Šį sykį noriu pakalbėti apie du tekstus, kurie apsvarsto tapsmą moterimi. Oksana Zabužko „Ukrainietiško sekso lauko tyrimuose“ pateikia savotišką intymumo archyvą, po jį kapstydamasi jos veikėja bando suprasti, kas yra ir kuo galėtų tapti, o Beatricė Salvioni debiutiniame romane „Nelaboji“ pasakoja apie mergaitę, kuri fašistinėje Italijoje bando išsiveržti iš socialinės klasės, ideologijos ir „geros mergaitės“ rėmų.
„Ukrainietiško sekso lauko tyrimai“
Yra knygų, kurias perskaičius dar kurį laiką neapleidžia mintis, su kuo gi čia buvo susidurta. Būtent taip man nutiko po O. Zabužko romano „Ukrainietiško sekso lauko tyrimai“ (vertė Beatričė Beliavciv ir Antanas A. Jonynas (eilėraščiai), redagavo Deimantė Kukulienė, išleido leidykla „Hubris“). O. Zabužko romanas išties provokuoja ir svaigina – ir tikrai ne vien dėl pasirinktos tematikos, nors sekso čia yra ir daug.
Tiesa, seksas šiame tekste ne šiaip sau – pagrindinė romano veikėja permąsto savo erotines patirtis ir per jas bando suprasti nei daug, nei mažai: realybę, kurioje gyvena. Paradoksalu, bet būtent per intymius ryšius O. Zabužko veikėja apmąsto save, kaip individą, savo kartą, Ukrainą ir apskritai egzistenciją. Tiesa, kūrinio pavadinimas apgaulingas – čia kaip tik nerasime metodiško, aiškaus realybės aprašymo, kuris būtų būdingas kokio nors lauko tyrimui.
Pasakojimas netolygus, keistas, jame nuolat persipina mintys apie santykius, poezijos citatos ir kone išpažintinis patirčių pasakojimas, be paliovos mainosi skirtingos vietos ir laiko momentai. Mano akimis, toks pasakojimas pasitelktas ne tik siekiant provokuoti skaitytoją, bet ir tarnauja ir kaip savitas identiteto atspindys: pagrindinė romano veikėja bando perprasti save, savo vietą pasaulyje ir ryšius su supančia aplinka, tad nuoseklus linijinis pasakojimas čia niekaip netiktų.
Ko gero, perskaitęs šį tekstą skaitytojas lieka toks pats sutrikęs, kokia atrodo ir pagrindinė veikėja, taigi, kūrinys neabejotinai įtraukia mus į savo logikos lauką. Jeigu reikėtų glaustai ir atvirai pasisakyti apie šį romaną, bandyčiau maždaug taip: nesu tikra, ką perskaičiau, bet labai patiko.
Nepaisant minėto pasakojimo nestabilumo, O. Zabužko nokautuoja tiksliomis it gero boksininko smūgiai tezėmis: apie intymius santykius, Ukrainos istoriją, šeimos ryšius šiame tekste ne tik svarstoma per pačius aprašomus įvykius ar veikėjų tarpusavio sąveikas, bet ir tiesiogiai prieinama prie konkrečių filosofinių išvadų, kurios, nenuspėjamai išnirusios tekste, kaip reikiant išmuša skaitytoją iš patogumo būsenos.
Jeigu reikėtų glaustai ir atvirai pasisakyti apie šį romaną, bandyčiau maždaug taip: nesu tikra, ką perskaičiau, bet labai patiko.
Cituoju: „Vergovė yra baimės užkratas. O baimė žudo meilę. O be meilės – ir vaikai, ir eilėraščiai, ir paveikslai – visa tampa nėščia mirtimi.“ Šią citatą pasirinkau ne atsitiktinai – nepaisant ironijos, kritinio mąstymo ir romantikos dekonstravimo Zabužko tekste, regis, nihilizmo visgi nėra – kažkokiu būdu net ir tokiu eksperimentiniu romanu ji sugeba teigti kone gaivališką poreikį mylėti ir meilės, kaip visa kuriančiojo prado, svarbą.
„Nelaboji“
B. Salvioni romanas „Nelaboji“ (vertė Lina Gaučytė, redagavo Ingrida Darančienė, išleido leidykla „Baltos lankos“) struktūros ir kalbos atžvilgiu tikrai nėra toks keistas, kaip O. Zabužko kūrinys, tačiau šiokį tokį diskomfortą skaitydama jutau – visų pirma, ko gero, dėl žanro lūkesčių. Pradėjus skaityti istoriją apie mažą italę mergaitę, kuri susipažįsta ir palengva susidraugauja su visų smerkiama Nelabąja, neva užtraukiančia savo artimiesiems nelaimes, vis nepatogiai muisčiausi, nesuprasdama, ar čia – istorija apie draugystę vaikams, ar literatūra suaugusiesiems.
Visgi visai kaip Frančeska iš pavyzdinės šeimos pripranta prie Nelabosios ir jos „gatvinių“ draugų, aš taip pat pripratau prie šio teksto ir galiausiai teko sau pripažinti, kad tai – gan originalus būdas pakalbėti apie šiaip jau gausiai aprašytą fašizmo epochą. Pasirinkusi iš pažiūros nekaltą ir neutralią vaiko figūrą B. Salvioni kalba apie gėrio ir blogio sankirtas, drąsą rinktis ir susidurti su pasekmėmis, pasiryžimą išsiskirti iš minios ir maištą.
Priešingai nei kartais nutinka su istoriniais tekstais, Musolinio Italija ir fašizmas čia nėra visa paslepianti uždanga – daug svarbesni rašytojai yra žmonių tarpusavio santykiai ir „mikroįvykiai“, neretai ištirpstantys politinių peripetijų fone: ryžtingai iš parduotuvės nukniauktos vyšnios, motina, staiga ėmusi dingti vakarais vilkėdama ryškiai raudoną suknelę, teisybės ieškant įpjautas skruostas, sutrikimas patyrus pirmąsias menstruacijas ar susidūrimas su erotikos jauduliu ir žiaurumu.
Tiesa, visa tai daroma neprikišamai, tad kiekvienas skaitytojas iš šio teksto pasiims tiek, kiek tuo metu pajėgs ar norės, ir, manau, nepasijus lyg istorijos pamokoje. Beje, kalbėdama apie šią knygą norėčiau pagirti ir leidyklą – na pagaliau, pagaliau iš didžiųjų leidyklų sulaukiame prozos knygų plonais lengvais popieriniais viršeliais, kurias lengva ir patogu įsimesti į rankinę.
Mano akimis, abu romanai, kiekvienas savaip, ieško atsakymo į klausimą, ką reiškia būti moterimi – kokius vaidmenis sau susikuriame pačios, ko norime iš supančios aplinkos ir kaip sekasi priešintis arba pataikauti konvencijoms ir iš viso ar įmanoma kalbėti apie kokį nors konkretų, vienalytį, moterišką identitetą.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
