Gegužės 25 d. paskelbta Leono XIV enciklika Magnifica Humanitas – pasirašė gegužės 15 d. minint Leono XIII Rerum novarum encikliką (135 m.) – skirta katalikų bendruomenei ir geros valios žmonėms. Ir stingantiems geros valios. Jos laukė ne tik tikintieji, nes pirmoji pontifiko enciklika leidžia suprasti, kas jam svarbiausia, kuo išsiskirs jo pontifikatas.
Juo labiau kad jau pirmaisiais mėnesiais Leonas nustebino atvirai išreikšta pozicija Bažnyčiai ir pasauliui svarbiais klausimais. Jis žodžiais ir veiksmais liudija Evangelijos žinią, todėl jo žodis svarbus ne tik tikinčiųjų bendruomenei.
Sutapimas, gegužės 25 d. Kinijos diktatoriaus Si Dzinpingo vardu komunistų partijos lyderiai paskelbė dokumentą DI tema: tikslas sukurti „autonominę Kinijos žinių sistemą“, t. y. ideologinę liniją, kurios privalės laikytis mokslo, politikos, kultūros, visų sričių atstovai. Pasak partijos sekretoriaus, DI yra daugiau nei technologija, tai epistemologijos, ideologijos, globalios įtakos „mūšio laukas“. Tą pačią dieną ta pačia tema pasirodę vienos didžiausių ir mažiausios – nors nariai kone visame pasaulyje – valstybių tekstai rodo klausimo svarbą.
Bet sutampa tik data ir tema, tikslai radikaliai skiriasi. Enciklika pristato krikščioniško humanizmo požiūrį: technologija turi tarnauti žmogui, perspėja apie žmonėms gresiantį ir realų pavojų, pavyzdžiui, globali stebėjimo ir kontrolės sistema pažeidžia asmens teises, kyla rizika, kad bus manipuliuojama žmonių mąstymu ir pasirinkimu. Marksizmo ir leninizmo ideologija grįstas režimas pristato DI kaip naują „visuotinio intelekto“ formą, kursiančią autonominę, aiškiai suformuotą ir neginčytinai ortodoksišką Kinijos žinių sistemą.
Popiežius kalba apie žmogų, kinai – produkcijos galią, enciklika – apie sąžinę, partija – epistemologinį suverenitetą. Pontifikas perspėja, kad globali stebėjimo sistema rizikuoja pažeisti moralės normas, kinai pabrėžtinai nutyli šį aspektą – Kinijoje, kaip niekur kitur, DI naudojamas kuriant valstybės stebėjimo sistemą. Enciklika įvardija – sukeldama dalies visuomenės nepasitenkinimą – kokiomis priemonėmis su tuo kovoti. Kinų režimas tai naudoja, nes DI yra marksizmo filosofijos partneris, čia ideologija ir technologija neatsiejamos, o partija yra aukščiausias moralės, etikos, tiesos arbitras. Tad nenuostabu, kad valdžios pripažintoje patriotinėje katalikų bendruomenėje apie encikliką net neužsimenama.
Pontifikas perspėja, kad globali stebėjimo sistema rizikuoja pažeisti moralės normas, kinai pabrėžtinai nutyli šį aspektą – Kinijoje, kaip niekur kitur, DI naudojamas kuriant valstybės stebėjimo sistemą.
Abu dokumentai pripažįsta, kad DI – ne priemonė, o civilizacijos formuotojas, bet enciklika pabrėžia, kad technologijos matas žmogus, o režimas DI mato ideologinį partijos projektą. Politikai ir visuomenė sprendžia, ar DI tarnaus žmogui, ar bus socialinės kontrolės įrankis. Svarbiausia ne DI kuriantys inžinieriai, o valdančiųjų moralinės ir politinės vizijos. Bet ne mažiau svarbu ir visuomenės reakcija: drįs įvardyti realų pavojų ar rinksis tylą? Popiežius drįsta ir ragina politikus aiškiai nubrėžti DI ribas, kad ne technologijos valdytų žmogų, o atvirkščiai. Išskyrus JAV „Anthropic PBC“ – DI technologijų kompanija, besirūpinanti saugumo svarba – kurios vadovai dalyvavo Vatikane oficialiame enciklikos pristatyme (pirmą kartą dalyvavo popiežius), daugelis DI kompanijų ignoruoja enciklikos žinią. Pasak Christopherio Olaho, vieno iš steigėjų, didžiosios DI įmonės patiria įvairiapusį besivystančių technologijų spaudimą.
Ruošdama encikliką kompanija bendradarbiavo su popiežiaus Pranciškaus įsteigta dikasterija, kurios dėmesio centre technologijų vystymasis ir santykis su žmonių visuomene, nes tik žinant, kiek gamtos, technologinių ir ypač žmogiškų resursų reikalauja DI kūrimas, galima įvertinti teigiamą ir neigiamą reikšmę. DI „neateina iš oro“, į procesą įtraukiami ekonominius sunkumus patiriančių šalių žmonės, net nepilnamečiai ir vaikai. Popiežius – atsiprašęs už 15 a. pontifikų veiksmus remiant vergovę – tai įvardijo kaip naują vergovės formą. Neminėjo šalių, bet patraukė JAV valdžios, remiamos DI struktūras kuriančio, dažnai darbuotojų teises pažeidžiančio verslo, dėmesį. Be to, jis susitiko su prezidento kritiku Čikagos meru, šis dėkojo jam už „drąsą ir stiprybę, ypač moralinę poziciją“: atsiprašymą, perspėjimą dėl šiandienos vergovės, poziciją dėl Irako, imigracijos politikos. D. Trumpas reagavo: „Kas nors turi paaiškinti popiežiui, kad Čikagos meras yra niekam tikęs, o Iranas negali turėti branduolinio ginklo.“ Nors šis kalba apie branduolinio ginklo moratoriumą!
Enciklikos tikslas nėra paneigti DI technologijas, priešingai. Bažnyčios misija ne laiminti ar prakeikti industrijas, bet galvoti, kaip keisis žmogaus gyvenimas perbraižius ribas, įvardijančias, kas yra žmogus ar žmogiškumas. Aišku, kad DI sistemos didina bedarbystę, tad ir skurdą, ypač vargingose šalyse, bet laimi verslas, ypač turtinguose kraštuose, dažnai koncentruotas keleto rankose. Išnaudojimas ir neturtas pažeidžia žmogaus orumą ir teises. Ką reiškia būti žmogumi DI generuojamame pasaulyje? DI jau nebe įrankis, o pasaulis, kuriame gyvena žmogus. Bažnyčia privalo išsakyti savo poziciją, nors teologija negali atsakyti dirbtinei sąmonei. Trečią tūkstantmetį skaičiuojanti bažnytinė tradicija grįsta patirtimi aiškinantis įvairias tezes, skiriant, kas autentiška, o kas tik simuliuoja autentiškumą. Simuliuoti nėra kurti: simuliacija kuria pasekmes, o kūryba neatsiejama nuo atsakomybės.
Aišku, kad DI sistemos didina bedarbystę, tad ir skurdą, ypač vargingose šalyse, bet laimi verslas, ypač turtinguose kraštuose, dažnai koncentruotas keleto rankose.
Popiežius pabrėžia, kad DI neturi sąžinės, todėl karo, ypač atominio ginklo atveju, tai itin pavojinga. Šiandien, sukūrus atominį ginklą, kurio panaudojimo riziką sustiprino DI, teisingo karo teorija prarado prasmę. Pasak Leono, šiandienos kariniuose konfliktuose pasitelkus DI vis mažiau galvojama apie žmones, nors jie yra pagrindinės technologijų aukos. Kviesdamas dialogu, taikiai spręsti konfliktus, jis siūlo „nuginkluoti“ DI. Bet raginimas atsisakyti karo veiksmų nepaneigia teisės gintis, karinė galia gali būti panaudota savigynai. Tik savigynai.
DI klausimas – nauda ir pavojus – aktualus visiems, tad nenuostabu, kad enciklika sulaukė visuomenės, net kritiškai vertinančių katalikų Bažnyčią, dėmesio. Pasak JAV presbiterijonų dvasininko, iš principo jis turėtų kritikuoti Leoną labiau nei „rudaplaukis“, bet jam pritaria ir palaiko. Episkopalinės Bažnyčios pastorius teologas straipsnyje „Kodėl protestantai turėtų skaityti popiežiaus encikliką“ rašo, kad nepaisant „komplikuoto protestantų santykio su popiežių enciklikomis“ ir katalikų Bažnyčios mokymo apskritai, ši enciklika aktuali visiems krikščionims. Pirmiausia, čia išsakytai ekonominės galios kritikai pritaria krikščioniškas mokymas. Taip pat Bažnyčia nesako turinti tiesos monopolį, bet kviečia visuomenę diskutuoti visas gyvenimo sritis liečiančiu klausimu: „Kokį politinį ir ekonominį pasaulį sukurs visos šios šiandien egzistuojančios technologijos ir kas už tai mokės?“ Gausios reakcijos – teigiamos ir neigiamos – rodo, kad enciklika pasiekė tikslą: apie tai kalbama. Ypač svarbus protestantiškų bendruomenių palaikymas, lyg krikščioniško ekumenizmo tąsa.
Magnifica Humanitas svarbi ir dėl Katalikų bažnyčios lyderio aiškiai išsakytos pozicijos dėl pirmtakų veiksmų remiant Europos valdovų kurtą vergovės sistemą. 15 a. ne vienas popiežius skelbė bules, pripažįstančias valdovo teisę užvaldyti „pagonis“ ar „Kristaus priešus“. 1537 m. paskelbta bulė Sublimis Deus aiškiai įvardijo, kad vergovė prieštarauja krikščioniškam mokymui, tai pripažino kone visi, ypač 20 a. popiežiai: 1985 m. Kamerūne Jonas Paulius II atsiprašė afrikiečių, o 1992 m., viešėdamas Senegale, pasmerkė vergovę įvardydamas „civilizacijos, besivadinančios krikščioniška, tragedija“. 2023 m. Vatikanas formaliai patvirtino, kad bulėse minimi teiginiai prieštarauja krikščioniškam mokymui.
Tačiau Leonas XIV oficialiai pripažino, kad popiežių bulės prieštarauja Katalikų bažnyčios mokymui, pasmerkė pirmtakų veiksmus ir jų bules, atsiprašė už Šventojo Sosto vaidmenį pripažįstant Europos valdovų teisę valdyti „bedievius“ bei uždelstą, nepakankamą reakciją, visa tai įvardydamas krikščionybės istorijos „žaizda“. Pirmojo iš JAV kilusio popiežiaus protėviai kilę iš vergovę patyrusių ir vykdžiusių pusių, jo žinia – pripažinimas ir atsiprašymas – svarbus liudijimas ne tik tikinčiųjų bendruomenei.
Enciklikoje regima šv. Augustino dviejų miestų, dangiškojo ir žemiškojo, koncepcija, t. y. krikščionys turi aktyviai dalyvauti vietos ir pasaulio gyvenime. Jie atsakingi už tai, kas vyksta aplink, jiems patikėta kurti „meilės civilizaciją“, kuri atitiktų „dangiškojo miesto“ principus. Krikščionys turi įsitraukti į visų žemiškojo gyvenimo sričių veiklą – politiką, verslą, rūpintis žmonių ir gamtos sauga, reaguoti į DI keliamus iššūkius, nes ne tik gamintojai, bet ir vartotojai atsakingi už technologijų skaidrumą. Visa žmonija kviečiama kurti „vilties miestą“.
Leonas pabrėžia Tradicijos svarbą Bažnyčios gyvenime – tai rodo jo sprendimai tikėjimo ir moralės klausimais – ir tuo pat metu kalba apie atsinaujinimo būtinybę. Reikia nuolat stebėti, ar konkrečiame istoriniame kontekste dėl vienos ar kitos priežasties kurtos tradicijos vis dar aktualios šiandien, pasikeitus istoriniam kontekstui, kaip teisingo karo koncepcija. Enciklikoje pabrėžiama, kad atsinaujinimas dažnai vyksta ar prasideda dėka vieno ar kelių asmenų, ypatingas dėmesys skiriamas moterims, paminėtos Teresė iš Kalkutos, Maria Montessori, Laura Montoya, Dorothy Day, Maria Curie, Elisabeth Elliot, Wangari Maathai, Benazir Bhutto. Ir lyg pratęsdamas, birželio 2 d. popiežius paskyrė Komunikacijos dikasterijos – atsakinga už Vatikano televiziją, radiją ir kitas medijas – prefekte moterį pasaulietę. Aišku, oficialus Bažnyčios lyderio pripažinimas, kad istorijoje institucijos lyderiai, ne tik eiliniai nariai, klydo, prisideda prie institucijos atsinaujinimo, padeda megzti kontaktus. Tiesos monopolis užkerta kelią lygiaverčiam dialogui.
Leonas XIII Rerum Novarum enciklikoje reagavo į 19 a. technologinę pramoninę revoliuciją. Leono XIV Magnifica Humanitas enciklikos centre DI sukeltoje revoliucijoje pasimetęs žmogus, sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą – Imago Dei. Jis primena ir perspėja, kad DI kurtas vaizdas negali užgožti Dievo sukurto žmogaus veido, bet gali pasitarnauti kaip instrumentas. Tik kaip instrumentas.
