Po neseniai pasirodžiusio mano komentaro apie COVID-19, žodžio laisvę ir konspiracijos teorijas viena artima draugė parašė asmeninę žinutę, kad jaučiasi įskaudinta ir išduota. Ji neskiepija savo vaikų, aš – skiepiju. Ji valgo mėsą, aš esu vegetarė. Skirtumų galėtume rasti ir daugiau.
Su drauge pasišnekėjome, išsiaiškinome ir sutarėme, kad kai kuriais klausimais tiesiog nesutariame. Iš tiesų draugę labiau nei kitokios pažiūros įskaudino mano sarkastiškas tonas jas išsakant. Tačiau tai privertė susimąstyti: kada nuomonių skirtumas arba politinės pažiūros tampa kliūtimi santykiams?
Tai, žinoma, asmeninio pasirinkimo klausimas. Juk būna ir šeimų, kurios išyra rinkimų laikotarpiu, sutuoktiniams nusprendus balsuoti už skirtingus kandidatus. Tačiau turbūt dažniau vis dėlto dėl politikos nesiskiriama, bet uoliai riejamasi prie vakarienės stalo. Man, pavyzdžiui, netgi patinka nuomonių įvairovė ir buvimas išskirtinai tik su bendraminčiais rodosi klaikiai nuobodus.
Apskritai savo socialinio rato apribojimas jame paliekant vien panašių pažiūrų žmones gerokai susiaurina akiratį ir stabdo asmenybės augimą. Būtent todėl, esu įsitikinusi, naudinga sekti ne tik mėgstamų transliuotojų žinias, bet ir pasidairyti, ką eskaluoja priešų frontas. Priešais čia gali būti laikomi ir konkretūs politiniai valstybės priešai, ir tiesiog radikaliai kitaip mąstantys žmonės.
Pavyzdžiui, vienas mano pažįstamas nuolat žiūri rusišką propagandą, nors ja netiki. Tačiau sako, reikia gi žinoti, ką ir kaip ten bandoma prakišti už tikrą daiktą. Dėl tų pačių priežasčių kartais mėgstu panaršyti po „Žemė yra plokščia“ teigėjų jutube vaizdo įrašus ar pasiklausyti, kaip kažin koks lietuvis, pasiskelbęs visažiniu pranašu, rimtu veidu aiškina, kad po nepriklausomybės atgavimo per meksikietiškus serialus Lietuvoje buvo sukeisti vyrų ir moterų energetiniai laukai ir dėl to dabar… prisipažįstu, nebaigiau žiūrėti. Bet tenka pripažinti, žmonės, su kuriais mano pažiūros nesutampa, pasižymi neeiline išmone ir fantazija.
Dėl panašių priežasčių neblokuoju žmonių feisbuke. Net jei jie mane įžeidinėja ar rašo rasistinius, homofobinius ir šiaip visokius nepagarbius komentarus. Leidžiu, toleruoju. Nors veiksmas vyksta mano paskyroje, kiekvienas, net mane įžeisti skirtas, komentaras iš tiesų juk byloja ne apie mane, o apie jį, parašiusįjį. Ir kiekvienas nusišnekėjimas ar bandymas menkinti kitus tampa vieša tai parašiusiojo gėdos lenta. Tačiau neblokuoju ir netrinu net ne dėl to, o dėl paprasto noro socialiniuose tinkluose pamatyti kuo realistiškesnį visuomenės veidrodį.
Dėl panašių priežasčių neblokuoju žmonių feisbuke. Net jei jie mane įžeidinėja ar rašo rasistinius, homofobinius ir šiaip visokius nepagarbius komentarus. Leidžiu, toleruoju.
Žinau, kad feisbukas nėra patikimas šaltinis mėginant ieškoti statistikos vienais ar kitais klausimais. Ir vis dėlto, užblokavusi visus su mano pažiūromis nesutinkančius asmenis, ilgainiui atsidurčiau iliuzijoje, kad dauguma mąsto panašiai kaip aš. Vieno garsiausių sociologo filosofo Z. Baumano teigimu, socialiniuose tinkluose pasilikdami tik sau palankius asmenis imituojame demokratiją, iš tiesų būdami kiekvienas savo paskyros diktatoriais, nesikalbėdami, bet besiklausydami savo pačių nuomonės aidų. Šito aš kaip galėdama viliuosi išvengti.
Nuomonių skirtingumą daug paprasčiau toleruoti, kai jis pasireiškia tik kompiuterio ar telefono ekrane, nes, išjungus ekraną, akimirksniu, rodos, nebelieka ir nepatinkančios nuomonės. Tai sunkiau padaryti realiame gyvenime. Prieš leisdamasi į konkrečius pavyzdžius noriu pasidalinti dar vienu įdomiu aspektu: nuomonių skirtumus daug labiau esu linkusi atleisti artimiems vaikystės draugams ir giminėms nei naujiems bičiuliams.
Metams bėgant, šis reiškinys tik stiprėja. Rasistas vyresnio amžiaus dėdulė man vis tiek rodosi beprotiškai mielas ir mylimas, priešingai nei pas draugus per vakarienę pirmąkart sutiktas Jonas, sakantis, kad „juodašikniams laikas sugrįžti į savo kraštus“.
Po tokių žodžių su Jonu draugais jau niekada netapsime, nors savo giminėms ir seniems bičiuliams esu linkusi atleisti panašaus pobūdžio pasisakymus arba apsimesti, kad jų neišgirdau. Nesakau, kad taip elgtis teisinga, tačiau man atrodo, kad draugystės receptas apskritai yra ne sutampančios pažiūros, bet siejanti praeitis – drauge nutikusios istorijos, atsiradusios iš tarp žmonių įvykusios cheminės reakcijos, šiek tiek panašios į įsimylėjimą, kuriam net išblėsus ir nuomonėms išsiskyrus, senus draugus vis tiek sieja abipusė pagarba.
Pastebėjau ir dar vieną dalyką: draugai, su kuriais bent kartą esu apsipykusi dėl skirtingų įsitikinimų, ilgainiui tampa net artimesni. Išsakant savo tikrą nuomonę tartum pralaužiama mandagumo siena ir atsiranda daugiau pasitikėjimo, žinant, kad esame skirtingi, nebijome vienas kitam sakyti, ką iš tiesų manome, tačiau vis tiek galime būti artimi. Žinoma, tai įmanoma tik leidžiantis į pagarbią diskusiją, greičiausiai net nesiekiant prieiti prie jokių bendrų išvadų.
Tačiau nustojau vaikščioti pas masažuotoją, sužinojusi, kad ji balsavo už Donaldą Trumpą. Nes galiu vaikščioti pas kitą.
Rašydama šį tekstą mintyse vardiju mane nuo artimų bičiulių skiriančias pažiūras: turiu draugių, pasisakančių prieš skiepus, draugių kategoriškų veganių, draugių, kurios muša savo vaikus, draugių, kurios apgaudinėja vyrus, o štai keli mano giminaičiai balsavo prieš dvigubos pilietybės įstatymą, puikiai žinodami, kaip mano atveju svarbu turėti dvi pilietybes (esu ištekėjusi už kitataučio). Turiu itin religingų draugų ir draugų ateistų. Turiu draugę, neperskaičiusią nė vienos knygos gyvenime, ir nuosavą vyrą, kuris netiki šiukšlių rūšiavimu (sakau „netiki“, nes pati į šią veiklą žiūriu su kone religiniu fanatizmu). Nė vienas iš minėtų atvejų nėra kliūtis santykiams būti, netgi priešingai – dažnai suteikia jiems aštresnių prieskonių.
Tačiau nustojau vaikščioti pas masažuotoją, sužinojusi, kad ji balsavo už Donaldą Trumpą. Nes galiu vaikščioti pas kitą. Viena mano draugė pakeitė savo vaikų pediatrą, mat prie jo klinikos ant laiptų kažkas buvo nupaišęs svastiką, o gydytojas delsė ją uždažyti. Per tą laiką draugė paprasčiausiai perregistravo vaikus į kitą kliniką. Nustojau pirkti produktus iš keleto parduotuvių tinklų, perskaičiusi, kad jų savininkai nesąžiningai elgiasi su darbuotojais. Nes galiu apsipirkti kitur. Ir labai atidžiai renkuosi darželio auklėtojas ir mokytojas savo vaikams. Nes jos į mano vaikų galvas dės žinias.
Vis aiškiau matau, kad santykių esmė yra ne sutampančios pažiūros, bet pagarba ir pasitikėjimas. Tad lygiai taip pat jie ir nutrūksta ne išsiskyrus nuomonėms, bet patyrus išdavystę. Kitokią nuomonę esu linkusi labiau toleruoti tų žmonių, kurių negaliu tuoj pat pakeisti kitais – taigi artimiausiųjų, šeimos narių ir senų bičiulių. Ir priešingai – kuo lengviau pakeičiamas žmogus ar jo teikiama paslauga, tuo lengviau jį bausti ar palaikyti už jo pažiūras. O kaip jums – ar kada nors esate netekę draugų išsiskyrus pažiūroms?
