Prieš keletą savaičių, dar iki George‘o Floydo nužudymo, kuris taps istorinis, man teko dalyvauti nejaukioje diskusijoje apie rasizmą. Atrodė, su keliomis draugėmis aptarsime skaitytą knygą, tik staiga viskas baigėsi ašaromis ir man sunkiai suprantamais kaltinimais.
Jau porą metų esu vieno vietinio Havajų knygų klubo narė. Kas mėnesį su bendramintėmis skaitome po knygą ir vėliau susitikusios ją gyvai aptariame, o karantino metu – virtualiose „Zoom“ diskusijose. Paskutinė mūsų skaityta knyga buvo iš PAR kilusio politinės satyros humoristo Trevoro Noah memuarai apie jo vaikystę apartheido metu. Knyga verta atskiro paminėjimo, ypač dabartiniame #blacklivesmatter judėjimo kontekste.
Čia aprašytas apartheido sistemos absurdiškumas man kažkuo priminė Tarybų Sąjungos baisumus – visuomenės skaldymu, nepasitikėjimo tarpusavyje kurstymu, gyventojų tremtimi iš gimtųjų vietų, dedamųjų yra ir daugiau. Žinoma, aštriausias istorijos kampas buvo rasizmas su visais keistais šio reiškinio atspalviais, kurie, žinoma, priklausydavo nuo šalies vyriausybės.
Pavyzdžiui, kinai PAR buvo klasifikuojami kaip juodaodžiai, o štai japonai – kaip baltieji. Mulatai, tuo metu vadinti „spalvotaisiais“, turėjo galimybę persikvalifikuoti į baltuosius, jei atitikdavo keliamus reikalavimus ir išsižadėdavo ryšių su juodaode savo šeimų ir draugų dalimi. Knyga mums sukėlė ne tik daug emocijų, bet ir klausimų, kurie, kaip matome iš JAV vykstančių riaušėmis virstančių protestų, ne mažiau aktualūs ir dabar.
Mūsų aptarinėjančių minėtų bičiulių rate dominavo baltosios amerikietės, buvo viena juodaodė amerikietė, viena PAR pilietė, beje, lankiusi tą pačią mokyklą kaip ir autorius T. Noah, ir aš – lietuvaitė. Kalbantis apie atskirus memuarų epizodus, viskas ėjosi sklandžiai, bet vos palietus rasizmo temą, tarp mūsų kilo įtampa. PAR pilietė teigė, kad tam tikromis aplinkybėmis veikia atvirkštinis rasizmas, t. y. juodaodžių rasizmas prieš baltuosius. Išgirdusi šiuos žodžius, juodaodė bičiulė tučtuojau pravirko, visos baltosios amerikietės puolė atsiprašinėti, o aš stebėjau pokalbį dorai nesuprasdama, kas gi čia įvyko.
Žinau, kad, reflektuodama savo patirtį apie rasizmą, įkūniju baltojo centrizmo (whitecentrism) reiškinį – kai kilus bet kokiems rasizmo protrūkiams ar su rasizmu susijusiems klausimams, baltieji žmonės, užuot įsiklausę į įžeistos pusės jausmus, tuoj prabyla apie savuosius. Tačiau tikiu, kad ši savo struktūra nacionalistinių stereotipų anekdotus primenanti knygų klubo istorija gali tapti pamoka ne tik man, bet ir šį tekstą skaitantiems – visų pirma pripažįstant, kad per mažai žinome apie rasizmą ir greičiausiai mums niekada nepavyks iki galo suvokti, ką reiškia patirti sisteminę diskriminaciją vien dėl odos spalvos.
Vieną kartą Londone manęs neaptarnavo juodaodžių kirpykloje. Vieną kartą havajiečių šeima neleido savo vaikams žaisti su maniškiais. Abiem atvejais man šmėkštelėjo mintis, kad galbūt tai dėl mūsų rasinių skirtumo. Galėčiau vaidinti įsižeidusią. Tačiau iš tiesų man nei moksluose, nei darbuose nėra tekęs trumpiausias šiaudas vien dėl mano kilmės.
Nesmerkiu tų, kurie pasidalijo juodais kvadratais, nes bet koks solidarumo su kenčiančiaisiais išreiškimas jau savaime yra gražus gestas. Tačiau dalijimasis objektu bandant pasakyti, kad daugiau nesidalysiu niekuo apie save, rodosi kaip oksimoronas.
Būtent todėl man labai patiko socialiniuose tinkluose atsiradusios juodųjų kvadratų tendencijos žinutė, kurią savais žodžiais apibendrinsiu kaip „esu pasiruošęs klausytis ir mokytis, noriu sužinoti ir suprasti apie rasizmą daugiau“. Stebėti, gilintis, analizuoti – šitaip prasmingiausia būtų sureaguoti į fiziškai toli nuo mūsų, bet širdis vis tiek paliečiančius JAV vykstančius neramumus. Dabar tinkamas laikas atsiversti knygą apie rasizmą arba pažiūrėti dokumentinį filmą šia tema. Dabar tinkamas laikas atsiriboti nuo vertinimų, nebūtinai todėl, kad tie vertinimai gali būti klaidingi.
Veikiau iš solidarumo žmonių grupei, kuri teigia per ilgai esanti nepelnytai užtildyta. Metas pasistengti išgirsti jų balsus. Dėl to juk neprarasime savojo.
Paradoksalu, tačiau juodųjų kvadratų dalijimasis socialinėse medijose rodosi kaip bereikalingai eterį užimanti slaktyvizmo apraiška. Nedalyvaujantiems socialinių medijų gyvenime skubu paaiškinti – pastarosiomis dienomis daugybė žmonių visame pasaulyje savo socialiniuose tinkluose vietoj nuotraukų pasidalijo juodais kvadratais, simbolizuojančiais jų pasirinkimą neteršti eterio žiniomis apie savo gyvenimą ir užleisti vietą žinioms apie JAV vykstančią kovą su sisteminiu rasizmu.
Tačiau masinis dalijimasis kvadratais tapo vyraujančia tendencija, galbūt užgožiančia žinių srautą apie protestus. Nesmerkiu tų, kurie pasidalijo juodais kvadratais, nes bet koks solidarumo su kenčiančiaisiais išreiškimas jau savaime yra gražus gestas. Tačiau dalijimasis objektu bandant pasakyti, kad daugiau nesidalysiu niekuo apie save, rodosi kaip oksimoronas. Tarytum neužtektų akimirkai užtilti ir pasiklausyti, bet prieš tai reikėtų visam savo socialinių tinklų ratui virtualiai šūktelėti „aš klausausi!”. Tik ar per tų „aš klausausi!” juodųjų kvadratų triukšmą išgirsime tuos, kurių dabar tikrai turėtume klausytis?
Rasizmo apraiškų, tiesa, su visai kitokia nei JAV istorija, gausu ir Lietuvoje. Pripažįstu, kad man, turbūt kaip ir daugybei kitų ne JAV gimusių žmonių, sunku vienareikšmiškai vertinti situaciją ir kyla nepatogių, politiškai nekorektiškų klausimų. Pavyzdžiui, ar George‘ą Floydą nužudęs policininkas iš tiesų buvo rasistas ar tiesiog žiaurus žmogus, kuris tomis pačiomis aplinkybėmis lygiai taip pat šaltakraujiškai būtų nužudęs baltaodį? Net jeigu ir taip, vis tiek G. Floydo mirtis yra simbolinė, sužadinusi žmonių reakcijų bangą į daugybę metų vykstantį policijos neproporcingai didelį smurtą prieš afroamerikiečius ir lotynų amerikiečius. Ši tema tokia plati ir sudėtinga, kad vienas ar keli tekstai jos neišsems, todėl darsyk kviečiu ją pratęsti individualiai, atsiverčiant knygą, pažiūrint filmą. Time’s up – jau metas.
