Moldovoje, kurioje išlieka didelis socialinis susiskaldymas, silpnos institucijos ir ribota viešoji diskusija apie šalies ateities viziją, „stabilūs“ laikotarpiai turėtų būti vertinami kaip metas nuolat ruoštis galimiems iššūkiams, LRT.lt sako Moldovos politikos ekspertė Vlada Ciobanu.
2025 m. gruodį V. Ciobanu dalyvavo tarptautiniame demokratinio pasipriešinimo forume Vilniuje. Balandį su ja kalbėjausi Kišiniove. Moldova – šalis, tarsi įsprausta tarp Ukrainos ir Rumunijos. Ji ilgus metus buvo Maskvos šešėlyje ir Kremliaus sukeltos tapatybės krizės gniaužtuose. Nors moldavai sudaro gyventojų daugumą šalyje, netgi klausimas, kokia kalba jie kalba, ilgus metus buvo politinių diskusijų objektas, dėl kurio apsispręsta tik visai neseniai.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Karas Ukrainoje paspartino tam tikrus procesus Moldovoje, susiskaldžiusi visuomenė pastaruoju metu tampa vis labiau konsoliduota.
- Nė vienas iš politikų, propaguojančių suvienijimo idėją, neturi aiškaus plano, kaip tai padaryti, o daugeliui tai tiesiog lengvas būdas pritraukti dalį rinkėjų – pažadas įgyvendinti idėją, kurios neįmanoma įgyvendinti
- Kelias į Uždniestrės reintegraciją į Moldovą yra.
- Moldova šiandien daliai rumunų yra tarsi netikėta sėkmės istorija.
Rusijos sukeltas karas Ukrainoje paspartino tam tikrus procesus ir šalyje tarp Pruto bei Dniestro upių. Susiskaldžiusi visuomenė pastaruoju metu tampa vis labiau konsoliduota, be to, ji rodo stebinantį, ypač lyginant su kaimynine Rumunija, tikėjimą europinėmis vertybėmis.
Moldavus ir rumunus sieja bendra kultūra ir kalba, bet skirtingos istorinės patirtys 19 ir 20 amžiais (išskyrus tarpukario laikotarpį). Idėja sujungti abi šalis, kuri tam tikru mastu tapo dingstimi karui dėl Uždniestrės 1991 m. gruodžio – 1992 m. liepos mėnesiais, pasibaigusiam nepripažinto regiono atsiskyrimu, tebekelia ginčus tarp moldavų. Tačiau Kišiniovas ir Bukareštas šiandien yra kur kas artimesni, nei buvo prieš trisdešimt metų. Daugiau nei milijonas moldavų turi ir Rumunijos pilietybę (ir taip daro įtaką Rumunijos rinkimų rezultatams), o Moldovos prezidentė Maia Sandu neseniai atvirai pareiškė: jei vyktų referendumas dėl Moldovos ir Rumunijos suvienijimo, ji asmeniškai balsuotų „už“.
Tačiau Moldovoje viskas nėra taip akivaizdu, kaip galėtų atrodyti. Apie tai kalbėjau su Moldovos politikos ir reformų centro programų direktore V. Ciobanu.
– Kaip apibūdintumėte rumunų kultūros, ypač šiuolaikinės populiariosios, įtaką Moldovos visuomenei? Ar šiame kontekste galima kalbėti apie kultūrinę bendruomenę kartu su Rumunija, ar tai greičiau dvi atskiros visuomenės, kurias tiesiog sieja ta pati kalba?
– Į šį klausimą neįmanoma atsakyti vienu sakiniu. Pavyzdžiui, jei nuvyksi į kaimą, kur skamba kaimynų klausoma muzika, arba keliausi mikroautobusu, būsi pakviestas į moldavų vestuves ar tiesiog dalyvausi kokioje nors šventėje – dažniausiai išgirsi ten skambančią populiarią rumunų muziką (nuo dabartinių hitų iki buvusių populiarių dešimtajame ar net aštuntajame dešimtmetyje), šiek tiek rusų dainų (kai kurios iš jų – šansono, kitos – rusų roko) ir, žinoma, mūsiškes moldavų dainas. Tai mišinys „visko po truputį“.
Žinoma, Rumunija daro nuolatinį reikšmingą poveikį Moldovai: mus sieja ta pati kalba, daug bendrų tradicijų, važiuojame atostogauti į Rumuniją, Rumunija siūlo daug stipendijų Moldovos studentams, o daug moldavų laikinai arba visam laikui persikelia į Rumuniją dirbti ir gyventi. Dalis moldavų save laiko vienos bendros visuomenės su rumunais (žinoma, atsižvelgiant į tam tikrus regioninius skirtumus) dalimi, kitai daliai tai greičiau būtų dvi skirtingos visuomenės, turinčios daug bendrų elementų; trečiajai – rumunų kultūra yra kažkas, ko reikia bijoti. Taigi nėra vieno aiškaus atsakymo į šį klausimą.
Tačiau per pastaruosius kelerius metus pastebėjau, kad Moldovos ir Rumunijos bendradarbiavimas peržengia muzikos, tradicinės kultūros, ekonominių santykių ar universitetinių stipendijų ribas ir vis dažniau apima pilietinės visuomenės aspektą, tai yra nevyriausybinių organizacijų, vietos viešojo administravimo ir kultūrinių iniciatyvų bendradarbiavimą. Tai greičiausiai kyla iš bendrų problemų ir tarpusavio patirties mainų. Mano nuomone, tai visiškai naujas mūsų santykių aspektas, ir tai suteikia optimizmo.
– Kodėl Moldovai nepavyko (o gal pavyko?) sukurti pagrindą jaunesniajai piliečių kartai, kurios gimtoji kalba nėra rumunų kalba, vartoti šią kalbą visose viešojo gyvenimo srityse?
– Sunku pasakyti, ar tai pavyko, ar ne. Žmonės, kurių gimtoji kalba yra rumunų, dažnai tiesiog nežino apie integracijos politiką įvairių mažumų atžvilgiu mūsų šalyje. Šis klausimas būtų labai geras to pavyzdys. Iš mano stebėjimų matyti, kad daugelis tradiciškai rusų kalba kalbėjusių žmonių, kurie gali būti rusų, ukrainiečių, bulgarų ar gagauzų kilmės, dabar pradėjo mokytis rumunų kalbos, nes daugelyje profesijų privaloma ją mokėti, bet taip pat tai suteikia galimybę geriau integruotis į visuomenę ir atitinkamai siekti geresnio gyvenimo. Taip yra nepaisant ilgalaikio visuomenės susiskaldymo, kurį skatino ir tebeskatina politikai, politinės partijos ir nuomonės lyderiai, kurie daugeliu atvejų tai daro netgi ne iš piktos valios, o tiesiog iš įpročio.
– Kodėl rumunų kultūra – plačiausia šio žodžio prasme, nes ji peržengia Moldovos Respublikos sienas – neatrodo patraukli rusakalbiams Moldovos piliečiams?
– Manau, galima būtų jų apie tai paklausti. Nors tai taip pat gali būti vienas iš daugelio prietarų, kurie daugeliui įsitvirtina pasąmonėje be jokių abejonių. Bet, žinoma, egzistuoja kalbos barjeras, taip pat galbūt svarbu atsakyti į klausimą, kaip rumunų kultūra yra pateikiama šiems žmonėms ir kaip jie ją suvokia. Jei, pavyzdžiui, ji beveik visada tapatinama tik su politiniu kontekstu, priimama gana formalizuotu būdu, – sutinku, kad daugeliui žmonių ji gali būti nepatraukli.
– Ar, jūsų nuomone, potenciali – ir šiuo metu vis dar labai teorinė – Rumunijos ir Moldovos sąjunga būtų įmanoma ir priimtina Moldovos visuomenei, atsižvelgiant į didelius nuomonių skirtumus šiuo klausimu?
– Yra daug viešosios nuomonės tyrimais pagrįstų duomenų, rodančių, kad šiuo metu dauguma visuomenės nesutiktų su suvienijimo idėja. Parama šiai idėjai kyla tiek iš kultūrinio požiūrio, pavyzdžiui, bendros kalbos ir tradicijos, tiek iš praktinio požiūrio, nes ji siūlo geresnes gynybos galimybes ir didesnes ekonomines perspektyvas.
Tačiau nė vienas iš politikų, propaguojančių suvienijimo idėją, neturi aiškaus plano, kaip tai padaryti, o daugeliui tai tiesiog lengvas būdas pritraukti dalį rinkėjų – pažadas įgyvendinti idėją, kurios neįmanoma įgyvendinti, todėl nėra pareigos pateikti plano, kaip tai padaryti, nei plano ar vizijos dėl Moldovos plėtros tokiomis aplinkybėmis.
Politinės partijos jau daugelį metų naudoja šį naratyvą. Tačiau tai, kad prezidentė Maia Sandu viešai aiškiai pareiškė, jog asmeniškai pritartų tokiam sumanymui, daliai visuomenės kelia tam tikrų nepatogumų dėl kelių priežasčių. Kaip galima sukurti šalies viziją, kuri pakeistų integraciją į Europos Sąjungą (būtent tai turime dabar ir to nepakanka), jei tiek daug parlamentarų, net ir prezidentė, atvirai diskutuoja apie suvienijimą?
– Ar šiandieninė – ne istorinė – Rumunija yra svarbus kultūrinis atskaitos taškas jauniems moldavams kasdieniame gyvenime – klausantis tų pačių dainų, skaitant tas pačias knygas, žiūrint filmus, naujienas, televizijos kanalus ir panašiai?
– Vėlgi priklauso nuo žmonių, jų kilmės, tėvų ir šeimos tradicijų, mokyklos, kurioje jie mokosi, kokios yra jų vertybės ir ką jie mėgsta. Kalbant apie mane, augdama klausydavau rumunų liaudies muzikos, nes mano mama ir dėdė priklausė „tarafo“ ansambliui [tradicinis muzikos ansamblis, paprastai susidedantis iš trijų–aštuonių muzikantų, vadinamųjų lautarų – LRT]. Taigi tai buvo labai svarbi mano vaikystės dalis. Kitiems tai galėjo būti kitaip. Aš atmintinai žinau rumunų filmus, dainininkus ir panašiai, bet nežinau rusų, t. y. žinau, pavyzdžiui, filmų, kurių nežiūrėjau, pavadinimus ir dainininkų, kurių dainų nežinau, vardus. Tačiau kam nors kitam, turinčiam kitokią šeimos istoriją, gali būti visiškai atvirkščiai.
Visų pirma tai priklauso ir nuo bendrų vertybių, kuriomis žmonės tiki. Pažangių pažiūrų žmonės lankys tuos pačius dokumentinių filmų festivalius – žiūrės filmus iš Rumunijos, Lenkijos, Ukrainos, Didžiosios Britanijos ir kitur. Juos erzins tos pačios problemos, jie skaitys tuos pačius laikraščius, knygas ir klausysis tų pačių tinklalaidžių.
– Kaip įsivaizduojate Uždniestrės reintegraciją, jei iš viso ją įsivaizduojate, žinoma? Per daugiau nei trisdešimt metų ten susiformavo alternatyvi visuomenė, kurios tapatybė pirmiausia grindžiama rusų kalba ir nostalgija Sovietų Sąjungai. Kokių veiksmų galima imtis, kad būtų suderintos didelės dalies Moldovos visuomenės europinės ambicijos ir kultūrinė tapatybė, grindžiama rumunų kalba, su vertybėmis, kurias puoselėja Uždniestrės gyventojai?
– Šiandien Uždniestrė nėra viešųjų diskusijų prioritetas. Taip pat reikia aiškiai pasakyti, kad abi pusės tik įtvirtina daugybę stereotipų ir prietarų viena kitos atžvilgiu. Studijų laikais maniau, kad jei jau turime ištisą kartą žmonių, kurie užaugo skirtingai, nėra ir būtinybės juos vėl prievarta suvienyti. Turėjau savanoriškos veiklos nevyriausybinėje organizacijoje patirties ir padėjau organizuoti įvairias konferencijas šia tema, tačiau, klausydamasi visų tų ekspertų ir politikų, galiausiai atsisakiau šios minties. Man atrodė, kad visi kalba tik klišėmis, kartojasi be jokio plano, kaip ta reintegracija turėtų atrodyti. Man trūko gyvybės jų kalbose. Tačiau vėliau įvairių nevyriausybinių organizacijų, stebinčių žmogaus teisių padėtį šiame regione, dėka sužinojau daug daugiau apie ten vyraujančią situaciją ir vietinę pilietinę visuomenę. Be to, turiu draugų, kurie ten turi giminaičių, labai atvirų ir proeuropietiškų, yra daug pilietinės visuomenės organizacijų, įskaitant besispecializuojančias kultūros klausimais, kurios remia bendradarbiavimą tarp žmonių abipus Dniestro. Dėl viso to tikiu, kad vienaip ar kitaip yra kelias į reintegraciją. Tačiau tam, kad taip įvyktų, politikai turi to tikrai norėti, o Moldovos visuomenė turėtų daugiau sužinoti apie gyvenimą ir gyventojus Uždniestrėje, o ne tik vadovautis stereotipais.
– Trisdešimt metų truko ginčai dėl kalbos pavadinimo – ar tai moldavų, ar rumunų kalba. Netgi buvo vartojami eufemistiniai pavadinimai, tokie kaip „valstybinė kalba“ (limba de stat) arba tiesiog „mūsų kalba“ (limba noastră), siekiant išvengti aiškaus apibrėžimo. Ar oficialus pareiškimas, kad moldavai ir rumunai kalba ta pačia kalba, ką nors keičia iš moldavų tapatybės perspektyvos?
– Kai kurie žmonės ir toliau vadins šią kalbą moldavų, kitiems tai bus visiškai nesvarbu. Asmeniškai manau, kad tai, jog mūsų kalba oficialiai vadinama rumunų, yra geras dalykas, tačiau daugeliui žmonių, kurie nerimauja dėl savo atlyginimų, vaikų ateities ir saugumo, tai nėra joks prioritetas. Tačiau visada atsiras politikų ir viešosios nuomonės lyderių, kurie vėl pasinaudos šia tema ir sugebės iš nieko sukurti naujus susiskaldymo taškus, kaip tai jau buvo anksčiau.
– Šiandieninę Moldovą galima vertinti kaip savotišką alternatyvią Rumunijos istoriją – šalį su ta pačia kalba ir kultūra, bet kurioje beveik du šimtmečius vyravo galinga rusų kultūros įtaka. Kaip, jūsų nuomone, rumunai – Rumunijos piliečiai – šiandien vertina Moldovą?
– Gali skambėti paradoksaliai, bet daugeliui iš jų šiandien mes esame tarsi netikėta sėkmės istorija, žinoma, visų pirma dėl rinkimų, piliečių mobilizacijos ir kovos su Rusijos kišimusi ir jų skleidžiama propaganda. Su visu tuo Rumunijoje reikalai nėra tokie geri. Žinoma, tai vėlgi yra perdėtas ir idealizuotas vaizdas. Tebeegzistuoja daug abipusių stereotipų iš abiejų perspektyvų, tačiau aktyvesnis abiejų pusių žmonių bendravimas galėtų padėti juos įveikti. Žinoma, ne tas oficialus bei formalus bendradarbiavimas, o tas, kurį skatina vietos bendruomenės, pilietinės visuomenės organizacijos, kultūrinės iniciatyvos ir panašiai.
– Kaip vertintumėte dabartinę politinę situaciją Moldovoje? Po metų nestabilių vyriausybių ir stiprios Rusijos įtakos patirties atrodo, kad šiuo metu vyksta tam tikra socialinė ir politinė konsolidacija. Ar tai atsispindi kokiuose nors apčiuopiamuose aspektuose – politiniuose, ekonominiuose ar socialiniuose?
– Mano požiūriu, padėtis Moldovoje niekada nebuvo ir nėra stabili. Tokioje šalyje, kaip Moldova, kurioje vyrauja stiprus socialinis susiskaldymas, institucijos tebėra silpnos ir ribota viešoji diskusija apie šalies viziją, tariamai stabilūs laikai turėtų būti vertinami kaip nuolatinio pasiruošimo tam, kas turi įvykti, laikotarpis. Visuomenė dažnai sutelkia dėmesį į integraciją į Europos Sąjungą ir kovą su Rusijos kišimusi, tačiau vien šie – žinoma, labai svarbūs – klausimai nėra pakankami šalies vystymuisi. Yra daugybė „vėlesnių klausimų“, kurie iš tiesų yra aktualūs čia ir dabar: smurtas šeimoje, socialinė nelygybė, kultūros plėtra, aplinkos klausimai ir daugelis kitų. Visos šios temos turėtų būti prioritetinės. Vėlgi politiniu požiūriu jos galėtų suvienyti šalį arba bent jau įvairias grupes, tačiau politinėje diskusijoje jos nuosekliai ignoruojamos.
Taigi nesakyčiau, kad turime reikalų su visuomenės konsolidacija, nors iš tiesų turime vis labiau išsivysčiusią pilietinę visuomenę su tvirtomis vertybėmis ir alternatyviu požiūriu į problemų nagrinėjimą, kuris labai prisideda prie daugelio socialinių klausimų sprendimo. Tačiau šios pilietinės visuomenės plėtra didžiąja dalimi priklauso nuo užsienio dotacijų, nes finansinė parama iš vidaus šaltinių yra labai ribota. Yra labai mažai valstybinių mechanizmų, remiančių pilietinę visuomenę, labai mažai dotacijų; labai mažai paskatų privačiam sektoriui remti pilietinę visuomenę, o didelė visuomenės dalis tebėra pernelyg varginga, kad galėtų skirti laiko ir lėšų tokiai veiklai.
