Nuomonės

2020.09.03 16:00

Gintautas Mažeikis. Baltarusia – revoliucijos orumas ir mūsų solidarumas

Gintautas Mažeikis, Vytauto Didžiojo universiteto Filosofijos katedros profesorius, LRT.lt2020.09.03 16:00

Minsko gatvėse nematome minios keliamų riaušių, o tik galios pajėgų kartais vykdomą perdėtą ir net nusikalstamą smurtą. Piliečiai oriai reikalauja teisingumo ir laisvių. Klasikinė ir šiuolaikinė teisė, daugybė jos autorių, tokie kaip R. Dworkinas ar H. Hartas, remiasi neginčijamomis prigimtinėmis vertybėmis: sveikata, gyvybe, orumu, nuosavybe. Orumas yra civilizuota mąstančio žmogaus moralinė laikysena.

Orumas negali būti atimtas ar kam nors perduotas, jį turi net tas asmuo, kuris apie tai nėra girdėjęs ir elgiasi ne visai garbingai. Jei neturėtų, nebūtų kaip sutrypti savo žmogiškumo ir nebūtų mums į ką kreiptis – į giliai paslėptą smurtaujančiojo sąžinę ir orumą.

Tai, kad orumas ne visados demonstruojamas, bet į jį galime bandyti kreiptis, rodo, kad jis yra komunikacinės prigimties ir veikia kartu su kalba ir protu, todėl yra viešas reikalas. Respublika ir yra santvarka, kuri gina žmogaus orumą ir garbę, ir tik todėl yra galima. Todėl sąmoningas ir laisvas pilietis gins kito asmens teises, pavyzdžiui, rinkimų arba žodžio, nuomonių laisvės.

Sutinku su mūsų istorikais ir Baltarusios aktyvistais, kad pavadinimas „Baltarusija“ yra dirbtinis, sovietinis, kuris kaimynų tautą aiškina kaip Rusijos dalį, o ne sieja ją su istorine Rusia. Todėl, gerbiant jų savimonę, reikėtų kalbėti apie Baltarusią. Man tai dar neįprasta, turint omenyje kalbines klišes, kurios valdo mūsų mąstymą.

Baltarusios piliečiai dauguma atvejų demonstruoja pabrėžtą orumą, kuris pasireiškia dideliuose ir mikroveiksmuose. Mikroveiksmai: orus asmuo stengsis be reikalo nestabdyti eismo ir laikytis taisyklių – minia kerta gatves tik per žalią šviesoforo šviesą, prieš lipdami ant suoliukų, nusiauna batus, bando gelbėti suimamus ir mušamus žmones, surenka po savęs šiukšles, suteikia kenčiančiam pirmąją pagalbą, padeda maistu ar sudaro sąlygas sanitarijai ir higienai.

Tai ir yra pagrindas platesniam – makro – solidarumui. Taikus protestas yra negalimas be pakankamo orumo. Jis ir skatina kūrybingai, išradingai rodyti emocijas: dainuojant, rengiant gatvės spektaklius, skanduojant, puošiant namus ir vitrinas. Emocinės raiškos ir orumo santykis yra kiekvienos tautos ir kiekvienos situacijos reikalas. Save gerbiantys asmenys demonstruoja pakaltinamumą, atsakingumą, sąmoningumą, savikontrolę, o kartu ir teisę.

Mikropokyčiai yra laikas, per kurį baltos, raudonos, baltos spalvų vėliava iš marginalios opozicinės tapo visur rodoma, masinė, o Baltarusios dainos įsiskverbė į metro, prekybos centrus ir užkariavo daugelį kultūros erdvių.

Mikropokyčiai yra laikas, per kurį baltos, raudonos, baltos spalvų vėliava iš marginalios opozicinės tapo visur rodoma, masinė, o Baltarusios dainos įsiskverbė į metro, prekybos centrus ir užkariavo daugelį kultūros erdvių. Baltarusių kalba iš marginalios ir kaimo virto kultūros elito kalba, ja šnekėti tapo garbinga, tai kultūringumo ir išskirtinumo ženklas, o dar prieš kelius metus ji buvo atsilikusio kaimiškumo požymis. Ši transformacija rodo pasikeitusią savigarbą: gražu išreikšti savitumą ir lengviausiai tai padaryti dainuojant. Baltarusių kalbos prasiveržimas anaiptol nereiškia rusakalbių piliečių niekinimo ar jų emocinės saviraiškos ribojimo: dainuojamos ir rusiškos „perestroikos“ dainos, taip pabrėžiant, kad dabartinis tautinis Atgimimas kartu yra ir atsisveikinimas su Sovietų Sąjungos nostalgijomis bei „globėjiško“ totalitarizmo prisiminimais.

Kai kurie minios tyrinėtojai masėms orumo nepriskiria ir mano, kad minios išreiškia tik supaprastintas emocijas ir vykdo banalius įsakymus. Panašiai, matyt, mano ir Lukašenkos bei Putino patarėjai, analitikai, kurie nemato orios tautos, jos įvairovės ir komunikacijos, o tik pagal „metodines priemones“ Vakarų agentų manipuliuojamas minias, kurios neva yra agresyvios, pavojingos, nusikalstamos ir prieš kurias gali ir turi būti naudojamos represinės priemonės.

Toks požiūris rodo, kad vadovaujamasi klaidingomis, neadekvačiomis esamai socialinei politinei situacijai teorijomis, ir nesuvokiama, kas yra suvereni tauta, kaip ji galima, kokia jos savivalda ir koks tapsmas. Baltarusios protestuotojai yra įvairios kultūrinės, profesinės, amžiaus ir lyties grupės, kurie kartu ir atskirai siekia bendrų tikslų, bet turi ir savo bičiulių solidarumo grupes, kurios bando atsilaikyti prieš galios struktūrų smurto veiksmus.

Nesutinku su tais savo draugais Baltarusioje, kurie bando atgrasyti nuo pasipriešinimo jėga. Sutinku su jais tik tuo atveju, kai kalbama apie riaušes ir stichinį atsakomąjį smurtą. Tačiau palaikau tas organizuoto pasipriešinimo grupes, kurios neleidžia galios struktūroms smurtauti ir vykdyti nusikalstamą veiką, kurie kalba apie būtiną adekvačią savigyną ir savo teisių bei orumo gynimą, tuo tikslu organizuojamą streikų komitetų veiklą, savų lyderių pilietinę apsaugą, policijos ir OMON‘o automobilių stabdymą.

Nesipriešinimas blogiui organizuota jėga gali veikti tik garbingose ir jautriose protestams visuomenėse, o visur kitur būtina adekvati savigyna. Reikėtų išskirti galimą kalėjimų ir sulaikymo izoliatorių fizinę, energetinę ir ekonominę blokadą, nepaklusimą nusikalstamiems įsakymams, alternatyvių teismų kūrimą. Tokių organizuotų pasipriešinimo būdų yra daug, ir atskiri Baltarusios protestuotojai, „Telegram“ kanalo NEXTA aktyvistai apie šias priemones kalba. Pavyzdžiui, jie kviečia nemokėti valstybės aparato išlaikymui mokesčių, slėpti juos, nevesti vaikų į prolukašenkiškas mokyklas, organizuoti pilietinį švietimą ar prašyti kaimyninių šalių, Lietuvos ir Lenkijos, pagalbos priimant išvytus studentus mokytis.

Dabartinė piliečių veiksmų analizė rodo, kad Lukašenkos valdžios aparatas ir daugybė piliečių yra paralelinėse mentalinėse tikrovėse ir ne piliečiams teks prisitaikyti prie aparato fantazijų, o aparatas neišvengiamai turės suartėti su piliečių mentalitetu. Tai, kad Baltarusioje, šalia streikų komitetų, studentiškų ir kultūrinių nepriklausomų organizacijų, atgimsta ar iš naujo formuojasi politinės partijos ir yra tas ženklas, kad visuomenės struktūra keičiasi iš esmės, o aparatas – dar ne.

Rusijos nacionalistai ir sovietiško mentaliteto žmonės, jų elitas, ne tik Kremlius, dažniausiai neigia baltarusių, kaip tautos, orumą ir suverenų pasirinkimą, panašiai neigia ir ukrainiečių. Rusijoje paplitęs stereotipas, esą baltarusiai yra tik sodiečiai, kurių kalba neverta nei A. Puškino eilėraščių, nei M. Heideggerio filosofijos.

Tarp filosofų juokaujama: „Tik įsivaizduok: Heideggerio „Būtis ir laikas“ – ukrainietiškai ar baltarusiškai! Kas gali būti juokingiau?” Taip mąstyti yra ne tik neigti kitos tautos orumą, bet ir savo, manant, kad arogancija ir negebėjimas bendrauti kaip su lygiais yra civilizuotumo požymis. Ir lietuviai gana dažnai neigia, nenori pripažinti baltarusių istorinio orumo ir tada mąsto panašiai kaip imperiški ar nacionalistiški rusai.

Rusijos nacionalistai ir sovietiško mentaliteto žmonės, jų elitas, ne tik Kremlius, dažniausiai neigia baltarusių, kaip tautos, orumą ir suverenų pasirinkimą, panašiai neigia ir ukrainiečių.

Panašiai elgiasi ir lenkų nacionalistai: netiki Baltarusios tauta. Iki pat karo pabaigos lygiai taip pat buvo niekinami žydai. Apie neapykantos ir paniekos formas daug rašė E. Levinas. Aptardamas Hegelio filosofiją, jis pastebėjo, kad šis labai įtakingas mąstytojas, viską matuodamas įsivaizduojama pažanga, judaizmą laikė labiau atsilikusiu nei Katalikų bažnyčia, o šią laikė vėluojančia, lyginant su protestantais. Hegelis ir juo sekantys ideologai žydams priskyrė nuolatinį istorinį atsilikimą, nesavalaikiškumą ir todėl – vietos neturėjimą.

Izraelio sukūrimas paneigė šias filosofines ir politines haliucinacijas. Panašiai klaidingai, kartais, šiandien svarstoma Baltarusios kultūra, jos istorinis paveldas ir piliečių sąmoningumas. Orumas yra ne nugalėtojo privilegija, jis nėra pasiekimai, mes jį įgyjame kartu su istorija, su savo kalba ar kalbomis, su savo kultūra ir jau vien todėl, kad esame žmonės. Baltarusios tauta – ši komunikacinė darbininkų ir kultūros veikėjų, gydytojų ir kariškių, pensininkų bendruomenė, šnekanti baltarusiškai ar rusiškai, ar lietuviškai ir lenkiškai, yra ori, siekia laisvo sutarimo ir jau vien dėl to turi būti gerbiama.

Bendraujantis savigarbos pobūdis reiškia, kad ne tik galima, bet ir reikia, kartais, kištis į vienas kito reikalus, kai kalbama ne apie santvarką ar rinkimų rezultatus, bet apie pamatines vertybes ir principus. Kištis ne tik į kaimyninių, bet ir tolimų šalių reikalus suteikia pagrindą Jungtinių Tautų Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 5 straipsnis: „Niekas negali būti kankinamas arba patirti žiaurų, nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.“

Vien jau kankinimų ir kitokio orumo žeminimo bei pagalbos prašymų pakanka, kad tam tikru lygiu būtų kišamasi į Baltarusios vidaus reikalus tiriant padarytus nusikaltimus žmoniškumui, keliant bylas tarptautiniuose teismuose ar taikant įvairias sankcijas, o prireikus ir pritarus Jungtinėms Tautoms – net įvedant kariuomenę. Kitas pagrindas yra demokratinės Vakarų šalių vertybės, kurios apibrėžia jau mūsų nuostatas. Šias vertybes išreiškia įvairios sutartys: ES viduje, Europos Tarybos šalių grupėje, kartu su asocijuotomis ES šalimis, JAV, Kanada, Australija.

Siekiama, kad ne tik būtų pasirašytos sutartys, pavyzdžiui, dėl skaidrių rinkimų, žodžio laisvės, bet ir Vakarų šalims teisiškai priimtinomis priemonėmis būtų skatinama, remiama žodžio laisvė toje šalyje, kur ši teisė pažeidžiama. Kišimosi priemonių yra įvairių: nepriklausomos žiniasklaidos, jos transliacijų rėmimas, žurnalistų gynimas. Šiuo pagrindu veikia Laisvės radijas, televizija „BelSat“, Chartija97, Telegram kanalas NEXTA, kurie transliuojami iš Čekijos ir Lenkijos. Šiam kišimuisi priklauso ir demokratinių rinkimų įvykdytos procedūros pripažinimas, ir, atitinkamai, melagingai išrinktos valdžios, uzurpatoriaus tarptautinis atmetimas. Yra ir daugiau nuostatų, kurios skatina kištis į kitos šalies vidaus reikalus, kai pažeidžiamos tarptautinės sutartys, nepriklausomai nuo to, ką pažeidžianti šalis apie save mano (ekologinės (Nemuno tarša, Astravo AE…), ekonominės, finansinės, karinės ir kita). Jau nekalbu apie tarptautinių ir korporacinių interesų kovą, apie RealPolitik.

Kai kurie Lietuvos politikai, net Seimo nariai, ragina aklą nesikišimo ir geros kaimynystės politiką ir taip, galbūt nesąmoningai, pataikauja nusikalstamiems režimams. Todėl jų veiklą esu linkęs aiškinti kaip ignoruojančią Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją ir vakarietiškas ES vertybes.

O RealPolitik požiūriu, tai iš viso naivūs pareiškimai. Lietuvos ir Baltarusios atveju šie politikai plėtoja nuostatas, parankias Lukašenkos grupuotei ar Kremliaus politikai. Tai jų teisėtas moralinis pasirinkimas, nuomonių laisvė, tačiau galima priminti, kad tarptautiniu požiūriu mes esame susitarę, kada ir kokiais atvejais galima kištis į kitos šalies vidaus reikalus, tų šalių piliečių prašomi apginti jų ir savo orumą.

Populiariausi