Nuomonės

2020.05.02 20:31

Vaiva Rykštaitė. „Susitvarkiusi“ moteris Lietuvos kontekste ir kaip nuo to pabėgti

Vaiva Rykštaitė, rašytoja2020.05.02 20:31

Kaip kareivis armijoje išmoksta nepriekaištingai pasikloti lovą ir apsivilkti uniformą per tą laiką, kol sudega degtukas, taip ir tūla lietuvė moteris rytą pakilusi susišukuoja ir vakarykščių taukuotų marškinių nesivelka. „Lietuvės – gražiausios moterys pasaulyje“, –  dažnai girdžiu sakant ir iš dalies didžiuojuosi šiuo nacionalinės tapatybės įvaizdžiu. 

Tačiau šalimais egzistuoja ir mane erzinantis mentalitetas „nepasidažiusi lūpų šiukšlių neišneša“. Nes prieš ką ir kodėl dažomos tos lūpos prieš nešant šiukšles? Prieš kaimynus? Tik nereikia skiesti, kad „dėl savęs“.

Man, pavyzdžiui, labai patinka dažytis. Ne kas dieną, ne prieš nešant šiukšles ir ne iš reikalo. Patinka procesas, kai nusipiešdama naują veidą užmaskuoju tai, ko nenoriu, kad matytųsi tikrajame: ne tik spuogų ar tamsesnių paakių, bet ir nuovargio, baimių, neužtikrintumo. Ir pats dažų tepimas ant veido yra akivaizdžiai archajiškas ritualas, savo esme veik nesiskiriantis nuo medžioti besiruošiančių genčių atstovų, veidus išmarginančių spalvingais dryžiais ir ornamentais, – juk abiem atvejais bet koks veido keitimas pasitelkiant dažus yra vidinės jėgos sužadinimas, tarsi užsidedant psichologinius šarvus –„nematai mano tikro veido – nežinai, ką jaučiu“. Tik kam būti nuolat šarvuotai, net nešant šiukšles? Šito nuoširdžiai nesuprantu.

Neturiu nė vienos draugės amerikietės, kuriai šautų į galvą dažytis lūpas „prieš nešant šiukšles“ ar šiaip išeinant trumpam iš namų. Ir man taip gera JAV būtent dėl to paprastumo, lietuvių dažnai traktuojamo kaip apsileidimas. Štai visą dieną namuose besitrynusi su tamprėmis ir senais vyro marškinėliais staiga šokau į automobilį ir nuvažiavau pas nepažįstamus žmones nusipirkti naudoto kilimo pagal skelbimą internete. Nė akimirkos nepagalvojau, ar man vertėtų persirengti. Nes svarbiausia – elementari asmens higiena ir etiketas. Lygiai taip pat žinau, kad kilimą pardavę žmonės neatkreipė dėmesio į mano aprangą.

Tačiau esu beveik tikra, kad jie būtų nustebę, jei pirkti kilimo būčiau atvažiavusi taip, kaip iš namų išeinu viešėdama Kaune. „Eini į vakarėlį?“ – anksčiau manęs vis klausdavo kasininkė Havajuose, ir aš piktai atsakydavau, kad ne. „Aš tik duonos ir kiaušinių pirkt atvažiavau, va, ir – namo.“ Kurį laiką Havajuose kaunietišku papročiu į maisto parduotuvę važiuodavau išsipuošusi. Ir kvaila man rodėsi ta kasininkė. O šiandien jaučiuosi pagaliau išsivadavusi iš įvaizdžio šarvų, ir svarbiau už manikiūrą ir makiažą rodosi nuoširdus šypsnis. Bet čia taip tik Amerikoje.

Neturiu nė vienos draugės amerikietės, kuriai šautų į galvą dažytis lūpas „prieš nešant šiukšles“ ar šiaip išeinant trumpam iš namų. Ir man taip gera JAV būtent dėl to paprastumo, lietuvių dažnai traktuojamo kaip apsileidimas.

Dvylika metų esu emigrantė, ir kasmet prieš grįžtant aplankyti artimųjų į tėvynę apima tas pats paikas stresas – dėl išvaizdos. Šiaip, anksčiau gyvendama Londone, o dabar – Havajuose absoliučiai visą laiką jaučiuosi tiesiog moterimi, tačiau savo buvimo moterimi tikrumu suabejoju vos atsidūrusi lėktuve tarp kitų lietuvaičių. Nes čia pajuntu esant daugybę išorinių reikalavimų ir visuomenės lūkesčių norint būti kitų atpažįstamai kaip „tikra moteris“. Pamirškime apie įgimtą grožį, šiuo atveju net jis – antraeilis, mat pirmiausia moteris įvertinama pagal tokį keistą nūdienos kultūros matmenį: „susitvarkiusi“ arba „nesusitvarkiusi“.

„Susitvarkymas“ Lietuvos kontekste reiškia gerokai daugiau nei dušą ir švarias panages. Tai visa grožio paslaugų industrija – nuo tarptautinių blakstienų priauginimo seminarų, nagų lako atspalvių sezoninių madų svyravimų iki akinančiai baltų sportbačių lietingą lapkričio dieną (nes tikra moteris turbūt kišenėje visada nešiojasi kokių nors drėgnų servetėlių batukams valyti). Ir čia mes kalbame ne apie aukštuomenės damas ar įžymybes – turbūt neperdėsiu sakydama, kad gelinis manikiūras ir kas keletą savaičių salone profesionaliai dažomi plaukai yra bent kas antros biuro tarnautojos kasdienybė.

Nesupraskite manęs klaidingai – patys ilgiausi nagai, priauginti plaukai, dirbtinės blakstienos, tatuiruotės, makiažai, botokso injekcijos – you go girl, nors gal tai ir ne mano skoniui, tačiau tai, ką darome su savo išvaizda, yra tik mūsų pačių reikalas. Kūną traktuoju kaip saviraiškos formą ir esu už jos laisvę. Todėl jau dabar, kai mano dukros klausia: „mama, ar galiu sau ant kojos piešti su flomasteriu?”, visada atsakau, kad gali: „tavo kūnas, tavo žaislai, piešk, daryk, ką nori.“ Ir visada primenu, kad namo sienos – mano, todėl ant jų piešti jau nevalia.

Pamirškime apie įgimtą grožį, šiuo atveju net jis – antraeilis, mat pirmiausia moteris įvertinama pagal tokį keistą nūdienos kultūros matmenį: „susitvarkiusi“ arba „nesusitvarkiusi“.

Tačiau viena yra saviraiška, o kita – netiesioginis socialinis spaudimas atrodyti „susitvarkius“, kai susitvarkymas Lietuvoje reiškia ne bendrą kūno higieną ir tvarkingą apdarą, bet žvilgančius stilingai apkirptus plaukus, išpuoselėtas rankas, madingus drabužius, blizgančius batus, papuošalus, kvepalus, rankines, lūpų dažus… Sąrašą galėčiau tęsti. Ir būtent tai, kad vakarėlio ar žurnalo fotosesijos vertos išvaizdos pastangos pas mus vadinamos paprastu žodeliu „susitvarkius“, ir yra visa bėda, nes šitaip suponuojama, kad tai rūpinimosi savimi minimumas. To rezultatas – sukuriamas ne tik išvaizdos standartas, bet ir visuomenės lūkestis, kurio nepateisinusi, t. y. nepasidažiusi moteris traktuojama kaip nepilnavertė.

Lyg ir būtų galima spjauti į tą vertinimą, bet sunku, nes, išėjusi į gatvę su nudrengtais treningais, suprantu, kaip šeštoje mokyklos klasėje jautėsi vienintelė tarp mūsų buvusi gotė – išsišokėlė, sulaukianti su gailesčiu sumišusių išvaizdą smerkiančių žvilgsnių. Sakysite, perdedu, ir iš tiesų viskas priklauso nuo socialinio konteksto, draugų rato. Taip, bet turbūt ne aš viena bent kartą gyvenime esu pajutusi, kai grožio industrijos darbuotojos, kalbėdamos mažybiniais žodeliais ir barstydamos ūkiškos, dažnai kiek seksistinės išminties perlus, grožio salone sukuria tokią atmosferą, kurioje būdama nelakuotais nagais jaučiuosi lyg gyvenime padariusi esminių klaidų.

Berašydama šį tekstą prisiminiau prieš keletą mėnesių matytą garsios moters filmuotą instagramo istoriją, kurioje gražuolė grįžusi po renginio savo gerbėjams pasiguodė, kad štai, pasirodo, vakarą praleido su nedideliu blakstienų tušo taškeliu ant akies voko, o vėliau pamatė, kad ir batas nešvarus… Suprask, štai, net ir „susitvarkiusi“ žinoma moteris neišvengia išvaizdos klaidų.

Bežiūrint tą vaizdo įrašą, kūnu nubėgo šiurpas, suvokiant, kokį smarkų spaudimą patiria gražuolę stebinčios paauglės. Aišku, nėra ko tikėtis išminties gelmių iš socialinių medijų, ir vis dėlto kiekvienai dėl nulūžusio nago, namie pamiršto lūpdažio ar dėl neklusnių plaukų dienos išgyvenančiai moteriai, sau ir savo dukroms primenu, kad už bet kokį susitvarkymą svarbiau yra tai, ką mes sakome ir kaip elgiamės su aplinkiniais. Seni žmonės ta tema dar ir gerą patarlę pasakys. Lyg ir nieko naujo, bet kartais pusę gyvenimo tenka nugyventi, kad jomis pagaliau patikėtum. Ne gražuolėmis – patarlėmis.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt