Nuomonės

2020.05.23 18:02

Vaiva Rykštaitė. Ar viešbutyje metate rankšluostį ant žemės?

Vaiva Rykštaitė 2020.05.23 18:02

Man labai patinka apsistoti viešbučiuose. Anksčiau sakydavau „todėl, kad galiu mesti rankšluosčius ant žemės!”, nors namuose paprastai taip nesielgiu, tačiau buvimo viešbutyje malonumas ir yra būtent tas buities rūpesčių išvengimas. 

Kai nebūtina iškraustyti lagamino, neskauda akių dėl ant komodos gulančių dulkių, kambarinė už tave pakloja lovą ir pakeičia rankšluosčius. Rankšluosčiams šiame tekste teks gan svarbus idėjinis vaidmuo. Beje, ant žemės juos mėtyti vis dėlto nustojau prieš porą metų kažkuriame viešbutyje perskaičiusi lankstinuką, kuriame svečių buvo prašoma kuo rečiau keisti rankšluosčius ir šitaip prisidėti prie aplinkosaugos.

Vos išgirdus apie dar vieną būdą tausoti aplinką, nuo mokyklos laikų išlikęs pirmūnės sindromas verčia mane tučtuojau tapti uolia to būdo propaguotoja. Dar ir aplinkiniams mėgstu pamokslauti: „Kam tau viešbutyje keisti rankšluosčius kas dieną, juk namie kartą per savaitę keiti, pakentėk! Pagalvok, kiek žmonių kasdien šitaip elgiasi, kiek daug skalbimo, kokia žala aplinkai!”

Milijonai pasaulio viešbučiuose kasdien skalbiamų vos kartą panaudotų rankšluosčių pasaulyje, kuriame netrukus gali pritrūkti gėlo vandens, iš tiesų rodosi kaip ekstravagantiška, trumparegiška prabanga. Tačiau viešbučių mėginimas atsakomybę dėl resursų eikvojimo permesti svečiams yra atspirties taškas, nuo kurio 1986 m. radosi terminas „greenwashingas“.

Šį žodį galima išversti kaip „žaliąjį smegenų plovimą“, jei „žaliąjį“ čia traktuosime kaip ekologinę ideologiją apskritai. Devintojo dešimtmečio viduryje aplinkosaugos aktyvistas Jay Westerveld apsistojęs viešbutyje taip pat aptiko lankstinuką, skatinantį svečius nekeisti rankšluosčių.

Milijonai pasaulio viešbučiuose kasdien skalbiamų vos kartą panaudotų rankšluosčių pasaulyje, kuriame netrukus gali pritrūkti gėlo vandens, iš tiesų rodosi kaip ekstravagantiška, trumparegiška prabanga.

Tačiau, priešingai nei aš, užuot pasijutęs kaltas J. Westerveld parašė esė apie tai, kad iš esmės yra daug labiau aplinkai kenkiančių viešbučių egzistavimo niuansų nei skalbimas. Dargi prašymas tausoti rankšluosčius tėra gudrus rinkodaros triukas, kurio tikslas yra orientuotas ne į ekologiją, o į viešbučio skalbimo išlaidų mažinimą. Kitaip tariant, skalbiant mažiau rankšluosčių, kartu žaliai išskalbiamos ir viešbučio kliento smegenys, suteikiama iliuzija, kad šis prisideda prie aplinkos tausojimo. Būtent nuo šios J. Westerveldo esė pamažu įsigalėjo terminas „greenwashing“.

Jei manęs klaustumėte, keisti kasdien rankšluosčius viešbutyje ar nekeisti, aš vis tiek būčiau linkusi nekeisti, tačiau jokiu būdu neapsigauti, kad šitaip jau gelbėjam pasaulį. „Greenwashingas“ man įdomus psichologiniu aspektu, nes sėkmingai egzistuoja būtent dėl mūsų noro jaustis darant kažką gero, tačiau patingint iš tiesų įsigilinti į reikalo esmę. Jei konkrečiau, „greenwashingas“ – tai apgaulinga rinkodaros strategija, kai daugiau išlaidų ir energijos skiriama reklamai ir įvaizdžiui apie kompanijos ekologines pastangas nei pačioms ekologinėms pastangoms. Tai gali pasireikšti įvairiai – nuo mokesčių lengvatų fabrikams, neva prisidedantiems prie aplinkos tausojimo, iki elementarių rinkodaros triukų ant produkto etikečių.

Tyras, žalias, gyvas, tikras, šviežias, kaimiškas, gaivus, lengvas, natūralus, skaidrus, sveikas, pagamintas iš žolelių – šie ir panašūs žodžiai sukuria įspūdį, kad produktas yra naudingas ar bent jau nekenksmingas sveikatai ir aplinkai, ekologiškas. Tačiau tai tėra žaidimas, skirtas suvilioti, nesuteikiant jokios realios informacijos apie produktą. Kartais pirkėjas viliojamas ne tik žodžiais, bet ir vaizdais, pavyzdžiui, ant plastikinio vandens butelio etikečių dažnai esančios nuotraukos su skaidriais kalnų upokšniais ir daug žalumos – čia irgi „greenwashingo“ dalis, mat iš tiesų juk nesvarbu, iš kur atitekėjo tas vanduo, svarbu tai, kad jis supakuotas plastikiniame butelyje!

Kitas svarbus „greenwashingo“ aspektas yra lingvistinė detoksikacija – neigiamą įvaizdį turinčių terminų pakeitimas švelnesniais. Pavyzdžiui, kai kanalizacijos nuotekos vadinamos „bioatliekomis“ ir pan. Tokiu būdu sukuriamas įspūdis, kad viskas nėra taip blogai. Arba priešingai – etiketėje apibūdinant produktą vartojami sudėtingi moksliniai, suprantami tik tam tikros srities specialistams žodžiai, o vartotojui tampa neaišku, arba jis sąmoningai klaidinamas, kad prekė yra neva ekologiška – vėl „greenwashingas“.

Kai kurie gamintojai reklamuoja savo neva ekologišką produktą, tačiau, pavyzdžiui, jo gavybos metodai yra žalingi aplinkai. Arba greitos mados drabužių gamintojų kompanija reklamuojasi esanti draugiška aplinkai, mat vienas procentas jų drabužių pagaminama iš perdirbtų atliekų. Žinoma, šiuo atveju akcentuojamas ne varganas vienas procentas, bet pats kilnus perdirbimo aktas, pirkėjų akyse gamintoją paverčiantis ekologišku prekiniu ženklu (nors tai ir netiesa). Absurdiški palyginimai ir pareiškimai, tarkime „Sveikiausi kebabai mieste!” – kas įvertino tų kebabų sveikumą, kaip? Jei nėra specialistų išvadų ir sertifikatų, toks pareiškimas būtų dar vienas greenwashingo pavyzdys.

Greenwashingas pavojingas tuo, kad naudojamasi žmonių geranoriškumu. Klimato krizės ir pasaulinės taršos kontekste vis daugiau žmonių trokšta apsipirkinėti sąmoningai, kuo mažiau kenkdami sau ir aplinkai.

Todėl, norint rinktis iš tiesų aplinkai ir sveikatai nekenkiančius produktus ir paslaugas, dėmesį reikia kreipti ne į reklaminius šūkius, o į tam tikrus kontrolės įstaigų produktui patvirtintus ženklus. Be įprastinio ženklinimo turi būti užrašyti kontrolės įstaigos, kuri tikrina ir sertifikuoja ekologinės produkcijos gamintojus, pavadinimas ir kodas. Lietuviški ekologiški maisto produktai žymimi prekiniu ženklu „ekologinis ūkis“, ekologiška kosmetika ženklinama skirtingai, priklausomai nuo šalies, kurioje yra testuojama, pavyzdžiui, „Soil Association“ – britų, USDA – JAV, „NaTrue“ – tarptautinis sertifikatas ir t. t. Jei produktas neturi ekologijos sertifikato, jis nėra ekologiškas.

Greenwashingas pavojingas tuo, kad naudojamasi žmonių geranoriškumu. Klimato krizės ir pasaulinės taršos kontekste vis daugiau žmonių trokšta apsipirkinėti sąmoningai, kuo mažiau kenkdami sau ir aplinkai. Gamintojai naudojasi šiuo troškimu ir pasitelkę greewashingo metodus pakiša žmonėms prekę, suteikiančią jiems ramybę ir pasitenkinimą savo pasirinkimu, tačiau be jokios realios naudos aplinkai ir sveikatai.

Pasidairius po prekybos centro kosmetikos lentynas, gali susidaryti įspūdis, kad beveik viskas yra ekologiška, nes kas antra etiketė pasakoja apie žalią jausmą arba žolių ekstraktus. Tačiau iš tiesų ekologiškos kosmetikos rinka Europoje sudaro vos 3 proc. Norint išvengti rinkodaros pinklių, reikėtų savarankiškai daugiau pasidomėti ekologinių produktų sertifikatais, ir renkantis prekę žaismingai įsijausti į detektyvo vaidmenį, kai kiekvieną kartą skaitydami produkto aprašą savęs klausite: ar čia galėtų būti greenwashingas?