Antradienį, rugpjūčio 11 d., ji jau buvo Lietuvoje: sugniuždyta, apsiverkusi, palikta opozicijos lyderių. Opozicijos aktyvistai rugpjūčio 10 d. vakarą jau šaukė, kad ji išskydo, pabėgo. Tokios jie norėjo: arba auka ant barikadų, arba išdavikė. Tai ir yra maskuliniška brutalios gatvės retorika.
O kur jūs buvote, kai reikėjo apginti savo išrinktąją prezidentę? Kodėl tai atsitiko? Priežastis paprasta: opozicijos elitai nepatikėjo tuo, kad Sviatlana Cichanouskaja laimėjo rinkimus, ir elgėsi su ja ne kaip su išrinktąja prezidente, nors ji ir paskelbė, kad laimėjo. Jie elgėsi su ja kaip su prašytoja eilėje prie duonos: nuvažiuok, pasirašyk dokumentus, pastovėk eilėje, gal ką gausi!
S. Cichanouskaja nuo pat rinkimų pradžios buvo silpniausia opozicijos kandidatė – jokia ne išsvajotoji Žana d‘Ark ar mitologizuota E. Pliaterytė, ar net ne S. Nėries apdainuota Marytė Melnikaitė. Visos jos – vyriško herojiško geismo vaizdiniai ir politiniai konstruktai. Apsiskaitę romanų opozicijos veikėjai norėjo matyti šarvuotą moterį ant žirgo, vedančią būrius į ataką prieš OMON? O ji yra visai kitokios patirties ir elgesio politinė – jau politinė – veikėja. Tokia ją pavertė pilietinio veiksmo arena ir ji labai sparčiai, kaip visados, mokėsi.
S. Cichanouskaja buvo Černobylio katastrofos vaikas – jos gimtasis Mikaševičių kaimas labai nukentėjo nuo katastrofos atominėje elektrinėje. Vėliau, būdama 12 m., dalyvavo mainų programoje pagal pagalbos Černobylio vaikams programą Airijoje, ten gydėsi ir pradėjo vertėjauti bendraujant su kitais tokio amžiaus vaikais. Po to jau nuolat važinėjo į Airiją, ten dirbo gamykloje, vertėjavo. Ji buvo pavyzdinga mokinė, baigė mokyklą aukso medaliu. Vėliau gimė vaikai: berniukas ir mergaitė, vienas jų – kurčias ir jam reikėjo operacijos, implanto.
Taigi nuo vaikystės Sviatlana mokėsi gelbėti gyvybes, vaikus, aukotis dėl jų, ginti juos – kas nieko bendra neturi su ryžtu atimti kitų gyvybes, laužyti kaulus. O po to, jūs visi tai žinote, ji padėjo savo vyrui Siarhejui Cichanouskiui vykdyti socialinio blogerio veiklą, t. y. kovoti už viešumą, žodžio laisvę, kritikos teisę, skatinti atstumtųjų gebėjimą išsakyti savo mintis ir lūkesčius.
Tai, kad žiniasklaida jai prilipdė namų šeimininkės etiketę, atspindi mūsų norą manyti, jog politiniai veikėjai yra karo vadai. Namų šeimininkė, kaip jas mes mėgstame vaizduoti remdamiesi Holivudo stereotipais ir bulvariniais žurnalais, nebūtų žengusi sudėtingo žingsnio kandidatuodama tapti Baltarusijos prezidente totalinio sekimo, propagandos ir augančio teroro sąlygomis.
Mes išvydome S. Cichanouskają rugpjūčio 11 d. Lietuvoje psichologiškai traumuotą, politiškai sugniuždytą, desperatišką, vienišą. Tačiau tai, kad ji dabar yra ES, gali tapti antra galimybe.
Ji rinkimų metu atstovavo ne heroizmui, o gebėjimui padėti sutarti daugeliui konkuruojančių politinių judėjimų ir galių. Tačiau ją supęs diskursas buvo kupinas vyriškų prietarų: vadas turi būti geležinis, nepalenkiamas kaip „grūdintas plienas“. Taip šneka A. Lukašenka, panašiai postringauja daugelis JAV ir Rusijos propagandinių filmų, nepalikdami vietos kitoms vertybėms, siejamoms su bendru sutarimu, pasitikėjimo tinklais, komandine lyderyste, atstovaujama valdžia, racionaliu valdžių padalijimo principu, socialine ir kultūrine politika.
Visur čia reikia daug švelnios ir komunikacinės galios, o herojiškasis diskursas yra tiek pat menkavertis, kiek ir šarvuotas automobilis krištolinių taurių vitrinoje. ES politinis diskursas ir ketinimai bando suvaržyti horojišką diktatorių kalbėjimą, o S. Cichanouskaja puikiai atitiko europinius lyderio lūkesčius, išugdytus tarp Černobylio katastrofos nualintų kaimų, Airijos humanitarinės laikysenos ir savo pasiaukojimo vaikams.
Baltarusijos opozicija save ugdė LDK mitų šviesoje, kaip ir Lietuva: mindaugų, vytautų, jogailų intrigos, žiaurumas ir mitologizuota plieninė laikysena. Tokių prietarų vedami elitai neatpažino ir nepripažino to, ko jie patys niekada nesugebės padaryti: laimėti rinkimus remiantis bendradarbiavimu, silpna lyderyste, kompromisu, daugiausia – taikiais protestais ir streikais. Opozicijos vadai ir toliau liks maskulininės mitologijos dėžutėse, svajodami kada nors tapti vadais. Tapti prezidente Baltarusijoje galėjo ta, kurią valdžia mato kaip silpną, nesavarankišką, ne diktatorių. Ir tikrai – jos laikysena apgavo visus A. Lukašenkos politinius technologus iki rugpjūčio 10 d. 16 val., kol ji buvo palikta viena kalbėtis su specializuota teroro tarnyba.
Ji, jos štabas, sugebėjo suvienyti didžiąją dalį radikalios ir švelnios opozicijos, provakarietiškas ir prorusiškas jėgas, tas, kurios žiūri į Varšuvą, tas, kurios mato nepriklausomą Baltarusiją, panašią į Ukrainą, ir tas, kurios atsisukusios į Kremlių; suartinti nesuartinama, panašiai kaip ir Nelsonas Mandela suvienijo Pietų Afrikos Respubliką po apartheido, išvengdamas pilietinio karo. Opozicijų vadams reikia karo, reikia nesantaikos, barikadų, perpildytų kalėjimų, to paties, ko ir Kremliui. Ją visi kaltino: prorusiškumu, vakarietiškumu, net fašizmu, nors politinei tautai, tokia, kokia ji yra, – rinkimų metu ji geriausiai tiko.
Galėjo opozicija / pozicija / Kremlius apkaltinti ją ir marsiečiais, juk ji – radiacijos vaikas. Nepaisydama kaltinimų, vien tik savo nuoširdumu ji galėjo atsisakyti baisiausio – svajojamo galios žiedo, Baltarusijos valdovo posto ir tuo naikinti perdėtus jo įgaliojimus. Tam, kad ji laimėtų rinkimuose, jungtinis štabas sugalvojo visą aibę ne tik piketų, bet ir alternatyvių stebėjimo bei balsų skaičiavimo būdų, nes buvo akivaizdu: valdžia viską falsifikuos. Todėl pavyko demaskuoti net sukčiavimą išankstinio balsavimo metu, suskaičiuojant realius balsuotojus ir skelbiamus duomenis. Jie skyrėsi du, o vietomis net dešimt kartų.
S. Cichanouskaja laimėjo rinkimus, net jei Baltarusijos centrinis rinkimų štabas skelbia kitaip. Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda galėtų tai suprasti ir tinkamai ją pagerbti: išrinktąją, nors ir nepripažintą. Įrodyti S. Cichanouskajos pergalę yra daug politologinių ir sociologinių būdų. Galbūt, analitikai sutinka, ji laimėjo ne 72 proc., o kokius 55 proc. rinkėjų balsų, bet vis tiek laimėjo jau pirmame ture. Visur, kur pavyko suskaičiuoti balsus be falsifikavimo, ji laimėjo beveik 80 ir daugiau procentų!
Tačiau tarkime, kad kai kur ji pralaimėjo. Šachmatų pėstininkė virto karaliene, bet žaidimas dar nebuvo baigtas: tai dar nebuvo matas A. Lukašenkai. Tik ją, prezidentę, buvo privaloma po rinkimų apginti nuo teroro ir suėmimo, o ne paaukoti kaip nereikšmingą figūrą. Jungtinis štabas privalėjo virsti žiniasklaidos ir draugystės tvirtove! Opozicijos elitai nepatikėjo tuo, kad laimėjo rinkimus, juk bendrystė, veikiausiai, jų manymu, negali laimėti? Ir jie išdavė savo prezidentę jos visiškai negindami. Neįtikėtina!
Tai, kas atsitiko pirmadienį, rugpjūčio 10 d., buvo didžiausia kvailystė: leisti priešiškai Baltarusijos KGB šantažuoti išrinktąją prezidentę palikus ją vieną, o ne būnant su savo štabo, advokatų ir gynėjų atstovais kabinete (ir kam dar ten reikėjo apskritai eiti?) bei tūkstančio šalininkų būriu už durų. Ją paliko vieną su didžiausiais savo priešais! Paliko be jokios politinės tautos ar tarptautinės paramos ir net be apsaugos. Ją tardė lyg nusikaltėlę daugiau nei 3 val. ir per tą laiką nesusirinko minia jos gelbėti?
Taip buvo blokuota, išbraukta iš aktyvios veiklos, bet dar nenumušta karalienė šachmatų partijoje. Opozicija laimėjusi rinkimus turėjo iškovoti pripažinimą gindama savo sprendimą – ją, prezidentę! O ne prašyti kažkokios diktatoriaus suburtos Centrinės rinkimų komisijos, kuri dar kartą prifantazavo, kad už A. Lukašenką balsavo 80 proc. žmonių. Reikėjo versti galios struktūras pripažinti S. Cichanouskają laimėtoja, o ne palikti ją saugumo ir valstybės aparato darbuotojams.
Mes išvydome S. Cichanouskają rugpjūčio 11 d. Lietuvoje psichologiškai traumuotą, politiškai sugniuždytą, desperatišką, vienišą. Tačiau tai, kad ji dabar yra ES, gali tapti antra galimybe: opozicija, dabar jau tarptautinė, gali su ja elgtis kaip su prezidente tremtyje. Tai daug silpnesnis sprendimas, nei likti Baltarusijoje, bet dar galima daug ką pakeisti ir nuveikti.
Tačiau ar Baltarusijos opozicija dar kartą sugebės susivienyti? Manau, jei demokratinės jėgos nori laimėti – kito kelio nėra, nors tai atrodo ir neįmanoma. Kitas variantas, A. Lukašenką gali nuversti ir jo šalininkai, draugai iki sąmokslo. Po sąmokslo gali ateiti lygiai toks pat diktatorius, kuris bandys įtikti Kremliui ar likti pats sau tironas, – Tautos Vadas. Tačiau tai jau nieko bendra neturės su demokratiniais procesais.
