Nuomonės

2020.08.03 16:03

Gintautas Mažeikis. Paskutinės patriarcho Lukašenkos dienos

Gintautas Mažeikis, Vytauto Didžiojo universiteto Filosofijos katedros profesorius, LRT.lt2020.08.03 16:03

Lauke – gražiausias vasaros mėnuo, rugpjūtis, o Lukašenkai – ruduo, kai pasaulis pakeičia spalvas ir ateina vešėjimo pabaiga. Autoritariški patriarchai – diktatoriai – pamiršta ne praeitį, kuria jie gyvena, o dabartį, kurios nebesupranta, nebesuvokia savo pabaigos.

Net jų politinės technologijos – jau naftalininės, kai namų šeimininkė gali jį nugalėti, ir todėl prieš ją reikia siųsti sukarintas specialiąsias pajėgas. Rašytojo Gabrielio Marquezo (Markeso) romane „Patriarcho ruduo“ vienas iš Lotynų Amerikos diktatorių, pardavęs už skolas šalies jūrą, pamažu grimzta į vaikystės prisiminimus nebegalėdamas suprasti savo šalies ir pasaulio, tačiau vis dar laikas nuo laiko prisimenantis, kaip reikia valdyti ir bausti.

Lukašenka yra tipiškas Markeso romano pagrindinis herojus, visa knyga apie jį: ir jo karves, ir vištas, ir tėvišką rūpestį, ir pataikūnus, ir fanatikus, ir apie jo idiotišką negailestingumą, ir visos nomenklatūros aklą paklusnumą ir kasdienį melą, apie ekonomikos žlugimą ir bandymą gyventi skolomis. Lukašenka užbaiginėja savo politinę istoriją. Ir nors rugpjūčio 9 rinkimai bus surežisuoti, falsifikuoti, tačiau kas jam bus pranešta apie jo pergalę nebeturi nieko bendra su politine tikrove už jo gausių rezidencijų ir ledo rūmų sienų. Markeso knygoje rasime ir daugybę inteligentų pataikūnų, Baltarusijoje tai – sovietinės kilmės nostalgijos šaukliai, kurie padeda užmarščiai ir idiotizmui vystytis.

Lukašenka vis dar yra 1994 metais, kai pergalingai sutriuškinęs laisvos rinkos ir nepriklausomybės šalininkus, atėjo nešinas SSRS atkūrėjo vėliava: Baltarusija turėjo tapti restauracijos šaltiniu. Dabartiniai jo liaupsintojai, kartu su rudeniniu valdovu vis dar šneka apie Rusijos oligarchus, siautėjančias banditų grupuotes, kurios žlugdo ir taip bankrutuojančius fabrikus, nors Rusijoje seniai juos pakeitė saugumo ir valstybinė valdžios vertikalės sistema.

Lukašenka užbaiginėja savo politinę istoriją. Ir nors rugpjūčio 9 rinkimai bus surežisuoti, falsifikuoti, tačiau kas jam bus pranešta apie jo pergalę nebeturi nieko bendra su politine tikrove už jo gausių rezidencijų ir ledo rūmų sienų.

Apie tai rašytojas V. Pelevinas rašo romano „Generacija P“ pabaigoje. Tačiau Lukašenka Pelevino neskaito. Patriarchas tiki, kad Rusijos Komunistų partija, senieji nomenklatūros mamutai jį palaikys, nors ir tie gyvena maginio realizmo praeities pasaulyje. Apie siurrealizmą primena Lukašenkos riksmai Maskvoje, kur Raudonojoje aikštėje, po 2020 metų liepos 24 dienos atidėtojo „Pergalės“ parado šaukė, esą jis savo šalies sostinėje: „Į tėvynės sostinę atvažiavome!“. Šitos jo fantazijos nesuprato niekas, išskyrus gal keletą perrengtų karo veteranų, kurie jam pamojavo rankomis, kaip ir visiems kitiems ten buvusiems diktatoriams.

Jo sukurtoji manipuliacijų Rytai–Vakarai technologija nebeveikia daugiau kaip metai, tačiau jis vis dar už jos kabinasi. Ir Lietuvoje dažnai tenka girdėti esą „batka“ gudriai manipuliuoja Europa – Rusija, nors jau seniai yra priešinga: juo naudojasi ir vieni, ir kiti, o jo visi sprendimai iš anksto numanomi.

Markesas romano pabaigoje pastebi, kad valdžios godulys tik auga, o pasisotinti ja neįmanoma. Valdžios visada norisi tik daugiau. Tai narkotikas. Lukašenka nebegali atiduoti „Valdovo“ žiedo – šito „mylimojo“, jei seksime R. Tolkieno maginiu epu „Žiedų valdovas“. Patriarchas jau pavirto Golumu – nuplikusiu žiedo valdžios vergu, kuris dėl žiedo gali išduoti net Mordorą, su kuriuo Ukrainoje dažnai lyginamas Kremlius. Golumas negali būti kieno nors sąjungininkas, jis tarnauja, kaip ir Markeso generolas patriarchas, tik žiedui. Jei jau diktatorių palyginome su Tolkieno Golumu, tai Svetlana Tichanovskaja vaidina hobito vaidmenį, tos, prie kurios žiedo galia kimba silpniausiai, kuri gali užsidėti ir nusimauti šį prakeikimą, – veiksmas, kurio nesugeba padaryti nei vienas opozicijos kandidatas, mirtinai pavydintis bet kuriam kitam kandidatui. O šiaip, nuo prakeikimo turi saugoti Konstitucija ir Konstitucinis teismas, tačiau Rusijoje ir Baltarusijoje Konstitucinis teismas tapo žiedo įrankiu, todėl ir reikalingi hobitai.

Patrarchas kariauja, jo paties sakymu, „su bobų maištu“, taip jis vadina Svetlanos Tichanovskajos, Veronikos Cepkalo ir Marijos Kolesnikovos, trijų štabų bendradarbiavimą. O kadangi, gėda galiūnui, bogatyriui Lukašenkai kariauti su moterimis, „pagavo“ trisdešimt tris neva privačios karinės Vagnerio grupuotės banditus. Trisdešimt trys – kaip iš A. Puškino pasakos: iš jūros išbrenda trisdešimt trys didvyriai ir jų vadas Černomorius. Minske juokiasi: o kur vadas? O vadas – Putino „virėjas“ I. Prigožinas - dar laksto po pasaulį, dar nepagautas. Ši istorija jau virto anekdotu: „Iš Rusijos atvažiavę į sanatoriją vyrai elgėsi labai įtartinai: netriukšmavo, nevaikščiojo į šokius, nesidomėjo alkoholiu ir moterimis, sportavo... Niekada Štirlicas dar nebuvo taip arti demaskavimo.“ Tik šį kartą niekada dar Lukašenka nebuvo taip arti valdžios krizės.

Vladimiras Mackevičius yra vienas įdomiausių nepriklausomų Baltarusijos politikos analitikų, filosofas. Jis atkreipia dėmesį į paradoksą: „Kiek reikia įgrįsti savo tautai, kas diena ištisus 26 metus švytint televizijos ekranuose, kad pralaimėti žmogui, kurio prieš du mėnesius dar niekas nežinojo?“.

Jis teisus, tai kas vyksta Baltarusijoje paaiškinti vien manipuliacija, Maskvos ar Eurointegracijos intrigomis negalima. Be tautos valios – nieko nebūtų. Tačiau technologijos, aišku, padeda. Esama politinė situacijai šachmatuose vadinama „praeinamu pėstininku“, kai aukojamos rimtos figūros: bokštai, rikiai, žirgai, S. Tichanovskis, V. Babarykas, V. Cepkalas, tam, kad paprastas pėstininkas prasiveržtų ir taptų karaliene. Tačiau rezultatas dar nebuvo garantuotas, nes trys štabai, trys moterys turėjo susitarti, nusileisti viena kitai, ir tik Tichanovskajos paradoksali nuostata – tapti prezidente, kad atsisakytų ja būti ir taip surengti naujus rinkimus – kol kas visus tenkina, ir rusiškas, ir nacionalistines, ir liberaliąsias jėgas. Tokiu paradoksaliu elgesiu ji ir jos „technologai“ sugebėjo suvienyti tai, kas nesuvienijama.

Patrarchas kariauja, jo paties sakymu, „su bobų maištu“, taip jis vadina Svetlanos Tichanovskajos, Veronikos Cepkalo ir Marijos Kolesnikovos, trijų štabų bendradarbiavimą. O kadangi, gėda galiūnui, bogatyriui Lukašenkai kariauti su moterimis, „pagavo“ trisdešimt tris neva privačios karinės Vagnerio grupuotės banditus.

Tai ir yra „praeinamo pėstininko“ technologija, apie ką patriarchas ir jo mamutų aplinka neturėjo supratimo. Pralaimėję politinę partiją jie sau paliko paskutinį ėjimą: šachmatų lenta, t. y. naudojant galios struktūras. Tuo tikslu bus rengiamos provokacijos prieš Tichanovskają, kad ją sulaikyti, griežtai ir kietai malšinami rugpjūčio 10 protestai.

O šiandien jau matyti, kad prasidėjo Tichanovskajos „spiečiaus“ agitacija jėgos struktūrose: būtinai reikia nuraminti arba bent jau suskaidyti kariuomenę. Spiečiaus agitacija – tai veiksmas, kai negali tiksliai nustatyti, kurie centrai veikia tavo jėgos struktūras, kai vyksta įkalbinėjimas būti su tauta visais įmanomais kanalais ir pirmiausiai pasinaudojant neseniai demobilizuotais kariais.

Lukašenka tiki, kad armija yra tie, kas vilki uniformą, o Tichanovskajos komanda – armija yra tie, kurie vakar vilkėjo uniformą ir ta armija kelis kartus didesnė. Prisiminkime Ukrainos Maidaną 2014 metų vasario-kovo mėnesiais: armija pasitraukė, sutriko, išdavė, o savanorių būriai per savaitę pakeitė visas galios struktūras, ne tik Kijeve, bet ir Donbase, tik su priešingais tikslais. Tiesa, dar nėra matyti, kad Baltarusijos karinės struktūros skilo, kol kas jos atrodo kaip vieningas kūnas. Bet tai yra tik iliuzija. Už įtariamų Rusijos samdinių areštą, generolai po kurio laiko atsakys antpečiais ir tik sėkmingas susidorojimas su liaudimi gali padėti jiems išsaugoti postus, tačiau prarandant vardą, garbę ir ramybę. Dauguma Lukašenkos generolų, tikiuosi, tai supranta.

Markeso diktatorius patriarchas pergyveno daug savo armijos sukilimų. Jie prasidėdavo netikėtai, tačiau diktatorius juos nugalėdavo remdamasis savo apsaugos gvardijos, saugumo žiaurumu ir imituojamu liaudies palaikymu. Ir Lukašenkai reikės įrodyti kariuomenei, kad tauta jį palaiko, o tam reikia butaforinių mitingų, kur jis būtų šlovinamas. Ir čia Baltarusijos diktatorius jau nusileidžia Markeso patriarchui, Lukašenkos technologijos nebegali ir šito: vienintelė viltis yra falsifikuoti reportažai.

Ir čia jam tenka susidurti su problema, kad jis jau pralaimėjo blogeriams, Laisvės radijui ir BelSat televizijai, kurie rengia labai galingas srautines transliacijas, o taip pat ir Telegram kanalui – Baltarusijoje populiariam socialiniam tinklui, ten susikūrusioms informacinėms grupėms. Atėjo ruduo į tuščias diktatoriaus rezidencijas.

Taip pat skaitykite

Populiariausi