Nuomonės

2020.08.10 20:44

Gintautas Mažeikis. Nuodinga valdžia: Lukašenka po rinkimų

Gintautas Mažeikis, Vytauto Didžiojo universiteto Filosofijos katedros profesorius, LRT.lt2020.08.10 20:44

Rugpjūčio 4 dieną, penkios dienos iki rinkimų, A. Lukašenka pranešime „Baltarusijos tautai ir Nacionaliniam susirinkimui“ savo kalbą užbaigė simboline, simptomiška replika „mylimosios neatiduoda“ («любимую не отдают»), turėdamas omenyje, kad jis liks su savo mylima Baltarusija.

Kas ji? Ar ji yra lėlė, rūmuose paslėpta iškamša? Ji nužudytos motinos iškamša iš Alfredo Hitchcocko filmo „Psichopatas“, kur pagrindinis herojus maniakas klauso, tariasi ir myli savo įsivaizduojamą mamą, kurią jau seniai iš pavydo nužudė ir laiko kaip iškamšą rūsyje. Bet kokiu atveju mylima Baltarusija yra vieno diktatoriaus, net ne jo aparato įsivaizduojama tikrovė ir fetišas bulvių laukų ir tautinių ornamentų pavidalu. Jis jaučiasi esąs tautos tėvas, motina ir mylimasis vyras vienu metu – tobulas hermofroditas.

Cituoju jo pranešimą tautai, kur dabar jau apsišaukėlis prezidentas sako apie išdavikus, kuriuos maitino savo krūtine: „Žmonės prarado bet kokią sąžinę. Aš jau nekalbu apie tuos, kuriuos užauginau ant savo rankų, nuo savo krūtinės.“ („Люди потеряли всякую совесть. Я уже не говорю о тех, которых я взрастил на собственных руках, от собственной груди.“) Tėvynės tėvas, motina ir mylimasis viename neišduos to, ką laiko giliai paslėpęs savo vaizduotės rūsiuose, ir tuo tikslu naudoja neadekvačias malšinimo ir gąsdinimo priemones. Riaušių malšinimo mašinos su vandens patrankomis, garsinės ir šviesinės granatos, guminės kulkos, šimtai motorizuotų įkalinimo furgonų, dešimtys tūkstančių galios struktūrų pajėgų: milicijos, OMON, KGB specializuotųjų dalinių, kariuomenė buvo naudojami išvaikyti palyginti nedideliam protestuotojų skaičiui. Pagaliau rugpjūčio 9 ir 10 naktį ir dieną buvo blokuojamas internetas ir mobiliojo ryšio tinklai. Aistringas mylintysis diktatorius baudžia piliečius, nes jie neatitinka jo rūsyje slepiamos tėvynės iškamšos.

Egzistuoja keturios diktatoriaus raidos fazės, kol jis virsta menkai politines aplinkybes suvokiančiu partriarchu, rytais savo rūmuose laistančiu pomidorus ar lesinančiu vištas. Pirma yra romantinės revoliucijos laikotarpis: tai A. Lukašenkos 1994 metai, kai sovietinės nostalgijos vedami žmonės mitingais ir demonstracijomis padėjo jam laimėti. Šis revoliucinis laikas, skirtas SSRS atkūrimo vizijai, truko iki pat 2000 metų, kol pasirodė V. Putinas ir tapo aišku, kad Lukašenka vargu ar bus naujojo SSRS prezidentas. Po to buvo ilgas savo valdžios aparato kūrimo, derinimo, išbandymų laikotarpis iki pat 2015 metų.

Bet kokiu atveju mylima Baltarusija yra vieno diktatoriaus, net ne jo aparato įsivaizduojama tikrovė ir fetišas bulvių laukų ir tautinių ornamentų pavidalu. Jis jaučiasi esąs tautos tėvas, motina ir mylimasis vyras vienu metu – tobulas hermofroditas.

2010 metų porinkiminės demonstracijos tik išbandė jo baudžiamąją sistemą, parodė jos pranašumus ir trūkumus, bet nieko nepakeitė. Po 2015 metų prasidėjo trečioji diktatoriaus fazė, vadinama prisiminimų ir fantazijų laikotarpiu. Tada diktatoriai pasakoja apie savo herojiškos revoliucijos laikus, kaip jie kovojo su mafija ir oligarchais, kaip gelbėjo liaudies turtą, ir tikina save abipuse tautos ir diktatoriaus meile bei ištikimybe, kai kiekviena diena darosi šventė, kai nebelieka priešų. Šiandien Lukašenka vis dar yra trečiojoje patriarcho rudens fazėje. Ketvirtoji yra senatvės užmaršties laikotarpis, kai niekas juo nebetiki, bet ir nebando nuversti, nes sukilimo kaina gerokai viršija pergalės džiaugsmą, kurį patirsi nuvertęs neįgalią valdžią.

Tai senojo Fidelio Castro, susenusių Lotynų Amerikos diktatorių laikotarpis. Retas kuris diktatorių sulaukia šio valdymo amžiaus. Tikėtina, kad europietiškoje Baltarusijoje tai yra neįmanoma ir jį kas nors – opozicija, nomenklatūriniai ar kariniai pučistai arba kurios nors šalies slaptosios tarnybos –pašalins iki to laiko. Pavyzdžiui, Rusijai, Putinui tereikia atrasti aiškų, ryškų, populiarų, pakankamai charizmatišką ir prorusišką politinį lyderį ir tada galima bandyti organizuoti perversmą.

Lukašenkos valdžia tapo nuodais ne tik savo politinei tautai, bet ir nomenklatūrai, valdžios aparatui ir grėsme galios struktūroms, kurios, smarkiai apdovanotos, dabar bijo visko netekti. Todėl ir joms reikalingas adekvatus ir ambicingas galios struktūrų lyderis. Toksiška, arba nuodinga, lyderystė laipsniškai sunaikina, išėsdina diktatoriaus gebėjimą būti savivaldžiam, jis netenka gebėjimo būti suverenu pats to nepastebėdamas, tapdamas neadekvatus tikrovei.

Suverenas yra tas, kuriam kiti šalies piliečiai suteikė įgaliojimus valdyti ir teisti, patys atsisakydami dalies savo teisių. Dabartinėse konstitucijose dažniausiai rašoma, kad konkreti politinė tauta ir yra suverenas, tačiau tai sunkiai įgyvendinamas projektas. Suverenu tauta tampa arba atskirais istorijos epizodais, kai organizuotos didelės žmonių grupės su savo štabais susitaria ir kurį laiką kolegialiai valdo ir sprendžia, arba kai yra išvystyta demokratinė teisinė sistema su plačiais savivaldos įgaliojimais ir nevaržomomis pilietinėmis laisvėmis. Visais kitais atvejais teiginys, kad tauta yra suverenas, yra tik pažadas ir veikia tik visuotinių rinkimų ir referendumų metu. Baltarusijos, kaip ir Lietuvos, Konstitucija sako, kad tauta yra suverenas, tačiau jei rinkimai falsifikuojami, ji jau tokia nebėra net rinkimų metu ir todėl nieko nebegali įgalioti, todėl ir diktatorius negali tapti normaliu suverenu.

Tada jis veikia remdamasis savo fantazija apie rūsyje ar ant aukšto slepiamą mylimąją. O jei tauta suvokia, kad rinkimai falsifikuoti, ji arba sukyla ir pereina į protestų fazę ir bandymą surasti kompromisą tarp didelių žmonių grupių. O jei tauta nesukyla, tada ji patiria vis gilėjančią psichologinę krizę, kuri pasireiškia didėjančiu nepasitikėjimu, nerimu, spontaniškomis pilietinėmis reakcijomis: streikais, riaušėmis, sabotažu. O tai savo ruožtu skatina autoritarinį lyderį išlaidauti stiprinant baudžiamąjį aparatą. Dėl šios priežasties piliečiai dar labiau slepia mokesčius. Dėl to auga ekonominis nuosmukis ir atitinkamai prasideda galios struktūrų nepasitenkinimas, auga maišto saugumo ir armijos struktūrose galimybė. Vėliau prasideda rūmų perversmo bandymai, didėja valdančiojo aparato nepasitikėjimas vieno kitu ir visa struktūra. Aparatas vis blogiau veikia.

Baltarusijos, kaip ir Lietuvos, Konstitucija sako, kad tauta yra suverenas, tačiau jei rinkimai falsifikuojami, ji jau tokia nebėra net rinkimų metu ir todėl nieko nebegali įgalioti, todėl ir diktatorius negali tapti normaliu suverenu.

Tai ir vadinama toksiškumu, valstybės nuodingumo didėjimu. Lukašenka ir jo galios aparatas pasirinko savęs ir kitų nuodijimo, nerimo ir baimės, prievartos ir neapibrėžtumo kelią. Toksiška lyderystė dažniausiai pasireiškia autoritarizmu su ryškiais narcizo požymiais ir didėjančiu nepasitikėjimu savo paties aparatu, ir, kas be ko, neapykanta masėms, kartu su įsivaizduojamos tautos mitologizavimu ir garbinimu. Pažadinti jį gali tik visuotinis streikas ar karas, tačiau ir tada jis gins savo rūmų iškamšą iki paskutinio – tai jau beveik nepagydoma. Nors literatūroje yra aprašytas prabudimo atvejis. Tai yra W. Shakespeare'o „Karalius Lyras“: ilga ir kankinanti piligrimystė kartu su savo dvaro juokdariu, terbos nešimas per kaimus gali prablaivinti.

Taip pat skaitykite

Populiariausi