Nuomonės

2020.03.23 17:56

Viktoras Bachmetjevas. Kai lyderiai nesuveikia

Viktoras Bachmetjevas, filosofas2020.03.23 17:56

Po beveik mėnesio įrodinėjimų, kad koronaviruso testai atliekami tik grįžusiems iš rizikos šalių, savaitgalį sužinojome, kad viruso testas buvo atliktas premjerui Sauliui Skverneliui. Kaip paaiškino premjero patarėjas, „ministrui pirmininkui tyrimas atliktas dėl to, kad S. Skvernelis lankėsi įvairiose vietose, tarp kurių – padidintos rizikos dėl koronaviruso vietos.“ 

Kodėl toks pats testas nebuvo atliktas tiems šimtams gydytojų ir tūkstančiams savanorių, kurie kasdien ne šiaip lankosi, o dirba padidintos rizikos dėl koronaviruso vietose, premjero patarėjas, žinoma, nepaaiškino. Ilgą laiką buvome tikinami, kad testuoti tiesiog neapsimoka. Kodėl mums neapsimoka, o Skverneliui apsimoka, mums taip pat niekas nepaaiškino.

Tad reikia suprasti, kad Skverneliui padaryta išimtis. Ją ir konstatuokime. Nuo šiol turime tris kategorijas piliečių: tuos, kuriems daromi testai, nes jie grįžo iš rizikos šalių, tuos, kuriems testai nedaromi, nes neapsimoka, ir S. Skvernelį, auksinį klientą, kuriam vieninteliam numatytos ypatingos sąlygos. Kad ir ką toliau aiškins premjeras ar jo patarėjų korpusas, susiorganizavus sau testą S. Skvernelio kaip politinio lyderio kredencialai išgaravo kaip tas dezinfekcinis skystis. Turime nebe premjerą, o pacientą. Ir čia jau nebe taip svarbu, kas ir kaip tiksliai buvo: ar kaip ir asfaltuojamo kelio atveju, premjeras „nežinojo“, kad jam daromas koronaviruso testas, o manė, jog jam tiesiog tikrinamas kraujospūdis, ar pats susiveikė testą pagal geriausias politinio blato tradicijas.

Nors žmogiškai – visiškai be ironijos – džiugu, kad premjeras virusu neužsikrėtęs, tai, kad jo kaip politinio lyderio laikas baigėsi būtent dabar, nėra geras dalykas. Krizė – ypatingas metas, kai politinės lyderystės reikia kaip niekad. Visuotinio pasimetimo laiku politinis lyderis gali padėti susiorientuoti paradoksaliame informacijos pertekliaus ir tuo pačiu visiškos nežinios sraute, pasiūlyti atskaitos taškus, parodyti ateities perspektyvą ir suteikti viltį. Nemaža dalimi per krizę lyderiui tenka psichologo darbas – paguosti dėl nutikusių nesėkmių, nuraminti dėl ateities, įkvėpti veiklai dabar.

Nuo šiol turime tris kategorijas piliečių: tuos, kuriems daromi testai, nes jie grįžo iš rizikos šalių, tuos, kuriems testai nedaromi, nes neapsimoka, ir S. Skvernelį, auksinį klientą, kuriam vieninteliam numatytos ypatingos sąlygos.

Tačiau taip sutapo, kad iš krizės mus veda psichiatras. Ir stebint Aurelijaus Verygos tvarkymąsi, matyti, kad psichiatras – tai ne psichologas. Klausantis Verygos, akivaizdu, kad mes, Lietuvos piliečiai, Operacijų centro vadovui nesame nei lygiavertės, nei už save atsakingos būtybės, su kuriomis galima kartu kapstytis iš krizės. Paprastai tariant, mes jam ne subjektai, o greičiau objektai – pacientai, kuriems skiriamas gydymas, kurie patys nelabai gaudosi situacijoje, iš kurių nieko gero nesitikėk ir kurie nelabai atsako už savo veiksmus. Todėl psichiatras sprendžia pats ir už visus – ką ir kur testuoti, ko ne ir t. t. Bendradarbiavimas tiesiog nėra psichiatro modus operandi. O tai irgi kainuoja.

Tačiau A. Veryga turi ir kitą, galbūt net didesnę problemą. Turbūt jau ir mažiausiai besidomintiems aišku, kad po beveik mėnesio išsisukinėjimų ir pasakojimų apie tai, kad „testuoti neapsimoka“, Lietuvoje testų apimtys buvo minimalios (kartais mažesnės nei pas kaimynus) todėl, jog reagentų tiesiog nepakako. Jų tiesiog nebuvo nupirkta pakankamai. Kaip visada tokiais atvejais, blogiau ne tai, kad reagentais nebuvo pasirūpinta iš anksto (kiek žmonių sausio gale prognozavo tokią situaciją, kuriome esame dabar?), o tai, kad buvo meluojama.

Kelias savaites pasakojęs apie tai, kad testuojama tiek, kiek reikia, o po to paskelbęs, kad keletą kartų didinamos testavimo apimtys ir įrenginėjami papildomi testavimo punktai, Veryga, deja, nebegali tikėtis, kad į jo kitus pasakojimus bus žiūrima rimtai.

Taigi abu pagrindiniai asmenys, turintys mus vesti krizės metu, serga bene svarbiausiu politiniam lyderiui, pasitikėjimo deficitu. Pasidairius į šonus, vaizdas, deja negerėja. Čia net nesinori minėti Ramūno Karbauskio, kuris su savo pareiškimais apie tai, jog „Lietuva geriausiai pasirengusi šiai krizei Europoje“, prieštarauja ir savo deleguotam sveikatos apsaugos ministrui, ir sveikam protui.

Prezidentūra taip pat neblizga. Panašu, kad Prezidento nepatyrimas ir silpna politinė komanda yra nepajėgūs pasinaudoti turimais politiniais ir instituciniais svertais, o Prezidento bandymas ištransliuoti atsišaukimą į tautą parodė, kad ir komunikacinius gebėjimus mobilizuoti.

Prezidentui ir jo komandai teks gerokai tobulinti. Ir ar dar kas atsimena, kad Lietuvoje Seimas turi Pirmininką? Tik dėl Karbauskio asmeninio kaprizo mestas iš posto ir tik dėl savo paties asmeninio kaprizo jame likęs Viktoras Pranckietis, panašu, taip gerai pasislėpė Seimo užkaboriuose nuo visų negandų, kad po rinkimų rudenį gali tekti jo ilgai paieškoti norint informuoti, kad dabar jis jau tikrai nebe Seimo vadovas.

Panašu, kad Prezidento nepatyrimas ir silpna politinė komanda yra nepajėgūs pasinaudoti turimais politiniais ir instituciniais svertais, o Prezidento bandymas ištransliuoti atsišaukimą į tautą parodė, kad ir komunikacinius gebėjimus mobilizuoti.

Būtų netiesa sakyti, kad ši krizė lengvai sutvarkoma, kad žinojome, jog ji artėja, ar kad yra lengvi ir paprasti būdai jai įveikti. Priešingai. Tokios epidemijos nei planavome, nei sapnavome, o todėl ir pripažinkime, kad užduotis, tekusi mūsų politiniams lyderiams, yra ir sudėtinga, ir sunki. Tačiau pasakius tai, pasakykime ir kita – nei vienas iš tų, kuriems likimas lėmė vadovauti šaliai šią sunkią akimirką, ne tik kad nesublizgėjo, bet ir kol kas nedemonstruoja politinio lyderio savybių.

Tačiau yra dar vienas, galbūt svarbiausias aspektas. Per pastarąsias dvi savaites šioje keistų prieštaringų žinių atmosferoje nutiko nuostabus dalykas – žmonės, lyg pajutę tą ore tvyrantį lyderystės vakuumą, ėmėsi tvarkytis patys. Jau nebesuskaičiuoju, kiek ir kokių individualių, asmeninių savanoriškų pastangų ir iniciatyvų teko pamatyti per pastarąją savaitę socialiniuose tinkluose.

Virusas, pagrindinė priemonė kovai su kuriuo kol kas yra taip vadinamas socialinio atstumo laikymasis, paradoksaliai pažadino kažkokio kito, gerokai gilesnio nei fizinis socialinis kontaktas socialumo jausmą.

Nelyg dabar, kritinėje situacijoje, įvyko bazinė paties žmogiškumo mobilizacija – atsakymai nuskaidrėjo iki paprastų, netgi banalių formuluočių ir be ilgų diskusijų tapo aiškūs ir pagrindiniai klausimai, ir pagrindiniai atsakymai: ir kam reikalinga pagalba (atsakymas: tam, kuriam sunkiau), ir kas ją turi suteikti (atsakymas: tas, kuris gali).

Tokias situacijas yra itin nedėkinga ir rizikinga lyginti, tačiau bent kažką panašaus esu matęs tik dukart: 1991 m. sausį ir po jo bei per Rusijos agresiją Ukrainoje 2014 m. Jei reiktų įvardinti šviesos spindulį po pirmojo epidemijos mėnesio, sakyčiau, kad tai šis žmogiško solidarumo jausmas. Saugokim jį – panašu, kad mums dar jo prireiks.

Taip pat skaitykite