Rodos, anksčiau, dar mano vaikystėje, sąvokos „mama“ ir „tėtis“ buvo aiškiau apibrėžtos. Tėtis griežtas, mama nuolaidi, tėtis vyriškas, mama moteriška. Tėtis kala vinį, mama mala mėsą – tokius sakinukus, iškišę liežuvius, raitėme į sąsiuvinius pradinėse klasėse.
Tėtis nerodo emocijų. Nors geriau pagalvojus, rodo, bet tik pyktį arba džiaugsmą. Tėtis negali būti silpnas, nors savo silpnumą išduoda rėkimu, deja, pats to nesuvokdamas. Žinoma, gerokai šaržuoju, remdamasi dar nesenos praeities įvaizdžiais. Ir vis dėlto mama per kelis dešimtmečius tarsi išsilaisvino; ji jau ir gerai vairuoja, ir bankui vadovauja, ir žindo viešumoje neatsukdama praeivių galvų, ir iš namų kokį tortų kepimo verslą įsukti gali, kitaip tariant, drąsiai matuojasi skirtingas tapatybes, sėkmingai arba nesėkmingai, bet vis tiek bandydama derinti jas su motinyste. O tuo metu tėtis yra tarsi paliktas nuošalyje, lyg jo vaidmuo ir virsmai nebūtų tokie svarbūs kaip moters.
Dabar JAV, o, atrodo, ir Lietuvoje, jau keletą metų yra knygų apie motinystę bumas. Netobula mama, pirmakartė mama, bėganti su vilkais, taigi, suprask, laukinė, arba priešingai – auginanti kūdikį civilizuotai, griežto grafiko ritmu, pagal kurį gyvena ir pati. Knygos apie motinystę skirtos moterims, knygos apie tėvystę – abiem tėvams, o knygų ir apskritai diskusijų viešame diskurse apie vyro virsmą tėvu pasigendu. Gal dalis problemos yra iš to, kad lietuvių kalboje neturime neutralaus buvimą tėvais apibūdinančio žodžio, t. y. angliškojo „parenting“ atitikmens, taigi „tėvystė“ dažnai traktuojama kaip abiejų partnerių darbas, tik tas „abiejų“ kažkodėl nejučia dažnai nusvyra tik į mamos pusę.
Kodėl išleidžiama gerokai mažiau knygų, skirtų tėčiams? Galima nujausti, kad tapimo tėčiu asmenybės transformacija yra ne tokia dramatiška kaip pagimdžiusios moters. Tačiau transformacija vis tik įvyksta, o ją ignoruodami tiek patys tėčiai, tiek visuomenė nesuteikia buvimui tėvu pelnyto svorio.
„Tėtis ne tas, kuris padaro, o tas kuris augina“, – sakydavo mano prosenelė. Kartais nebūtina nei daryti, nei gimdyti, ir vis tiek, pavyzdžiui, porai įsivaikinus vaiką, vienas iš partnerių greičiausiai daugiau liks namuose su mažyliu (statistiškai heteroseksualiose porose tai dažniausiai būna moteris), kol ant kito pečių guls sunkesnė finansinė atsakomybė. Su atsakomybe atsėlina ir baimė, tačiau pas mus vyrams bijoti nepriimtina, iš jų tikimasi, kad tą baimę pavyks sėkmingai paslėpti, ir imu nujausti, kad būtent dėl baimės ir kitų jausmų slėpimo bei užspaudimo randasi emociškai neprieinamo, tolimo, nuo šeimos vidinio gyvenimo atsitraukusio tėvo įvaizdis.
Tokį, pavyzdžiui, pastebiu kultinėje dešimčių tūkstančių tiražais išleistoje knygelėje vaikams apie Kakę Makę, kur, susidūrus su problema, vaiką auklėti imasi mama ir senelė, o tėtis „išskuba į parduotuvę pieno“. Viena vertus, tas išskubėjimas nejučia kelia šypseną, nes mums kažkodėl vis dar juokingi atrodo infantilūs vyrai – nesitvarkantys, nenorintys įsitraukti į vaikų auklėjimą, emociškai nesaugūs. Juoktis gal ir nevertėtų, bet taip pat nematau didelio reikalo piktintis, mat Kakės Makės tėtis iš tiesų įkūnija stereotipinį tėtį, o stereotipai, kaip žinote, neatsiranda iš niekur.
Viešajame Lietuvos diskurse būtent to ir pasigendu – diskusijų ir refleksijų apie virsmą tėčiu, apie jausmus, baimes ir vyro asmenybės transformaciją atsiradus vaikams.
Kita vertus, kalbant vis dar apie tą pačią knygelėje „Kakė Makė ir netvarkos nykštukas“ aprašytą situaciją, galima įžvelgti ir šiokią tokią pažangą. Mat, prireikus auklėti vaiką, dažnas tarybinis tėvas būtų griebęsis diržo, o štai nūdienos Kakės Makės tėtis tiesiog išeina iš namų, jau nebebūdamas autoritarinio muštravimo šalininkas, bet tarsi dar nežinodamas nei savo vietos, nei vaidmens. Šis naratyvas ryškus ir knygelėje „Kakė Makė ir supertėčio diena“, kur Kakė Makė paliekama praleisti dieną su tėčiu. Tėtis čia labiau kaip linksmas vyresnysis brolis, o ne tėvas, mat, nors ir nepamiršta prisegti saugos diržų automobilyje, bet, namie palikęs siaubingą netvarką, be sąžinės graužimo… užmiega. Moterys grįžusios susitvarkys. Tokia situacija vieniems iki skausmo pažįstama, kitiems kelia juoką, tačiau kur rasti įkvepiančių buvimo tėčiu pavyzdžių?
Vienas bene ryškiausių apie tėvystę viešai kalbančių tėčių Lietuvoje yra trijų vaikų tėtis Simonas Urbonas, užkariavęs daugybės socialinių tinklų sekėjų mamų širdis, mat dažnai rašydavo apie sunkumus, kurių už namų ribų dirbantys tėčiai nesupranta.
Aš irgi iki šiol labai ryškiai atsimenu jo net prieš keletą metų feisbuke parašytą tekstuką apie tai, kaip jis visą dieną užsiėmęs, nes su vaikais namie nuolat kas nors išsipila. Tai perskaičiusi susigraudinau ir troškau autorių apkabinti. Tačiau jo išleista poezijos knyga vis dėlto vadinasi „Mamų eilės“, ir tai rodosi kiek netikėta, mat, net patyręs ilgokas tėvystės atostogas, S. Urbonas kūryboje vis tiek labiau koncentruojasi į motinystę, į mamos – savo žmonos potyrius, o ne į savuosius.
Viešajame Lietuvos diskurse būtent to ir pasigendu – diskusijų ir refleksijų apie virsmą tėčiu, apie jausmus, baimes ir vyro asmenybės transformaciją atsiradus vaikams. Nors tėtis ir negimdo, jo prote ir kūne taip pat vyksta daugybė pokyčių. Pavyzdžiui, kai vyras moteriai besilaukiant ir pats priauga „empatijos pilvuką“.
Šeimoje atsiradus kūdikiui, pasikeičia, ne taip drastiškai kaip moteriai, ir vyro hormonai bei, be abejonės, pasaulėjauta. Žinoma, čia reikėtų išgirsti vyrų balsus, bet iš savo aplinkos stebėjimų leisiu sau prabilti už juos. Matydama tėčiais ką tik tapusius vyrus, pastebiu ne tik išdidumą, bet ir baimę nepateisinti lūkesčių, nežinojimą, ką daryti su kūdikiu, atstūmimo jausmą, kai mama žindo kūdikį, o vyras trypčioja aplink nebežinodamas, tai reikalingas jis čia ar jau ne; autoriteto klausimus, iš kurių kyla nesaugumo jausmas, dažnai prasiveržiantis toksišku maskulinizmu, kai, moteriai intuityviai suėmus kūdikio priežiūros vadžias, vyras jaučiasi lyg nukarūnuotas ir nevykusiai bando atkurti savo vyriškumą griežtumu, nejautrumu.
Paradoksalu, bet buvimo tėvu gerumas dažnai matuojamas tiesiogiai proporcingai vyro sėkme už namų ribų. Ir priešingai, motinystė moteriai visuomenės beveik visada primetama kaip svarbesnė už karjerą.
Rašau „nevykusiai“, nes vadovauti šiuo atveju nereikia, mat vaiko auginimas poroje – tai ne konkursas, kuris iš tėvų geresnis, o komandinis žaidimas.
Baimė prarasti vyriškumą ir patrauklumą tėvystėje vyrams taip pat nesvetima. JAV, pavyzdžiui, net yra juokelių apie buvimo tėčiu menamą lėkštumą, kaip antai „dad body“ – tėčio kūnas, suprask, suglebęs, apkūnus, nesportiškas, „dad jokes“ – tėčio juokeliai, nelabai juokingi, nuolat besikartojantys ir t. t.
Galų gale, nuo pat paauglystės girdėdavau giminės moterų kalbas apie vyrų juntamą pavydą, kai visas moters dėmesys tenka gimusiam vaikui. Nesu tikra, kiek tokiose kalbose yra tiesos, ir būtent todėl pasigendu garsesnių pačių vyrų-tėčių balsų, kaip ir įkvepiančių gero tėčio vaidmens modelių, vyro-tėčio atspirties taškų, išskyrus viešumoje aukštinamus sėkmės lydimus verslininkus ir krepšininkus. Žurnaluose ir gyvenimo būdo laidose vyro sėkmė suvokiama per finansines galimybes, valdžią, karjerą, o tėvystė būna tarsi priedas. Paradoksalu, bet buvimo tėvu gerumas dažnai matuojamas tiesiogiai proporcingai vyro sėkme už namų ribų. Ir priešingai, motinystė moteriai visuomenės beveik visada primetama kaip svarbesnė už karjerą.
Yra daugybė visuomenės keliamų lūkesčių mamoms: kas yra gera mama, bloga mama, nerūpestinga ir t. t. Tie vertinimai prieštaringi, dažnai neįgyvendinami, bet pats jų buvimas jau savaime byloja, kokia svarbi motinystė. Tačiau tėčių vaidmuo XXI a. lieka ne tik kad neapibrėžtas, bet ir mažiau aptarinėjamas, taip tarsi sufleruojant, kad nėra čia apie ką kalbėti. Garsūs vyrai duodami interviu beveik niekada neišgirsta klausimo: kaip jums pavyksta suderinti darbą ir tėvystę? Tačiau būtent tai norėčiau išgirsti ir manau, kad ne aš viena. Tėčiai, kaip jums sekasi, kaip jūs jaučiatės, kaip tėvystėje iš naujo atrandate save? Tikiuosi, mes jau esame pasiruošę jūsų klausytis.
