Baltarusija sparčiau nei Rusija vystosi autoritarizmo keliu malšinant socialinius protestus, pilietinę lyderystę ir politinę komunikaciją. Slopinimo mašina ir elito kontrolė veikia kaip gerai suderintas laikrodinis mechanizmas ir iki šiol nėra reikšmingų požymių, kad valdančiosios šeimos ir galios struktūros bent kiek pakeitė savo nuostatas.
Beveik nėra pokyčių ir viduriniojoje klasėje, tarp mažųjų ir vidutinių verslininkų – kaip buvo nusiteikę prieš Lukašenkos režimą, tokie ir liko: kelia protestus, remia nepriklausomus kandidatus, sėdi kalėjimuose, tačiau jų pastangų reikšmė valdžios vertikalės formavimui yra beveik nulinė.
Didžiausi pokyčiai įvyko tarp mažai pasiturinčių baltarusių, išgąsdintų ir neturinčių didesnių vilčių ir prošvaisčių, ypač kai smunka milžiniškas Baltarusijos valstybinis sektorius, kai griūva mažas pajamas turinčių darbininkų ir valstiečių papirkimo schemos. Tam yra dvi priežastys: neefektyvi valstybinė ekonomika ir Rusijos nenoras leisti baltarusiams užsidirbti perparduodant naftą ar spekuliuojant „sankcijų“ produktais.
Pirmiausia Baltarusijoje slopinama politinė lyderystė. Taktika sena kaip žmonijos kalbų istorija. Kas daug kalba ir agituoja, tam ir kliūna. Autoritarinis režimas jau dvidešimt šešerius metus praktikuoja preventyvų, sisteminį lyderių šalinimą, o be vadų sunku įsivaizduoti organizuotas protesto akcijas.
Didžiausi pokyčiai įvyko tarp mažai pasiturinčių baltarusių, išgąsdintų ir neturinčių didesnių vilčių ir prošvaiščių, ypač kai smunka milžiniškas Baltarusijos valstybinis sektorius, kai griūva mažas pajamas turinčių darbininkų ir valstiečių papirkimo schemos.
Tiesa, Baltarusijoje, kaip ir Lietuvoje, gausu pseudolyderystės kursų: bakalauro, magistro, net rašomos disertacijos ta tema. Kasmet tokius kursus, skirtingo lygio, išklauso šimtai žmonių, o per dešimtmetį – keli tūkstančiai lyderių. Sovietiniais laikais panašiai buvo ugdomi komjaunimo, profesinių sąjungų ir komunistų partijos aktyvistai. Tik tuo metu pagrindinė sąvoka buvo „entuziazmas“, o šiandien – „charizma“, bet kokiu atveju tai yra administracijos laiminama iniciatyva.
A. Lukašenka atvirai remia Respublikinę Baltarusijos jaunimo sąjungą (BRJS), sovietinės komjaunimo organizacijos sekėją. BRJS remia jaunimo akcijas, kuriose aktyviai palaikomas valstybės režimas, jėgos akcijos, jų nariai tampa milicijos, KGB ar kitų galios struktūrų darbuotojais, jiems plačiai atveriamos karjeros durys per universitetus, valstybines darbo įstaigas ir jie aktyviai agituoja prieš nepriklausomus kandidatus, jų štabus ir šalininkus, yra pagrindiniai valstybinių televizijos kanalų „jaunimo atstovai“.
Baltarusijos jaunimo sąjunga plėtoja lyderystės idėją, kurią suvokia kaip aktyvumą, entuziazmą, teisingą ir remtiną iniciatyvą. Lyderystės studijos skiriasi nuo paprasto viešojo administravimo tuo, kad daugiau pabrėžia ne paprastą tarnystę, o su entuziazmu, šypsena, viešai demonstruojamu džiaugsmu ir su nepakanta Lukašenkos režimo priešams.
Rusijoje yra panaši organizacija „Naši“ – „Mūsiškiai“. Tokio tipo lyderystė neturi nieko bendro su pilietine kova už žmogaus teises, su nirtulingu pasipriešinimu barikadose, su gebėjimu ir drąsa žengti anapus įstatymų, varžančių pilietinį pasipriešinimą. Lietuvoje pseudolyderystė taip pat dėstoma daugelyje universitetų bei kolegijų ir skiriasi nuo baltarusiškos nebent tuo, kad mokosi tarnauti korporacijų vadovams, o ne vienam autoritariniam vadui, tačiau tiek pat yra toli nuo respublikos idealų ir demokratinės įvairovės teisių.
Lukašenkos administracija ne draudžia, o skatina tarnystės savo režimui entuziazmą, bet ir šiuo atveju kontroliuoja viešąjį lauką stebėdama, ar kuris nors entuziastas netampa įtakingesnis nei gauti įgaliojimai ir pareigos. Kiekvienas ministras, įmonės vadovas, registruotos politinės partijos pirmininkas, kiek dažniau pasirodęs televizijoje ar spaudoje ir įgijęs didesnį, nei leidžiama, populiarumą, šalinamas iš valstybinės televizijos ekranų ir laikraščių puslapių.
Lietuvoje pseudolyderystė taip pat dėstoma daugelyje universitetų bei kolegijų ir skiriasi nuo baltarusiškos nebent tuo, kad mokosi tarnauti korporacijų vadovams, o ne vienam autoritariniam vadui, tačiau tiek pat yra toli nuo respublikos idealų ir demokratinės įvairovės teisių.
Kitaip yra slopinami nesutaikomos ir švelnios opozicijos lyderiai, kurie gimsta iš protesto veiklos, iš draugystės ir spontaniškumo, o tik po to mokosi izoliatoriuose ar nepaklusniųjų bendruomenėse. Nesutaikomi, dažniausiai tautiniai, nacionalistiniai oponentai gali būti persekiojami iš karto, be jokių taktikų. O švelniosios opozicijos lyderiai yra toleruojami kurį laiką, kol kritikuoja Kremliaus, Maskvos politiką, reikalingą Lukašenkai, kai tas periodiškai oponuoja Maskvai ir teigia: „Liaudis gina nepriklausomybę ir mes Rusijos lėlininkams nepasiduosime.“
Lukašenka laiko švelniąją opoziciją įkaite, ji jam reikalinga, tačiau nukenksminta, beveik be vadovų, griežtai kontroliuojama. O jei tik jie suveša ir pradeda agituoti ne tada, kai leidžiama kalbėti prieš Maskvą, ir ne tai, ko laukiama, yra prevenciškai suimami. Ypač dažnai sulaikomi prieš pat mitingus arba, jei Lukašenkos tarnybos pramiega, pačių protesto akcijų pradžioje. Taip buvo sulaikytas ir suimtas N. Statkevičius, P. Severincevas, pakeliui į akciją ar tik protestui prasidėjus.
Kiek ilgiau buvo leidžiama veikti tinklaraštininkui S. Tichanovskiui, nes jis buvo siejamas ne su tradiciniais Baltarusijos režimo priešininkais, o su tais pačiais „liaudies rinkėjais“, kurių interesus neva gina Lukašenka: valstiečiais, įmonių darbininkais, „paprasta liaudimi“, be to, jis kalbėjo ne pats, o įgarsino „liaudį“. Ir kai tik „šventoji liaudis“, „fašizmo nugalėtoja“ ėmė kalbėti prieš jį, jos vadą, Tichanovskis tapo pavojingu rinkimų organizatoriumi ir buvo nuspręsta Gardine su Minsko prostitučių pagalba organizuoti prieš jį provokaciją, o po to dar ir pakišti pinigų didesnei bylai.
Režimas, suėmęs kurį nors lyderį, dar iki jo teismo ir galutinio įkalinimo pradeda kurti juodinančius reportažus. Ypač daug šiuo metu jų sukurta apie pagrindinį švelniosios opozicijos atstovą bankininką V. Babaryką. O teismas neva patvirtina „liaudies pasipiktinimą“ ar „liaudies pasmerkimą“. Ši dar sovietinių laikų taktika puoselėjama ir Rusijoje: pirma suimamas koks nors politinio judėjimo vadovas, o po to „įrodoma“, koks jis buvo žudikas, vagis, tėvynės išdavikas, melagis. Paprastai tai gerai veikia mases. Liaudžiai „įrodoma“, kad bankininkas V. Babaryka plovė pinigus, kūrė nelegalias verslo schemas, užsiėmė korupcija ir tada jo reitingai turi kristi, o vagių gaudytojo – Lukašenkos – populiarumas augti.
Tokia yra populizmo sūpynių logika, o jei įrodymų nepakanka, galima pakišti milijoną rublių arba eurų, arba kelis pakelius narkotikų. Daug priemonių yra. Paprastai tai pakeldavo Lukašenkos, atitinkamai ir Putino, naudojančio tuos pačius metodus, reitingą. Tik ne narkotikai čia svarbūs, o televizijos laida ir laikraščių straipsniai apie įvykį. O tam reikia išlaikyti ne tik korumpuotą policiją, ne tik nelegalius narkotikus ir pinigus, bet ir suprantančius purvinumo mastą žurnalistus ir teisėjus. Tai daug kainuoja. Dvejopa moralė ir standartai, teisinė ir anapus teisinė būklė išbalansuoja policijos, žurnalistų ir teisėjų psichiką. Autoritarinės valdžios vertikalė tuo nesirūpina, nes yra būdų prispausti ir juos.
Ši dar sovietinių laikų taktika puoselėjama ir Rusijoje: pirma suimamas koks nors politinio judėjimo vadovas, o po to „įrodoma“, koks jis buvo žudikas, vagis, tėvynės išdavikas, melagis.
Dar viena taktika yra pasinaudoti opozicijos veikėjų vaikais ir artimaisiais kaip bauginimo priemone. Nuolatos grasinama dabartinei švelniosios opozicijos lyderei Svetlanai Tichanovskajai, suimto S. Tichanovskio žmonai, dviejų vaikų motinai. Ji šiuose rinkimuose, manoma, buvo įregistruota būtent kaip savotiška įkaitė. Niekas neabejoja, buvo duotas įsakymas iš viršaus ją registruoti per daug netikrinant dokumentų ar surinktų parašų. Drozdy šeimininkams jos reikėjo. Dėl visa ko.
Jai buvo parengti elementarūs šantažo spąstai: už vyro laisvę ji turi užtikrinti gausesnį opozicijos dalyvavimą rinkimuose ir taip legalizuoti Lukašenkos laimėjimą Vakarų akyse. Juk buvo manoma: kas ji tokia? Nieko politikoje nesusigaudanti ir daug darbų pakeitusi vertėja, namų šeimininkė. Ir tikrai – S.Tichanovskaja buvo silpniausia opozicijos atstovė, daug mažiau populiari nei suimtasis V.Babaryka ar pašalintasis V. Cepkala. Ji neturėjo jokio politinio išsilavinimo ir politinės patirties, nebuvo jokio judėjimo lyderė ir tik dabar pradėjo kurti programą.
Jos tikslas pradžioje buvo vienas – atkreipti dėmesį į provokaciją prieš savo vyrą ir padėti jį išlaisvinti. Jai ir jos vaikams buvo grasinama, ji iki registracijos kandidate beveik neužsiėmė agitacija ir tik dabar su štabų koalicijos pagalba išvežė savo vaikus į užsienį, bent kiek išsivadavo nuo šantažo. S. Tichanovskaja, žiūrint standartiniu politinio analitiko žvilgsniu, pradžioje buvo antilyderė, kuriai sunkiai sekėsi sakyti viešas kalbas, tačiau ji mokosi, kasdien tobulėja ir drąsėja. Tauta ir aplinkybės ją ugdo lydere net prieš jos pačios valią.
Šiuo atveju slopinimo taktikos technologai susidūrė su netikėtu efektu, kurį nagrinėja šiuolaikinė politinė filosofija: tai yra silpnojo ir palaužtojo galia. Kartais būtent silpniausias, neambicingas gali suburti stiprius, kad tie gintų ją, moterį, kurios vyras neteisėtai kalinamas, ir jos vaikus. Ji lyderė ne todėl, kad vestų ir rodytų, o tam, kad gintųsi kartu su kitais nuo persekiojimo, būtų pavyzdys kitiems, kai stipresni už ją bijo. Ji tapo vis girdimesne dulke, apie kurią koncentruojasi akmenys.
Galingi Babarykos ir Cepkalos štabai ir net kai kurie nacionalistai, net neparlamentinės partijos ėmė ją remti būtent todėl, kad ji atrodo silpna, beveik bejėgė ir kartu drąsęsnė nei dauguma opozicijos vyrų. Niekas Baltarusijoje ir nenori, kad kitas prezidentas būtų autoritariškas. Priešingai – svajoja apie normalius ir atvirus rinkimus ir juos galbūt gali realizuoti tik menkiausiai su partine lyderyste ir komjaunuolišku entuziazmu susijęs žmogus, be nomenklatūrinės patirties, tačiau sugebantis rasti savyje ryžto. Ji yra asmenybė, aplink kurią prasidėjo opozicijos judėjimų derybos ir konsolidacija.
Jei nėra bendro „vedlio“, solidarumo pagrindu gali tapti tas, kuris labiausiai ir aiškiausiai neturi „vado“ savybių, bet to neslepia, nemeluoja, nesiekia valdžios ir todėl tampa atstumtųjų atstovu. Ji kasdien patvirtina, kad nebus prezidentu ilgiau, nei paskelbs naujus rinkimus.
Niekas Baltarusijoje ir nenori, kad kitas prezidentas būtų stiprus, autoritariškas. Priešingai – svajoja apie normalius ir atvirus rinkimus ir juos galbūt gali realizuoti tik pats silpniausiais ir menkiausiai su partine lyderyste ir komjaunuolišku entuziazmu susijęs žmogus, be politinės patirties.
Baltarusijoje beveik visi – ir Lukašenka, ir Babaryka, ir Cepkala, ir daugelis kitų protesto lyderių – dvejopai mąsto ir kalba, gudrauja. Tai yra politinė Baltarusijos norma. Jie sukčiauja ir žino, kad jei Svetlana taps prezidente, laimėję štabai per ją turės įgyvendinti tikras reformas: teismų, rinkimų organizavimo, naujų partijų registravimo, galios struktūrų vadovų kaitos, įstatymų ir galbūt konstitucinių pataisų. Vadinasi, ir naujų parlamento rinkimų, naujų partijų registravimo, jei tik norės išvengti revanšo.
Taigi jai reikės būti prezidente bent pusę metų ir tik Tichanovskaja, viena iš nedaugelio, negudrauja. Ir tai paperka. Tai bus sunkus darbas, kuriam ji neturi gebėjimų, vadinasi, teks dirbti su komanda ir jos „stipriais lyderiais“, balansuoti galias. Tačiau svajoti, ką ji veiks, beprasmiška turint omenyje, kad rinkimai vis tiek bus falsifikuoti.
Lukašenkos taktika yra totalinė rinkimų apylinkių bei balsavimo skaičiavimo kontrolė ir falsifikacija. Baltarusijoje rinkimai neturės jokios prasmės, jei nebus masinės balsavimo eigos ir balsų skaičiavimo kontrolės, ir ypač išankstinio balsavimo, kai leidžiama falsifikuoti dešimtis procentų. Balsų skaičiavimo komisijos jau sudarytos, opozicija nelaimėjo nieko, užsienio stebėtojų beveik nebus, nebent iš draugiško Uzbekistano ar Turkmėnistano – šašlykų pavalgyti ir draugyste pasidžiaugti. Todėl nėra kito kelio kaip revoliucija rugpjūčio 9–10 dienomis ir Baltarusijai reikia savos Žanos D’Ark, kuri vestų būrius šturmuoti bastionų. Ir vėl netikėtas likimo iššūkis merginai iš provincijos, iš Mikaševičių.
Beveik be stiprių lyderių švelniajai, tačiau vis rūstėjančiai opozicijai mažai kas belieka: tik spontaniškos pilietinės akcijos ir protestai, pusiau legalūs ir nelegalūs, be nuolatinių lyderių. Ir vėl vienintelis šansas yra Svetlanos ir jungtinio štabo organizuojami legalūs rinkimų agitaciniai susitikimai. Lukašenka pats savo milicijos ir seklių gvardijos, represijos priemonėmis kuria iš jos būsimą heroję.
O kol kas diktatorius kariauja su nepriklausoma žiniasklaida, kuri galėtų informuoti apie jos susirinkimus: suima ir griežtai baudžia visus opozicinės žiniasklaidos (Laisvės radijas, „Belsat“, BBC) žurnalistus ir tinklaraštininkus, transliuojančius tiesioginius reportažus, net jei jie dirba legaliai, su tinkamais leidimais. Kita, naujesnė, priemonė – taškiniu būdu blokuoja internetą, kad protestuotojai negalėtų išsiųsti fotografijų ir vaizdo įrašų iš įvykio vietos. Tik ir vėl bėda: daugelis privačių interneto įmonių stengiasi palaikyti Svetlaną, todėl Baltarusijoje jau vyksta informacinis pilietinis karas.
Pagaliau nepriklausomi protestuotojai, jei tokių lieka, pirmiausia yra suskaidomi, išstumiami pagal galimybes į kiemus, kad nebūtų „vaizdo“, o nauji aktyvistai sulaikomi, suimami, pirmiausia – vyrai. Tokiu būdu visas protesto judėjimas persikelia į namus, į privačią aplinką ir vadovauti imasi moterys. Tačiau ir čia diktatoriaus milicija nerimsta: žmonės suimami ir privačioje aplinkoje, restoranuose, kavinėse. Pasislėpti galite tik savo butuose ir tik tylėdami. Režimas kuria baimės atmosferą, vadinasi, ir įniršio prielaidas.
