Nuomonės

2020.09.21 18:51

Gintautas Mažeikis. Patriarcho rudens „dramatonas“

Gintautas Mažeikis, Vytauto Didžiojo universiteto Filosofijos katedros profesorius, LRT.lt2020.09.21 18:51

Dramatonas – nuo „maratonas“ ir „drama“, dramatiškas maratonas. Lukašenkos dramatonas prasidėjo dar iki rinkimų, iki rugpjūčio mėnesio, kai jis žūtbūt stengėsi būti pirmas – ir švęsdamas Pergalės dieną, ir kovodamas su COVID-19, ir planuodamas rinkimus. Įtarė, kad bus sunku, tik nesuvokė, kiek smarkiai.

Pažvelkime į Patriarcho rudenį ir protesto formų raidą politinės sociologijos akimis. Kai teorija negali paaiškinti faktų, jie kaip velniukai iššoka iš tabokinių ir verčia politikus kalbėti apie tai, kas netikėta. Tada pirma aiškina konspirologai, esą veikia slaptosios užsienio tarnybos ar ištisi jų tinklai.

Taip religinę satanologiją pakeitė politinė konspiratologija, o visuomenei ir toliau siūlomi iracionalūs prietarai. Tik dabar vietoj buvusių egzorcistų ir inkvizitorių yra politologai ir, kaip visados, – teisėjai.

Revoliucija yra normalus politinės santvarkos keitimo procesas, o ne stebuklas. Ji sąlygojama vidinių ir išorinių veiksnių, joje dalyvauja daugelis priešingų politinių jėgų. Dabartinė Baltarusijos revoliucija nesibaigė ir baigties niekas negali racionaliai prognozuoti.

Apie tokios prognozės iliuziją kalba dar H. Poincaré suformuluota matematinė trijų kūnų sąveikos teorija. Jei tarpusavyje veikia daugiau nei du panašios galios kūnai ar organizacijos, jų būsimų santykių konfigūracijos apskaičiuoti ilgesniam laikui neįmanoma. Tačiau Poincaré teoriją galima gana efektyviai perkelti aiškinant politinę evoliuciją ir, atitinkamai, revoliuciją.

Baltarusiją drebina vietiniai protestai, kur matome mažiausiai tris atskiras jėgas: demokratinę pilietiją, prolukašenkiškas visuomenės grupes ir svyruojančius darbininkus. Ilgainiui tai pasireiškė pilietiniu informaciniu karu, kuris vis labiau įsiplieskia, prasidedančiu vidiniu ekonominiu konfliktu ir vietomis de facto dvivaldyste (sąlyginai S. Cichanouskajos ir Lukašenkos stovyklos).

Lygiai ta pati trijų kūnų neapibrėžtis matoma ir tarptautiniuose santykiuose: Baltarusija, Rusija, Europa. Laikinas suartėjimas su vienu kūnu: Maskva nereiškia, kad neatsiras kitas traukos orientyras, galbūt net ketvirtas traukos centras (Kinija, Turkija, net Kazachstanas ir NVS).

Praktikoje, vos pradeda kalbėti apie revoliuciją, politikai, nepasivarginę studijuoti propagandos istorijos, mums primeta revoliucijų mitologiją. Jei vadovausimės herojiška, istorikų ir režisierių sukurta mitologija, jau turėjo būti arba Bastilijos – Baltarusijos Okrestinos kalėjimo – šturmas, arba užimti Lukašenkos Prezidento rūmai. Kadangi tai neatsitiko, teigiama, kad revoliucija bejėgė.

Tai iracionali, iš propagandinių istorijos vadovėlių ištraukta išvada. Kita variacija: mitiniai pasakojimai apie pasaulio revoliucijas, kurios neva buvo laimėtos taikiu tautų pavasario ir herojaus pasiaukojimu. Ir kaip pavyzdys dažniausiai nurodomi Mahatmas Gandhi, Martinas Lutheris Kingas, Nelsonas Mandela ar Baltijos šalys.

Pasakojimai apie jų galią nuo mūsų slepia tose šalyse vykusias skerdynes, aukas, skirtingus racionalumo tipus, jėgų santykius ir bandymą išvengti daugiau kraujo, ir kiekvienu atveju visa tai buvo skirtingai ir nėra perkeltina į Baltarusijos situaciją. Pagaliau šie pavyzdžiai vengia apibrėžti, ką laiko organizuota jėga ir jos taikymu.

Juk ji pasireiškia ne tik brutalia prievarta gatvėse ar kalėjimuose, bet ir organizuotais streikais, informacinėmis atakomis, diplomatiniais veiksmais ir kitais būdais. Baltarusijos atveju galime teigti: šiuo metu vyksta vieši ir taikūs protestai, kurie gana kietai ar net žiauriai malšinami, ir į tai gatvėse, ir tik gatvėse, protestantai neatsako aktyvia jėga.

Tačiau tai nereiškia, kad kitur, pavyzdžiui, informaciniame kare vyksta taikus apsikeitimas informacija. Nieko panašaus, opozicija visus sulaikymus paverčia informacinio karo elementais ir atakuoja Lukašenkos medijas ir valdžios aparatą, atakuoja būdami bet kuriame pasaulio taške. Jie konvertuoja taikų gatvių protestą į puolamąsias, deteritorizuotas informacines operacijas, kurios veikia ne tik Baltarusijos viduje ir Vakaruose, bet ir Rusijoje.

***

Kaip Baltarusijos įvykiai atrodo proceso paradigmos požiūriu? Proceso teorija sprendžia apie makro- ir mikroįvykius visuomenėje per ilgą laiko tarpą neatsižvelgdama ir nevertindama esamo sprogimo. Ji negali prognozuoti radikalių lūžių ar unikalių politinių sprendimų, bet paaiškina, kaip buvo pasiekta esama visuomenės būklė.

Prisiminkime A. Lukašenkos triumfuojančią pergalę 1994 m., nes ir jis pats beveik visose kalbose pasakoja apie neva buvusį jo heroizmą, kaip jis išgelbėjo Baltarusiją nuo „mafijos“ ir „sudraskymo“. 1991 m. Baltarusija paskelbė nepriklausomybę, kuri veikiau nukrito iš dangaus, nei buvo pačių pasiekta.

Per trejus metus Lukašenkai pavyko mobilizuoti šalininkus: sovietinės nostalgijos vejamos minios palaikė charizmatišką lyderį ir jis laimėjo demokratinius rinkimus. Po to iki pat 2000 m. jis užsiėmė tuo, kad populiarino save Rusijoje, tikėdamasis tapti naujos sąjunginės valstybės prezidentu, aktyviai kritikavo B. Jelciną.

O kai V. Putinas tapo Rusijos prezidentu, Lukašenka ilgai, gal net iki dabar, jautė jam nepagarbą – kaip žmogui, kuris sužlugdė jo viltis. Psichologiškai tai daug ką paaiškina. Nėra jokio pagrindo teigti, kad 2020 m. rugsėjo mėnesį, Lukašenkai nuvykus į Sočį maldauti Putino pagalbos, ši jo nepakanta, pavydas, resentimentas pasibaigė. Veikiau priešingai – padidėjo.

Po 2000 m. prasidėjo intensyvi Baltarusijos identiteto paieška, kuri padėtų Lukašenkai išsaugoti asmeninę ir savo šeimos nepriklausomybę nuo Kremliaus. Atitinkamai, lygiagrečiai vyko oponentų žudymas, izoliavimas, herojiško mito apie save kūrimas bei naujos-senos ideologijos, tai yra pakitusio propagandinio pasakojimo, paieška. Ideologinei savęs legitimacijai, naujų pasakų kūrimui, jam prisireikė bent dešimt metų.

Per tą laiką ir susiformavo politinis Baltarusijos valdžios aparato kūnas, nuolat svyruojantis tarp Vakarų ir Rytų ar net ieškantis kitų traukos centrų. Šį laikotarpį galime pavadinti stabilizacija, kietos valstybinės struktūros gimimu.

Ryškūs mikroirimo procesai prasideda apie 2008 m., per krizę ir Baltarusijos rublio devalvaciją. Po 2010 m. rinkimų tai virto masiniu, kruvinu susidūrimu su protestuotojais dėl pavogtų rinkimų. Tik susidūrimai vyko trumpai – vos parą, o vėliau ilgai tęsėsi kalinimo istorijos.

Diktatorius galėjo sau leisti būti žiaurus, tačiau priimdavo kankinamųjų atsiprašymus bei apgailestavimus ir išstumdavo juos į užsienį. Vakarai priėmė jo žaidimą: Vakarai–Rytai, ir vis mažiau dėmesio skirdami Baltarusijos opozicijai. Tada galutinai susiformavo trijų kūnų sistema.

Po 2015 m. rinkimų prasidėjo intensyvesnis vieningos Lukašenkos „valstybės“ struktūros irsmas, ledas darėsi porėtas. Šį procesą galima sekti stebint nepriklausomos Baltarusijos žiniasklaidos ir socialinių tinklų raidą. Simboliška, kad šiuo metu pats įtakingiausias „Telegram“ kanalas NEXTA įkurtas 2015 metais. 2020 m. rinkimų metu griuvo valstybės vidinis stabilumas, porėtas ledas lūžo pats, iš vidaus, nors revoliucija dar nelaimėjo ir neaišku, ar laimės (minėjau: venkime ilgalaikių prognozių!).

Atkurti buvusios vientisos valstybės ir visuomenės struktūros nebeįmanoma. Išorinio stabilumo fazę pakeitė dinaminė ir nutraukti jos artimiausiu metu neįmanoma – per daug galingos inercijos. Nors Lukašenkos senosios nostalginės kontrrevoliucinės jėgos persigrupavo, mikrostruktūrų irimo jau nebeįmanoma sustabdyti. Tam įtaką darys ne tik įvairūs konfliktai, bet ir tai, kad Patriarchas savo gilų rudenį nebėra adekvatus. Jis tiki savo paties fantazijomis ir kitų liaupsinimais, melu, giliai bijo Vakarų ir tiek pat nekenčia Kremliaus, kuriam čia pat nuolatos pataikauja ir tarnauja. Tai ir toliau palieka mus neprognozuojamų trijų kūnų sąveikų sferoje.

***

Baltarusijos revoliucija vadovaujasi horizontalių sąveikų teorija ir deteritorizacijos praktika. Atitinkamai plėtojamas horizontalus informacinis karas tarp pilietinės, deteritorizuotos valstybės ir Lukašenkos valdžios aparato. Pilietinė deteritorizuota, nors ir nepripažinta, valstybė informaciniu požiūriu aprėpia opoziciją užsienyje ir Baltarusijoje, įvairius koordinacinius štabus. Pilietinės deteritorizuotos valstybės vykdomas horizontalusis informacinis karas prieš valdantį aparatą daro jį nepanašų į daugelį ankstesnių vertikalių revoliucijų.

Baltarusijos revoliuciją pažadino horizontalusis ir alternatyvusis trijų štabų bendradarbiavimas (Cichanouskajos, Cepkalo, Babariko) rugpjūčio mėnesį. Parašų rinkimas vyko kumuliatyvaus ir horizontalaus štabų bendradarbiavimo būdu, o tai leido prabusti Baltarusijos tautai, formuotis laisvės grandinėms, efektyviai informaciniu požiūriu protesto formai. Vėliau šis bendradarbiavimas virto trijų moterų štabu ir, pagaliau, kas Lukašenkai buvo netikėta, silpniausio kandidato pėstininko šachmatų lentoje – S. Cichanouskajos – tapimu karaliene (praeinamojo pėstininko partija šachmatuose).

Iš esmės tai buvo puikus politinis technologinis sprendimas, kurio Lukašenkos ir Kremliaus analitikai nesitikėjo, nes veikiausiai mažai žaidžia šachmatais. Tačiau horizontalus bendradarbiavimas tuo nesibaigė. Ne mažesnis netikėtumas Kremliaus ir Lukašenkos analitikams ir valdžių aparatams buvo „Telegram“ kanalų informacinis efektas ir triuškinantys pralaimėjimai informaciniame kare. „Telegram“ kanalas NEXTA ir mažiau – „Basta“, „Naša Niva“, „Tipičnaja Belarus“ bei kiti – remiasi horizontaliais informacijos pasidalijimo metodais ir naudoja ne super G5 ar paprastą G4, bet ir elementarias mobiliojo ryšio G2 technologijas, kurios padeda apeiti interneto blokavimą.

Tai reiškia, kad yra priemonė, padedanti efektyviai vykdyti protesto politiką ir net puolamuosius veiksmus. Mano teiginys: informacinis pilietinis karas tarp Lukašenkos aparato ir deteritorizuotos Baltarusijos piliečių visuomenės vyksta. Ryškiausi šiandienos šio karo, integruoto su gatvių protestais, požymiai: protestuotojų judėjimų maršrutų reguliavimas, kuris padeda bent trumpam sumažinti provokacijų ir nereikalingų susidūrimų su galios struktūromis skaičių, mobilizuoti organizuotas mases ar skatinti įvairaus tipo streikus, net jei ne visados sekasi.

Baltarusijos kiberpartizanų dėka pavyko įsilaužti į milicijos personalo duomenis ir pradėti masinę milicininkų ir specialiųjų padalinių personalo deanonimizaciją, skelbiant jų pavardes, namų adresus ir net asmeninius telefonus bei, pagal galimybę, fotografijas. Žinoma, tai paskatins didesnį konfliktą visuomenėje, ją dar labiau poliarizuos, bet neleis Lukašenkai vėl užšaldyti visuomenės.

Pagaliau, horizontalusis protestas paskatino bręsti ir kurtis kiemų ir kvartalų bendruomenėms, rastis rajoniniams savigynos arba draugovininkų būriams, kurie mažina provokacijų skaičių ir padeda piliečių solidarumui.

Daugelis Minsko kiemų virto šventės ir koncertų, laisvės vietomis, o tai padeda trumpam išvaduoti ištisus mikrorajonus be šūvių ir Molotovo kokteilių. O tai reiškia, kad ir taip porėtas ledas tirpsta iš apačios, neregimai, nepaisant jo užšaldymo iš viršaus pastangų. Dabar laimi politikos sociologija, o ne administracinė politologija.

Populiariausi