Nuomonės

2020.08.27 20:41

Gintautas Mažeikis. Ja‘bat‘kos sraigtasparnis virš „Laisvės kelio“

Gintautas Mažeikis, Vytauto Didžiojo universiteto Filosofijos katedros profesorius, LRT.lt2020.08.27 20:41

Lukašenka-Boratas su automatu rankose vaizduoja, kad kovos iki paskutinio. Tokį jį sukūrė Rusijos propagandistai, kurie iš televizijos išvijo Baltarusijos propagandistus. Tačiau ir be jų Lukašenka mielai suvaidino Rokį Balboa (aktorius S. Stallone), ne kartą geruoju minėjo kitus diktatorius su kulkosvaidžiais rankose.

Kai sakau „Boratas“, turiu omenyje aktoriaus ir režisieriaus Sachos Barono Coheno vaidmenis filmuose „Boratas. Kaip šaunusis Kazachstano žurnalistas Amerikoj patirtį graibstė“ (2006 m.) ir „Diktatorius“ (2012). Pagal siužetą: rūstus ir kovingas Lukašenka su automatu rankose ir tokiu pat ginkluotu ir ekipuotu penkiolikmečiu sūnumi Kolia išlipa iš kovinio sraigtasparnio ir klausinėja kariškių, ar neliko priešų tuščiuose prezidento rūmuose, kur jau seniai nieko nebūna.

Antrame epizode jis boratiškai sveikina juodus ir beveidžius kariūnus – „kosmonautus“, kurie jam ploja, o jis grasina ten kažkur toli už kadro pasislėpusiems klastingiems protestuotojams ir demonstruoja, kad kausis iki paskutinio šovinio. Trečias epizodas: jis su ginkluotu sūnumi ir taikia sekretore posėdžiauja prie milžiniško apskrito prezidento stalo (ikoninė dvaro pietų scena iš kino filmų) per visą menę, toli sėdėdami vienas nuo kito: kad sudarytų „masovkę“. Šis „veiksmo“ filmas geriau atitinka juokingą, patyčių dokumentinį stilių (mockumentary) – Borato žanrą, kupiną pastišo ir sarkazmo, tačiau pagal temą – vaidybinį filmą „Diktatorius“.

Įdomu, kad „Diktatorių“ uždraudė rodyti diktatorių šalyse: Tadžikistane, Turkmėnistane, Uzbekistane, Kazachstane. O Baltarusijoje buvo paskelbta, kad filmą galima rodyti, tačiau kino teatrai yra užimti ir nerodys. Visiškai Borato stiliumi. Baltarusijos diktatorius yra daugiau nei Boratas. Aktorius Cohenas niekada nevirsta Boratu, o Lukašenka-Boratas niekada nevirsta kitokiu Aleksandru Grigorjevičiumi. Jis pagaliau įkūnijo savo paties karikatūrą: juokingai imituoja didvyrį, bet iš tikrųjų yra žudikas. Ir tada kaip su juo elgtis? Bet kokia komunikacija su juo pavojinga, bet jis yra mūsų kaimynas ir kažkaip reikia su Lukašenka-Boratu bendrauti. O jei jau tu esi patyčių pseudodokumentikos herojus, tai reiškia, kad greitai suskilsi į tūkstantį internetinių memų ir pasklisi po pasaulio platybes.

Dar keistesnis Rusijos propagandistų įvaizdis, sukurtas Lukašenkai reklamuoti, vadinasi Ja’Bat‘ka. Problema ta, kad Rusijos propagandistai nemokėjo baltarusių kalbos ir nežinojo, kad ten, kur keiksmažodis rusų kalboje prasideda je-, baltarusiškai tariama ja-, be to, ir batka baltarusiškai yra backa.

Todėl sukurta reklaminė tema, grotažymė Я#батька, baltarusiškai skamba kaip seksistinis keiksmažodis. Balsu sakoma grotažymė Ja#Batka baltarusiškai kalbančiam skamba kaip necenzūrinis kvietimas nepadoriam seksualiniam elgesiui. Neversiu į lietuvių kalbą, tik priminsiu, kad rusų šnekamoje kalboje priesaga -ka yra kvietimas eiti daryti tai, kas pasakyta pirmoje sakinio dalyje – ja‘bat‘. Ja‘bat‘ka yra nepadoriausias iš galimų propagandinių Lukašenkos pagarbinimų, kuris pagal žanrą idealiai atitinka Boratą – 100 procentų. Visa tai Kremliaus propagandos nuotykiai Minske.

Seksistiškai ekipuotas Boratas Ja‘bat‘ka laksto su automatu ir grasina, kad šaudys. Ar juoktis iš siaubo? Ar iškviesti greitąją? Ar pasiūlyti Lukašenkai suimti visus Rusijos propagandistus ir pasodinti juos į Okrestinos izoliatorių – Bastiliją? Baltarusiškas Boratas gąsdina visus aplink ir vadovaujasi sena ir nieko bendra su demokratija ar šiuolaikine diplomatija neturinčia N. Machiavellio sentencija: „Geriausia, kai valdovas yra mylimas ir kartu jo bijomasi. Kadangi suderinti meilę su baime sunku, geriau, kad valdovo bijotų, negu jį mylėtų.“ Tačiau Machiavellis mums nepasako, kas atsitinka, kai gąsdina boratiškas seksistiškas diktatorius, kai jis atrodo kaip gyvas sarkazmas sau pačiam.

Tik perpratęs ginkluoto diktatoriaus boratišką elgesį gali suprasti, kas Lietuvoje atsitiko rugpjūčio 23 d. Yra dvi priešingos interpretacijos: rimta, lietuviška, kupina grėsmių, ir boratiška Baltarusijoje. Rūsti ir objektyvi informacija skamba taip: Lietuvos valstybinę sieną neteisėtai kirto ir apie dvi minutes mūsų šalies teritorija skrido karinis Baltarusijos sraigtasparnis „Mi-24“ stebėdamas „Laisvės kelią“. Cituoju LRT: „Sraigtasparnis praskrido pačioje „Laisvės kelio“ pabaigoje, kur tuo metu stovėjo prezidentas Gitanas Nausėda su žmona, buvę šalies vadovai Dalia Grybauskaitė ir Valdas Adamkus.“

Jis įskrido į Lietuvos teritoriją keletą kilometrų. Liudininkų teigimu, orlaivis judėjo dideliu greičiu žemame aukštyje. Jo skrydį užfiksavo radiolokatoriai. Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius grėsmę suformulavo aiškiai: tai buvo tikslinga provokacija, kuri gali kartotis, todėl būtina imtis priemonių. Baltarusiška boratiška interpretacija skamba kitaip: Ja‘bat‘kos karinis ir, tikėtina, stipriai ginkluotas sraigtasparnis „pakilo išvaikyti baltų raudonų balionų“, kurie kartu su baltos ir raudonos spalvų vėliava įskrido į jų teritoriją.

Ir išties, Baltarusijos propaganda paviešino vaizdus, kur galingas karinis sraigtasparnis vaiko balionus, lyg klounas ant dramblio cirko arenoje. Boratiškai išeitų taip, kad Ja‘bat‘kos kariniai daliniai pakėlė pasienio sraigtasparnį ir tas, užuot tyręs Lietuvos teritoriją, gąsdinęs mūsų prezidentą ir Krašto apsaugos ministeriją, vaikė balionus. Atitinkamai kraupiai linksmas buvo apsikeitimas notomis. Lietuva įteikė įspėjimą apie pavojingą sienos kirtimą, o Baltarusija – apie balionų skrydžius. Hm? Su kuo mes kalbame, kaip reaguoti į iš savęs besityčiojantį Kaligulą ar Neroną, apsirengusį Borato seksualiomis trumpikėmis, taip mes galime palyginti išpūstą jo karinę ekipuotę, neva amuniciją.

Ir vis dėlto šis baltarusiškas Boratas diktatorius kankina ir žudo. Jis yra žudikas, pats save įtraukęs į jau praėjusį postmodernizmą. Visa Lietuvos didžioji spauda ir televizijos reagavo į incidentą labai rimtai, tame nematydami jokio sarkazmo ar idiotizmo. Galbūt Lietuvos tarptautiniams santykiams ir politikai trūksta „Charlie Hebdo“ – satyrinio savaitinio Prancūzijos žurnalo – karikatūrų stiliaus. Pernelyg atkaklus susirūpinimas rimtais santykiais yra parankus Ja‘bat‘kai, kuris iki kraupumo juokingai imituoja ir meluoja, ir jo OMON‘as mokomas taip pat daryti. Kad pastebėtum nesuvaidintą satyrą, sau patiems reikia „Charlie Hebdo“ kandaus ir negailestingo sarkazmo bei drąsos: juokingą beprotį pamatyti juokingą, kaip kad Charlis Caplinas suvaidino Hitlerį filme „Didysis diktatorius“ (1940).

Politikos analitikai, kalbėdami apie diktatorius ir jų keliamas karines grėsmes kaimynams, dažniausiai turi omenyje rimtus agresorius, o ne juokingai kraupius boratus-neronus. Tačiau čia ir slypi pavojus – siaubingo keistumo. Tradiciškai karas yra tai, kas labai rimta: užimti teritorijas, o Ja‘bat‘kai tai gali būti tiesiog „parginti karvių bandą, neteisėtai kirtusią pasienį“ su naujausiais rusiškais tankais ir kariniais naikintuvais. Tai būtų visai boratiškas veiksmas, jei jį formuluos Kremliaus propagandistai Minske. Tai ir būtų kraupus komedinis konfliktas: „nei velnias, nei gegutė“.

Populiariausi