Baltarusijoje vyksta didžiuliai sąmoningumo pokyčiai, ir ne tik atgimstant politinei tautai ir pilietiniams sąjūdžiams, bet ir legitimuojant valdžios kaitą: kas ir kaip turi teisę valdyti.
Aliaksandro Lukašenkos laikų mitai kalba apie Tautos Tėvą ir didvyrių partizanų tautą, ignoruodami moterų teises ir proletariatą, matriarchalinę bei su streikais susijusią mitografiją ir simbolizmą. Šiandien pasirodo du didieji judėjimai ir jų pasakojimai, prieš kuriuos kol kas bejėgė Baltarusijos propaganda: moterų aktyvizmas ir masiniai streikai. Visa, ką A. Lukašenkos agitatoriai gali pasiūlyti, tai perrengtų darbininkais saugumiečių mitingai.
Politinės valdžios ir politinės tautos santykį rinkimų metu apibrėžia ne tik konstitucija ir įstatymai, bet ne mažiau ir mitai, dėl kurių patikima, kad vienas ar kitas asmuo tapo suverenu – valstybės vadovu. Lietuvoje, kur prezidento institucija turi labai ribotus įgaliojimus, o daugiausia valdžios ir įtakos turi Seimas, politinė mitologija yra labai nustekenta.
Pasakojimų plotmėje mitas konkuruoja su ideologija ir populiariąja kultūra. Pavyzdžiui, „rusų pasaulio“ mitas arba „slavų vienybės“ mitas, kurį puoselėja Kremlius, konkuruoja su V. Putino skelbiama „naujojo konservatizmo“ ideologija ir su politinės reklamos vaizdais, kur jis pasirodo lakūno, medžiotojo, muzikanto, dziudo meistro ir kitais pavidalais. Tačiau „rusų“ ar „slavų“ politinė mitologija Baltarusijoje kol kas yra neveiskni.
Tautos Tėvas, Motina ir virsmas „kale“
A. Lukašenka sąmoningai puoselėja Tautos Tėvo mitą, vėl ir vėl vaizduodamas, esą jis „pirmą kartą istorijoje“ sukūrė nepriklausomą Baltarusiją, iš buvusiosios „imperijos kruvino šmoto“ išgelbėjo ją, valstiečius ir darbininkus, nuo „prichvatizacijos“, mafijų karų, oligarchato ir nuskurdinimo, kas, jo nuomone, atsitiko Rusijoje, Ukrainoje, Gruzijoje... Šių rinkimų metu jis vaidina ir Tautos Motiną, nes jis „išmaitino savo krūtimi“ daugelį dabartinių lyderių, kurie jį „kaip gyvatės“ išdavė. Kai vienintelis Tėvas imasi gimdymo funkcijų, jis tampa ir Motina, tiksliau Hermafroditu, kuris ir pats gimdo, ir pats ryja savo vaikus, kaip dievo Krono arba Saturno mitologijoje.
Dažniausiai absoliutizmo, totalitariniai ir radikalūs autoritariniai režimai laipsniškai iš herojiško Tėvo mitografijos pereina į Hermafrodito, Tėvo-Motinos, mitą ir bando būti Vieniu – visų pradžia ir pabaiga, perima ir Dievo, ir Deivės funkciją. Panašiai atsitiko ir su A. Lukašenka, kuris iš 1994 m. herojaus mitolo, kur jis nugalėjo „prichvatizacijos“ mafiją, virto Motina, kuri išnešiojo dabartinius lyderius.
Tautos Tėvo mitas yra pavojingas tuo, kad jį pakeisti ir nuvainikuoti gali virsmas „kale“, vėl ir vėl besikartojantis istorijoje. Rusų poetas, disidentas, bardas, antistalinistinėje „Poemoje apie Staliną“ kalėjimo prižiūrėtojo lūpomis po XX SSRS komunistų partijos suvažiavimo (1956 m.), po Stalino „asmenybės kulto“ pasmerkimo, taria šiuos žodžius apie Tautų vadą: „Pasirodė mūsų Tėvas yra ne Tėvas, o kalė“, ir liepia kaliniams eiti į stotį ir nuversti vado paminklą. Politinė vado metamorfozė buvo įvykdyta Komunistų partijos suvažiavimo sprendimu ir nusakyta kalėjimo prižiūrėtojo ir kartu Gulago žargonu. Disidentas ir Gulago kalinys Dalanas (tikrasis vardas – Vasilijus Jakovlevas) rašo apie kalėjimo karus tarp „vagių“ ir „kalių“, kur „kalėmis“ buvo vadinami politiniai kaliniai – „tėvynės išdavikai“: „kontrrevoliucionieriai“, „kolaborantai“, „šnipai“ ir kiti (ilgas sąrašas).
Šių rinkimų metu jis vaidina ir Tautos Motiną, nes jis „išmaitino savo krūtimi“ daugelį dabartinių lyderių, kurie jį „kaip gyvatės“ išdavė. Kai vienintelis Tėvas imasi gimdymo funkcijų, jis tampa ir Motina, tiksliau Hermafroditu, kuris ir pats gimdo, ir pats ryja savo vaikus, kaip dievo Krono arba Saturno mitologijoje.
Tėvas savo ruožtu buvo lyginamas su Gulago viršininku, kuris paiso vagių normų, ir todėl jie gina Tėvo garbę prieš „kales“. Virsmas iš vagių Tėvo į atstumtą „kalę“ buvo laikoma blogiausia metamorfoze, po kurios tvarka netenka pagrindo ir prasideda chaosas. Galičiaus poemoje Stalinas virto „kale“ ne todėl, kad demokratinės jėgos, politiniai kaliniai laimėjo, bet sprendimu Komunistų partijos, kuriai Saulės kulto ir jo keliamos grėsmės nebereikėjo.
Panašiai šiandien vyksta su A. Lukašenka: iš Tėvo jis politinėje mitologijoje virsta arba diktatoriumi (streikų retorika), arba serijiniu žudiku (protestuotojų retorika), arba „kale“ – galios institucijų, tai yra kalėjimo prižiūrėtojų ir vagių, žvilgsniu. Iš principo tai ir yra visas negatyvaus tapsmo kelias: iš Tėvo virsti diktatoriumi patriarchu, iš jo – žudiku, kankintoju, kraugeriu, ir galiausiai paskutinis virsmas prieš pašalinimą iš valdžios panteono – vagių sistemos „kale“, t. y. vagių tvarkos išdaviku. A. Lukašenka du neigiamus virsmus tautos akyse jau patyrė, tačiau be trečiojo virsmo – kai jį paniekins galios institucijos – visiškos metamorfozės neįvyks. Kada jį išduos Atstovų rūmų ir Tarybos (Baltarusijos parlamentas) partijos, ir, svarbiausia, galios institucijos – neaišku.
Atstovų rūmus (110 vietų) sudaro: Komunistų partija (11 vietų), Respublikinė darbo ir teisingumo partija (6 vietos), Baltarusijos patriotų partija (2 vietos), Valstiečių partija (1 vieta), Liberalų demokratų partija (1 vieta) ir 89 nepriklausomi kandidatai. Šiandien, kad ir kokios tos partijos būtų menkos, jos ima galvoti, kaip galėtų siekti valdžios, pakeisti išdaviką Tėvą ir, atitinkamai, medžioti, vilioti nepriklausomus kandidatus, kurie į parlamentą pakliuvo A. Lukašenkos administracijos skyrimu. SSRS komunistų partijos XX suvažiavime visi – šimtas procentų deputatų buvo prisiekę stalinistai, bet vieningai balsavo, kad jų Tėvas tapo „kale“.
Taigi pirma susvyruos nomenklatūrinės, parankinės partijos, kurios jau dabar viešai kalba, kad būtina atkurti partinę konkurenciją, tik po to – galios institucijos. Panašius Tėvo virtimo „kale“ ciklus matėme 1956 m. griūvant Stalino kultui, ir 1990–1991 m. Lenkijoje ir SSRS (M. Gorbačiovą dabartinė Rusijos komunistų partija dažnai vadina išdaviku ir „kale“). Tik sovietinė Rumunija žengė kitu keliu – greitai sušaudė Čaušesku porą, kol jo saugumo tarnybos nespėjo mobilizuotis. Tačiau, jei nelieka Tėvo, kaip Baltarusijoje ir nėra išrinktas teisėtas ir pripažintas prezidentas, kaip tada politinis mitas gali paaiškinti valdžios pasikeitimą?
Galios vaidilutės
Protestuojančios Baltarusijos situacija su Jungtiniu štabu ir trimis moterimis lyderėmis gali būti nusakyta remiantis matriarchato mitologija. Jungtinis trijų moterų vadovaujamas štabas siekia atverti duris naujiems rinkimams ir kitam patikimus valdžios įgaliojimus turinčiam prezidentui. Šis perėjimo modelis yra labai panašus į sosto paveldėjimo tradiciją senovės, karalių, Romoje – Lacijuje. Paralelės yra akivaizdžios: senovės karalių Roma moteris laikė namų židinio saugumo ir valdžios sergėtojomis, galios vaidilutėmis.
Moterys saugojo Dangaus dovanojamą valdžią ir atvesdavo naujus valdovus, pačios nevaldydamos, išskyrus retus atvejus, jei senasis karalius mirdavo, o naujo dar nebuvo, tai yra trumpu pereinamuoju laikotarpiu. Tai yra tiksli analogija to, kaip elgiasi jungtinis trijų moterų štabas Minske (dabar jau Vilniuje, Minske, Kijeve) ir kaip savo tikslus skelbia Sviatlana Cichanouskaja. Toks mitinis sprendimas naikina A. Lukašenkos, kaip teisėto Baltarusijos Tėvo, politinį mitą.
Lacijaus, centrinio Italijos rajono, kuriame yra Roma, valdžios mitologiją nagrinėjo istorikas ir mitų tyrinėtojas J. Frazeris. Pirmieji seniausios Romos karaliai dar IX–VI a. pr. Kr. teisę į sostą įgydavo vesdami buvusio karaliaus dukrą. Tai reiškia, kad Romos karaliai visados buvo kitos genties didikai, princai. Karaliaus dukra ištekėdavo, ir taip šalis įgydavo naują valdovą su ribotais įgaliojimais, panašiai kaip kunigaikštis Jogaila Lenkijoje vesdamas Jadvygą. O karaliaus sūnūs turėdavo keliauti ir ieškoti sau kitų karalysčių. Paveldėjimas Lacijuje vyko pagal motinos – matrifokalinę – liniją. Galios vaidilučių mitologija buvo būdinga ir daugeliui viduramžių Vokietijos kunigaikštysčių, iš kur atkeliauja brolių Grimų pasakos. Ten jaunikaitis veda princesę ir paveldi karalystę.
S. Cichanouskajos štabo veikla remiasi tokia galios mitologija: jos saugo valdžios aukurą, šventina valdovą, tačiau pačios nevaldo, išskyrus trumpą trasfero laikotarpį ir tai tik padedant koordinaciniam pereinamajam komitetui. Galios vaidilučių mitas nėra feministinis ir yra labai prieštaringas. Tačiau šiandien būtina padaryti feministines mito pataisas. Jungtinis štabas į valdžią gali atvesti nebūtinai vyrą, bet ir moterį. S. Cichanouskaja laimėjo remdamasi ne tik Lacijaus tipo mitologija, bet ir „praeinamo pėstininko“ technologija, kai šachmatų partijoje, paaukojus stiprias politines figūras, galima laimėti pavertus silpniausią pėstininką karaliene.
A. Lukašenka du neigiamus virsmus tautos akyse jau patyrė, tačiau be trečiojo virsmo – kai jį paniekins galios institucijos – visiškos metamorfozės neįvyks.
Be to, ji rėmėsi ir Rusijoje populiaria „dekabristės poetika“, kai moterys, dekabristų (karininkų-sukilėlių, kuriuos caras kalino Sibire) žmonos, gynė jų teises kreipdamosi į carą. S. Cichanouskaja nuo pradžių skelbėsi tik ginanti vyrą ir vaikus. Dekabrisčių retorikos atveju Lacijaus mito dar nepamatėme. Juk dekabristės taip ir netapo valdovų židinio kurstytojomis ir saugotojomis, todėl Tėvui atrodė romantiškos ir nepavojingos. Taip pat reikia prisiminti ir rusišką posakį, kurį yra citavusi S. Cichanouskaja, kad, kai vyrai įkalinti, darbo imasi moterys, kurios ir šuoliuojantį žirgą sustabdys, ir į degančią trobą įeis. Ši poetika jau neprieštarauja vaidilučių – galios ir valdžios aukuro saugotojų – mitui. Tik dabartinė istorija sako, kad vaidilutės gali atsivesti ne vyrą, o moterį, ir kad Tėvo epocha baigėsi.
Streikai ir naujos eros pradžia
Į šią mitologiją dabar nesigilinsiu. Proletariato mesianistiniai pasakojimai, kylantys iš krikščioniškojo ir islamiškojo mesianizmo, šiuo metu Baltarusijoje nėra nei aktyviai naudojami, nei modernizuojami socialdemokratine linkme. Komunistai, socialistai užmigo ir sapnuoja nostalgiškus sapnus, negebėdami nei dekonstruoti ir kritikuoti Tėvo mito, nei sukurti savo legitimacijos istorijų. Todėl dėl jų dabar ir nediskutuosiu. Tačiau, turint omenyje didžiulį streikų mastą Baltarusijoje, kurį galima palyginti tik su Lenkijos „Solidarumu“, naujas proletariškas mesianizmas gali pabusti. Kai tai atsitiks, tada apie jį ir kalbėsime.
