Nuomonės

2020.10.21 19:30

Gintautas Mažeikis. Baltarusija: spalio 25-oji – ultimatumo pabaiga

Gintautas Mažeikis, Vytauto Didžiojo universiteto Filosofijos katedros profesorius, LRT.lt2020.10.21 19:30

Sviatlanos Cichanouskajos paskelbtas baltarusių tautos ultimatumas A. Lukašenkai baigiasi spalio 25 dieną, sekmadienį, masinių protestų dieną. Pirmadienį, spalio 26 dieną, turėtų prasidėti TAIKUS visuotinis sukilimas: daugiau mitingų, platesni streikai, kelių blokada.

Masinis nepaklusimas prasidės, jei iki 25 dienos vakaro Lukašenka neišleis politinių kalinių, nenutrauks represijų, nepasitrauks iš posto. Diktatorius tikrai ultimatumą išgirdo ir jau apsimeta, kad derasi su įkalintaisiais, sakosi, kad ateityje pasitrauks, nes esą rengia atitinkamas Konstitucijos pataisas su didesniais parlamento ir vyriausybės įgaliojimais, imituoja, kad paleidžia politinius kalinius, nors iš tiesų tik išleidžia vieną kitą, jiems paskyręs namų areštą.

Žodžiu, uzurpatorius veikia savo stiliumi: apgaudinėja savo liaudį, bet ir negrąžina visų skolų Maskvai ir bando ieškoti spragų tardamasis su Vakarais (naudojasi Kipro palankumu). Dauguma nepriklausomų politikos komentatorių netiki ultimatumo efektyvumu ir tautos sukilimu, ir čia su jais nesutiksiu. Sukilimas JAU kiekvieną dieną įrodomas: moterų maršas šeštadieniais, visuotinis protesto maršas sekmadieniais, pensininkų maršas pirmadieniais, o kitomis dienomis atsistatydinimo reikalauja negalią turintys asmenys, studentai, medikai, atskiros profesinės organizacijos.

Protestuotojams pavyko sukurti darniai veikiančią ir gerai socialiai integruotą horizontalią protesto organizaciją, todėl pasipriešinimas režimui lieka aktyvus ar net didėjantis, lyginant su rugpjūčio 10 diena, pirma diena po rinkimų. Todėl net jei nieko daugiau neįvyktų spalio 26-ą dieną, opozicija galės teigti, kad kai kurių rezultatų jau pasiekė ir ultimatumas nenuėjo vėjais.

Kaip veikia integruota Baltarusios protesto organizacija? Neatsakę į šį klausimą nesuprasime spalio 25-osios galimybių. Pirmiausia tai yra horizontali tinklinė organizacija, sudaryta iš šimtų mažų klasterių arba grupių, kurių kiekviena turi keletą lyderių. Didelis lyderių skaičius, klasterių, bendruomenių aktyvumo kaita apsunkina galios struktūroms vadovų suėmimą. Kad būtų aiškiau, kiekvienas daugiabutis namas kuria protesto mikrobendruomenę, ji kiemais jungiasi su kitomis bendruomenėmis.

Daugiabučių kiemų ir kvartalų solidarumas pasireiškia jų kasdiene savanoryste užtikrinant kiemų ir kvartalų saugumą, rengiant dažnus, ypač sekmadieniais, vakaro koncertus ir šventes, kasdienes viešas „revoliucines“ paskaitas ir, žinoma, užtikrinant masinį organizuotą ėjimą į mitingus. Tuo tikslu šios kooperuotos grupės kuria vidinius susisiekimo „Telegram“ kanalus, savišalpą ir teisinę pagalbą suimtiesiems, skatina adaptyvią horizontalią lyderystę.

Sukilimas JAU kiekvieną dieną įrodomas: moterų maršas šeštadieniais, visuotinis protesto maršas sekmadieniais, pensininkų maršas pirmadieniais, o kitomis dienomis atsistatydinimo reikalauja negalią turintys asmenys, studentai, medikai, atskiros profesinės organizacijos.

Nepaisant to, kad daug kas remiasi savanoryste, vis dėlto reikalingas ir didesnis nei bendruomeninė savišalpa finansinis palaikymas. Pirmiausia ta parama būtina siekiant užtikrinti viso tinklo, kuris aprėpia šimtus bendruomenių Baltarusioje ir užsienyje, veikimą ir koordinaciją. Verslininkai, įmonės yra kviečiami padėti, būti rėmėjais. Smulkusis bei vidutinis verslas į tai įsitraukia, padeda ir tinklui, ir suimtiesiems, ir streikuojantiems darbininkams, ir sužalotiesiems ar aukų šeimoms. Šis didžiulis horizontalusis pilietinio solidarumo tinklas buvo atnaujintas ir įveiklintas per du mėnesius, nors buvo pradėtas kurti dar apie 2015 metus ar net anksčiau (jei tik tokiu tinklu laikysime Baltarusios nacionalinius kongresus, vykusius taip pat ir Lietuvoje).

Dar vienas principas yra tinklo išteritorinimas. Protesto bendruomenių ir solidarumo tinklas yra didesnis, nei tai, ką galime lokalizuoti miestų erdvėse ar šalies teritorijoje. Rizominis, besiraizgantis it gyvas šaknynas, tinklas aprėpia ir pasaulio baltarusius. Baltarusios diaspora yra labai plati, įvairialypė, dinamiška, prieštaringa, tačiau gyvas ir margas tinklas netrukdo. Kol kas.

Unikalus ir veiklus tarptautinis protesto tinklas yra nepriklausomas nuo Baltarusios valstybės bankinės sistemos, jų mokesčių inspekcijų ir yra integruotas su milžiniška juodąja rinka, vokelių ekonomika, užsienio kompanijomis, o lėšas laiko užsienio bankuose, todėl yra nepasiekiamas Lukašenkos saugumui.

Taigi, susirungė Lukašenkos galios institucijos ir protesto tinklo galia. Kai kuriais atvejais diktatoriaus galios struktūros atrodo daug pranašesnės, kai kalbame apie suėmimą, teismus, kalėjimus, šautuvus, granatas. Tačiau šios galios jau nebeužtenka protestų aktyvumui nutildyti.

O kai užsimenama apie aukščiausius užsienio ryšius Europoje, dominuoja Cichanouskaja, koordinacinis štabas ir diasporos. Lukašenkai ranką kartais spaudžia Rusijos regionų gubernatoriai, laukti V. Putino malonės tenka ilgai, o štai Cichanouskaja susitinka su daugeliu Europos prezidentų ir premjerų. Lukašenka gali prašyti pagalbos iš Kremliaus, o Baltarusios opozicijos lyderė iš Briuselio.

Taigi, galime kalbėti apie tam tikrą jėgų pusiausvyrą: Lukašenka jau negali numalšinti protesto tinklo, o tinklas dar negali įveikti diktatoriaus galios struktūrų, todėl kiekviena iš pusių viena kitą alina. Tai galime pavadinti „taikiu pilietiniu karu“: oksimoronas, tačiau tai ir yra karas, kur tik viena iš pusių taiko ribotas prievartos priemones, dar nešaudydama savo piliečių (kelios aukos nėra masinių šaudymų įrodymas).

Tik informacinis dviejų stovyklų karas jau yra negailestingas. Jis vyksta permainingai, tačiau bendras pranašumas priklauso „Telegram“ kanalams ir opozicijai, o gatvėse daugiau iniciatyvos priklauso protestuotojams nei juos vaikantiems sukarintiems padaliniams. Ir, kaip jau minėjau, nors teismus valdo diktatorius, visi mikrorajonų kiemai priklauso opozicijai.

Įvertinus galių balansą, manytina, kad protestuotojams pasiseks tik iš dalies pasiekti spalio 25 dienos ultimatumo tikslus ir Lukašenka bus priverstas vykdyti tik dalį iš opozicijos reikalavimų. Jis tai gali padaryti derybų keliu ir siūlydamas įvairius reglamentus: kada ką paleisti, su kuo derėtis, per kiek laiko ir kokiomis sąlygomis pasitraukti.

Taigi, kažin ar matysime „šlovingą“ opozicijos pergalę, tačiau ir Lukašenkos režimo galia bus palaužta ir visą laiką menkėjanti. Kažkuriuo momentu, be abejonės, aktyviai įsikiš Kremlius – tiesiogiai ar per savo statytinius, ir pamatysime kitus scenarijus, siejamus su rūmų perversmo bandymais. Tam gali būti suaktyvinti abeji parlamento rūmai (Nacionalinio susirinkimo Atstovų rūmai ir Respublikos Taryba), kurie iki šiol tik imituoja veiklas (sodina obelaites, kviečia mąstyti nestandartiškai), nors, net pasak opozicijos, yra legalūs. Parlamentas teisėtai gali pasiūlyti kitokią Konstitucijos svarstymo ir naujų rinkimų skyrimo tvarką, palankią realiam dialogui su opozicija ar su Kremliumi arba dar kitaip.

Taigi, galime kalbėti apie tam tikrą jėgų pusiausvyrą: Lukašenka jau negali numalšinti protesto tinklo, o tinklas dar negali įveikti diktatoriaus galios struktūrų, todėl kiekviena iš pusių viena kitą alina.

Lengviausia Lukašenkai yra paleisti Viktarą Babaryką, jis mažiausiai pavojingas ir gali smarkiai susilpninti opozicijos tinklo veiklumą ir suteikti Lukašenkai ir parlamentui galimybę suskaidyti opoziciją, tačiau tai nebūtinai atsitiks. Kol kas Babaryka nesuteikė pagrindo manyti, kad jis išduotų koordinacinį komitetą. Priešingai, jis gali lygiai taip pat sustiprinti opoziciją, pritraukdamas stambų kapitalą. Tačiau, šiaip ar taip, ultimatumas bent iš dalies suveikė ir diktatorius jau pradeda prekybą kaliniais, nes jam nėra, kur trauktis.

Be to, jis jau bando su kai kuriais iš opozicionierių derėtis dėl naujos Konstitucijos, falsifikuodamas derybų procesą, čia jis taip pat meistras. Taigi, ultimatumui pavyks pasiekti dalį reikalavimų, tačiau ne visus ir ne taip, kaip tikimasi. Prisimenant Ukrainos istoriją, gana trumpas Maidano ir Viktoro Janukovyčiaus derybas, galima teigti, kad nuolaidos opozicijai susilpnins galios struktūrų solidarumą, nes dalis iš jų pasijus išduoti. Todėl jie ims formuoti radikalų kontrrevoliucijos sparną, kuris gali abejoti diktatoriaus gebėjimu pasipriešinti liaudžiai.

Pagaliau, kaip jau minėjau, Lukašenkos lauks ir bandymai organizuoti vidinį rūmų perversmą. Ar tinklinė piliečių visuomenė, pripratusi prie gana paprastų solidarumo šūkių, bus pajėgi protingai reaguoti į diplomatinius iššūkius, parlamentines derybas, Kremliaus slaptąsias intrigas, savo pačių skilimą ir suokalbius su dvejojančiaisiais diktatoriaus galios struktūrose? Taigi, vargu ar sulauksime šlovingos revoliucijos pabaigos, gal veikiau matysime visokias sudėtingas derybas, kur pasirodys naujų žaidėjų.

Ir tam Lietuvos diplomatai ir politikai turės būti pasirengę, nes po herojiško etapo bus ilgos ir miglotos įtakų dalybos. Žinoma, kažkas šiame taikaus protesto kelyje gali neištverti. Šūviai ir gausios aukos pakeistų mano dėstomą scenarijų radikaliai kitokiu. Tada istorija vėl taptų nebenuspėjama. Ir ne tik Baltarusioje, bet visame šiame Europos regione.

Taip pat skaitykite

Populiariausi