Gegužę Venecijoje pristatyta tarpdisciplininės menininkės Ievos Lygnugarytės vaizdo instaliacija „Carmen: Utopias of Belonging“ (liet. „Carmen: priklausymo utopijos“; kuratorė Meral Karacaoğlan). Darbas grįžta prie mažai žinomo 16 amžiaus diplomatinio gesto – planuotos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dovanos popiežiui Leonui X.
1521 metais poetas Mikalojus Husovianas parašė lotynišką poemą „Carmen de statura, feritate ac venatione bisontis“ (liet. „Giesmė apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę“). Ją užsakė Lenkijos vyskupas Erazmusas Ciołekas. Poema tapo priedu diplomatinei dovanai – šiaudais kimštam stumbrui, kurį planuota išsiųsti popiežiui Leonui X. Taip siekta supažindinti Vatikaną ir Romą, Renesanso kultūros centrą, su atokiu Europos regionu. Tačiau dovana nepasiekė savo tikslo – popiežius mirė prieš jai atkeliaujant.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dovana nepasiekė savo tikslo – popiežius mirė prieš jai atkeliaujant.
- Pagrindinė „Carmen“ mintis susijusi su europietiška tapatybe ir priklausymu, nagrinėjant pažeidžiamumo bei ribų idėjas.
- Projektas tyrinėja, kodėl kai kurie regionai, žmonės ir įvykiai lieka Vakarų Europos meno istorijos kanono paraštėse.
- „Carmen“ kūrėjos kritikuoja šiuolaikinio meno kūrimo ir jo priėmimo ekosistemą.
- Kūrinį tikimasi pristatyti ir Romoje, Florencijoje, Berlyne, Vilniuje bei Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Instaliacijoje „Carmen“ šis veiksmas peržiūrimas per šiuolaikinę prizmę, klausiant, ką reiškia, kai balsas, vieta ar istorija lieka neišgirsti. Vaizdo įraše po Romą vaikštinėjančio poeto figūra persipina su vaizdais iš Pašilių stumbryno, primenančiais poemoje aprašytus peizažus.
Kaip portalui LRT.lt teigia magistro studijas Harvardo universitete baigusi I. Lygnugarytė, projektas prasidėjo maždaug prieš pusantrų metų, o pats vaizdo įrašas sukurtas per šešis mėnesius. Nors atspirtimi tapo M. Husoviano poema, I. Lygnugarytė pabrėžia, kad tai buvo propagandinis kūrinys. Todėl menininkė neidealizuoja šios medžiagos, o atveria ją kritiniam žvilgsniui, mėgindama suprasti daugybę joje slypinčių ryšių. „Carmen“ kūrėjų teigimu, klausimai apie pripažinimą ir tai, kas matoma, o kas lieka nuošalyje, tęsiasi iki šiandien.
„Pagrindinė „Carmen“ mintis susijusi su europietiška tapatybe ir priklausymu. Daug dėmesio skiriama Belovežo giriai, minimai poemoje, ir stumbrui, taip pat pažeidžiamumo bei ribų idėjoms. Nors stumbras – didžiausias sausumos gyvūnas Europoje, genetiškai jis labai pažeidžiamas. Panašiai ir Belovežo giria, besidriekianti pasienyje tarp Baltarusijos ir Lenkijos. Ji egzistuoja ties riba tarp autoritarinės ir demokratinės Europos, kartu ši teritorija tebėra itin pažeidžiama bei militarizuota. Tai regionas, kurį apibūdina judėjimas, kontrolė ir atskirtis“, – sako I. Lygnugarytė.
Tai, kas paliekama nuošalyje
I. Lygnugarytės ir M. Karacaoğlan bendradarbiavimas prasidėjo nuo pokalbių apie nevienodą prieigą prie kultūrinės produkcijos, ypač atsižvelgiant į jų pačių kilmę iš Lietuvos bei Turkijos. Kūrėjos tyrinėja, kodėl kai kurie regionai, žmonės bei įvykiai lieka Vakarų Europos meno istorijos kanono paraštėse ir kaip šiandien Vakarų institucijos bei meno rinka formuoja matomumą ir pripažinimą.
Todėl meno istorikė M. Karacaoğlan atkreipia dėmesį į „Carmen: Utopias of Belonging“ pavadinimą. Anot kuratorės, jis remiasi utopine meno kolekcijų, siekiančių tapti viso pasaulio atvaizdu, idėja. Konkrečiau – Leono X kolekcija.
„Tai utopinė mintis apie visų įtraukimą, nors realybėje veikiama visiškai priešinga kryptimi. Ne tik istoriškai, bet ypač šiandien. Mums itin aktualus klausimas, kaip periferiniai Europos regionai, šalys ir tapatybės gali tapti pripažinto šiuolaikinio meno kanono dalimi. Istorija rodo, kad tam tikri pasakojimai visada buvo paliekami nuošalyje. M. Husoviano poema yra paradigminis atvejis – viena iš tūkstančių istorijų, kurios niekada nebuvo kanonizuotos. Naudojame ją kaip atvejo analizę“, – pastebi pašnekovė.
Pasak kuratorės, šiuolaikinio meno kūrimo ir jo priėmimo ekosistema tam tikra prasme primena Katalikų Bažnyčios galios struktūras 16 amžiuje.
„Egzistuoja sistema, kuri leidžia dalyvauti arba atmeta, kuri derasi dėl šiuolaikinio meno bei jo turinio vertės, tuo pat metu išryškindama tam tikrų istorijų nebuvimą“, – sako M. Karacaoğlan.
M. Husoviano poema yra paradigminis atvejis – viena iš tūkstančių istorijų, kurios niekada nebuvo kanonizuotos.
M. Karacaoğlan
„Carmen“ rodyta istorinėje Venecijos oratorijoje Oratorio dei Crociferi. Joje instaliacija mezgė dialogą su čia nuolat eksponuojamu Jacopo Palmos il Giovane`ės tapybos ciklu. M. Karacaoğlan pabrėžia, kad šios freskos taip pat buvo Bažnyčios užsakymas, kaip ir M. Husoviano poema.
„Vienoje freskoje matome popiežių Anakletą, priimantį Venecijos diplomato dovaną, o fone vaizduojama Castel Sant’Angelo, susiejanti Veneciją su Roma. Tarsi įvedame Lietuvą – periferinį balsą – į tiesioginį dialogą su šiais miestais“, – pasakoja kuratorė.
M. Karacaoğlan tikina, kad 22 minutes trunkantis kūrinys ypač paveikus emociškai, kadangi troškimas priklausyti yra universalus. Anot I. Lygnugarytės, per dieną sulaukta 400–500 lankytojų.
„Tai intensyvi istorija apie pažeidžiamumą, troškimą priklausyti ir būti pripažintam. Pati oratorija kadaise buvo ir piligrimystės vieta, ir moterų prieglobstis, ir hospisas. Tai erdvė, paženklinta kelionės, atvykimo ir išvykimo, tam tikro nesaugumo bei trapumo“, – teigia menininkė.
Politinių įtampų įkarštyje
Šiemet Venecijos šiuolaikinio meno bienalę, greta kurios vyko „Carmen“ paroda, temdo politiniai ginčai. M. Karacaoğlan pripažįsta, kad šie metai išskirtiniai, tačiau ne tik meno pasaulyje.
„Tai, ką šiemet patiriame Venecijos bienalėje, iš esmės atspindi tai, ką patiriame ir kituose kontekstuose. Žinoma, visada buvo konfliktų ir problemų, bet dabar tai ypač išryškėja. Mums atvykti į Veneciją buvo svarbu ne vien tam, kad kažkur eksponuotume kūrinį. Norėjome kritikuoti šią ekosistemą iš vidaus. Pačioje miesto struktūroje slypi atskirties mechanizmai, neatsiejami nuo bienalės idėjos. Sąmoningai pasirinkome vietą, kuri ypatinga daugeliu sluoksnių ir tam tikra prasme periferiška Castello (didžiausio Venecijos rajono – LRT.lt) atžvilgiu“, – dalijasi kuratorė.
I. Lygnugarytė pritaria, kad nors „Carmen“ turi aiškią politinę ir socialinę potekstę, susirūpinimas šiais klausimais yra kasdienis pasirinkimas.
„Tai buvo kasdienis pasirinkimas iki Venecijos bienalės ir toks išlieka dabar. Asmeniškai man nekiltų klausimų, ar kūriniai nukenčia dėl to, kad protestai pasiglemžia dėmesį. Kalbėti apie karą ir genocidą visada svarbiau. Rūpintis žmonių gyvybėmis yra tūkstantį kartų svarbiau, nei lankytis renginiuose. Tačiau kartu viskas nėra vien juoda arba balta“, – sako menininkė.
„Carmen“ keliaus toliau
M. Karacaoğlan pabrėžia, kad ši paroda – tik pirmasis projekto veiksmas. Šiuo metu rengiamas leidinys, o „Carmen“ keliaus toliau.
„Šiemet planuojama pristatyti kūrinį Romoje ir Florencijoje. Kitąmet, per Lietuvos metus Vokietijoje, ir Berlyne. Taip pat tikimės rasti kelią į Vilnių bei Jungtines Amerikos Valstijas“, – vardija pašnekovė.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
