašių sąrašų dugne ir patiria nesėkmes vaikystės ir šeimos politikos srityje būtent todėl, kad ji atsisako taip investuoti į žmogaus teises ir pirmiausia – į moterų ir vaikų teises, kaip tai daro sėkmingiausios valstybės.

Visai gali nutikti, kad po rinkimų atsibusime liberalios demokratijos ir pamatinių žmogaus teisių principų atsisakančioje valstybėje, užvaldytoje jėgų, besižavinčių dabartinės Lenkijos ar Vengrijos valdžios akibrokštais. Tokia jau ta demokratijos kaina, kad visada galimas pasirinkimas, dėl kurio vėliau tektų labai gailėtis.

Laimei, demokratija suteikia ir galimybę rinktis taip, kad netektų gailėtis. Jei norime gyventi Lietuvoje, kurioje vis daugiau būtų sveikesnės ir brandesnės už mus Europos, turime iš ko rinktis. Gera žinia, kad turime pamatines kiekvieno žmogaus teises, brandžią demokratiją ir teisės viršenybę ginančių kairiųjų, dešiniųjų ir liberalų. Būtent šioms nepopulistinėms tradicinėms jėgomis ir tenka pareiga apginti pamatines vertybes ir neleisti jų paminti. Kol kas tik LSDP, TS-LKD, Laisvės partija, LR liberalų sąjūdis, Lietuvos žaliųjų partija atsilaiko prieš platų frontą jėgų, stumiančių Lietuvą į pavojingą regreso kelią. Tiesa, Tėvynės sąjungai pliusą tenka rašyti su išlyga, nes jos viduje vyksta įtempta kova tarp Europos vertybes ginančių konservatorių ir kraštutinės dešinės sparno atstovų, kurie jungtųsi prie jau minėtų jėgų kitoje vertybinių barikadų pusėje. Ten laukiantys moraliniai lyderiai yra Lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga bei LVŽS. Tai jėgos, gąsdinančios Lietuvos žmones bendražmogiškomis šiuolaikinio pasaulio vertybėmis, kurių esmė – pagarba kiekvieno žmogaus teisėms ir laisvėms.

Po pasaulį pasklidusio populistinio nacionalizmo viruso platintojai buvo pradėję per anksti švęsti pergalę. Po Donaldo Trumpo pergalės, „Brexito“, migrantų krizės Europoje, o dar atėjus draudimų laikmečiui COVID-19 pandemijos akivaizdoje, atrodė, kad pasaulis gali prarasti geriausia, ką yra sukūręs po kraupių II pasaulinio karo pamokų – liberalią demokratiją, atvirą visuomenę, daugiašališkumą ir pagarbą kiekvieno žmogaus teisėms bei laisvėms be jokių diskriminacinių rūšiavimų.

Bet paskutiniu metu iš įvairių valstybių ateina vis daugiau viltingų žinių, kad demokratija ir pagarba žmogaus teisėms pasaulyje atsigauna, o mažesniems ir didesniems diktatoriams, besišaipantiems iš demokratijos ir žmogaus teisių, sekasi prastai. Koronavirusas gudriai tikrina vertybes ir padeda žmonėms atskirti – kas yra kas. Daugėja vilties, kad pasaulis atsikvošės ir toliau kantriai mokysis iš Europos bei kitų liberalių demokratijų. Mokysis sėkmės istorijų, kaip kurti gerovę ir sveiką visuomenę.

Palinkėkime vieni kitiems, kad ir Lietuvoje būtų atsikvošėta, ir kad rinkėjai pasirinktų atsakingas ir brandžias politines jėgas. Juk neišmintinga būtų balsuoti už tuos, kurie gąsdina sėkmingiausių valstybių patirtimi, kuriant sveiką visuomenę ir gerovės valstybę.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt