Pozicija

2020.01.27 13:45

Viktoras Bachmetjevas. Žiniasklaidos rėmimo peripetijos

Viktoras Bachmetjevas, filosofas 2020.01.27 13:45

Seime pagaliau parengtas Visuomenės informavimo įstatymo pataisų projektas, kuriuo būtų reformuotas žiniasklaidos rėmimo modelis. Jo esmė – valstybė imasi kurti naują instituciją, Žiniasklaidos rėmimo fondą, kuris ir taptų pagrindiniu instrumentu žiniasklaidos rėmimui, vietoj dabar egzistuojančio Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo.

Kaip ir galima tikėtis, projektas susilaukė daug reakcijų ir diskusijų viešojoje erdvėje. Kadangi šių eilučių autoriui teko šiek tiek dalyvauti šios reformos pradžioje, pasidalinsiu keletu pastebėjimų, nepretenduodamas į galutines išvadas.

Kodėl reikalinga reforma

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas (toliau – SRTRF) gyvuoja daugiau nei 20 metų. Jis buvo sukurtas 1996 m. kultūrinei žiniasklaidai remti, o vengiant politikų įtakos, greta valstybės fondo dalininkėmis buvo pakviestos tapti tuo metu dar gerokai daugiau svorio, įtakos ir prestižo turėjusios menininkų organizacijos.

Iš esmės sumanymas buvo, kad asociacijos išsidalins paramą savo dar nuo sovietmečio egzistuojantiems organams, o taip pat savo dalį gaus ir ta nedidelė tuo metu tik popierinės periodikos dalis, kuri neturėjo asociacinio užnugario. Natūralu, kad per du dešimtmečius ir kultūrinės žiniasklaidos, ir žiniasklaidos apskritai ekosistema gerokai pakito.

Kultūrinės žiniasklaidos srityje minėtina gerokai sumenkusi kūrybinių asociacijų reikšmė – svariausi kultūrinės žiniasklaidos reiškiniai retai bėra kūrybinės asociacijos priklausiniai ir net ir tais atvejais, kai tokiais yra, jie veikia kaip savarankiški dariniai su nepriklausoma redakcine politika ir toli gražu neprimena oficiozinių asociacijų organų, kokius kai kurie iš mūsų atmena iš sovietmečio ar pirmųjų Nepriklausomybės metų.

Per tuos dvidešimt metų Fonde nutiko ir kitas pokytis – jo „kultūrinius“ dalininkus laikui bėgant gerokai atmiežė prisijungusios žiniasklaidos asociacijos. Įtampa tarp „kultūrinininkų“ ir „komercininkų“ nužymėjo pastarojo dešimtmečio fondo veiklą. Viena vertus, kultūrinė žiniasklaida ir jos atstovai nuolat primindavo, kad Fondas kurtas jiems remti, tad į „komercininkų“ invaziją žvelgė kaip į užgrobimą, kita vertus, silpni ar ir apskritai neegzistuojantys jų ryšiai su menininkų asociacijomis lėmė tai, kad nemaža dalis kultūrinės žiniasklaidos Fonde jautėsi visiškai neatstovaujama. Kultūrinės periodikos asociacijos susikūrimas interpretuotinas kaip tokios situacijos išdava.

SRTRF, įkurtas kultūrinei žiniasklaidai remti ir tokiu in mente laikomas nemažos dalies pačios žiniasklaidos, politikų ir kitų proceso dalyvių, de facto yra gerokai kitoks: įstatyminė norma remti ne žiniasklaidos priemones, o „kultūrinius ir šviečiamuosius projektus“ leido Fondui remti ne tik komercinės žiniasklaidos kultūros rubrikas, bet ir daugiau.

Pavyzdžiui, SRTRF remia Lietuvos žurnalistų sąjungos šviečiamuosius projektus ir pan. Priešstata tarp to, kuo Fondas laikomas, ir to, kas jis iš tiesų yra, diagnozuotinas kaip identiteto krizė. Ją galėtų spręsti visų pirma pats Fondas, tačiau jo uždarumas ir dalininkų prisiimta gynybinė pozicija šios problemos spręsti nepadeda.

SRTRF identiteto krizę ir gynybinę poziciją iliustruoja ir tas faktas, kad nei jau minėta kultūrinę periodiką vienijanti asociacija, nei, pavyzdžiui, Regioninių radijo stočių asociacijos nebuvo priimtos į Fondo dalininkes, nors, tarkime, Fondo dalininke yra Lietuvos teisininkų draugija, kurios pirmininkas Arnas Paliukėnas itin mėgsta viešojoje erdvėje komentuoti siūlomą žiniasklaidos rėmimo reformą, prisistatydamas ekspertu ir pamiršdamas paminėti, atrodytų, akivaizdų interesų konfliktą. Tai nepuošia nei Fondo, nei Lietuvos teisininkų draugijos, nei paties Arno Paliukėno.

Per tuos dvidešimt metų pasikeitė ne tik SRTRF sudėtis ir ne tik kultūrinės žiniasklaidos Lietuvoje padėtis. Pakito visa žiniasklaidos ekosistema ir finansinis modelis. Jei prieš dvidešimt metų naujienų ir analitinė žiniasklaida gyveno iš reklamos ir pačių skaitytojų pinigų, tai didelei šios žiniasklaidos daliai persikėlus į internetą, abu šie modeliai sugriuvo. Didžiąją reklamos pinigų dalį suvalgo turinio nekuriančios platformos (Facebook ir Google), o interneto kaip medijos specifika lėmė, jog vartotojai čia įpratę viską gauti nemokamai.

Kad ir ką manytume apie Lietuvos žiniasklaidos kokybę, nepaneigiama tai, kad vienas iš būtinų kokybiškos žiniasklaidos dėmenų yra jos nepriklausomybė (įskaitant ir finansinę). Sunykusios galimybės žiniasklaidai užsidirbti pačiai taip pat daro ją pažeidžiama įtakoms iš užsienio, vietinio verslo papirkimui, politinės valdžios spaudimui.

Situacija yra pakankamai rimta, ir su tuo, kad valstybė turi turėti politiką šiuo klausimu, sutiks daugelis. Susirūpinimas medijų raštingumu valstybiniu mastu, ypatingai paaštrėjęs po Rusijos įvykdytos agresijos Ukrainoje, yra tik viena iš priemonių. Kartu tos priemonės įgyvendinimo pastangos išryškino ir tai, kad reikalinga koordinuota, vieninga valstybės politika.

Ir baigiant šią apžvalgą, verta pasakyti ir paskutinį, tačiau tikrai ne mažiausiai svarbų aspektą: valstybei imantis bet kokių iniciatyvų žiniasklaidos srityje reikalingi itin gerai pasverti sprendimai. Žiniasklaidos nepriklausomybė, turinio laisvė yra pamatiniai principai, kurie, imantis bet kokių reformų šioje srityje, turi būti nuolatiniais orientyrais.

Kodėl reikalinga ne tokia reforma

Praėjusį kartą aptariau kontekstą, kuriame, mano nuomone, vyksta taip vadinamoji žiniasklaidos rėmimo modelio reforma. Trumpai tariant, čia svarbūs trys elementai: paties SRTRF tapatybės (tik kultūrinės žiniasklaidos vs. bet kokių kultūrinių ir šviečiamųjų projektų žiniasklaidoje fondas) ir pasitikėjimo (žiniasklaidos fondas, kuris neįsileidžia žiniasklaidos) krizė, žiniasklaidos apskritai ekonominė krizė (susijęs su sugriuvusiais senaisiais monetizacijos modeliais) ir iš to plaukiantis poreikis valstybei turėti artikuliuotą žiniasklaidos politiką, kurioje valstybės intervenciniai mechanizmai stiprintų, o ne silpnintų žiniasklaidos nepriklausomybę ir pliuralizmą.

Remiantis tuo, kas pasakyta, darytinos tokios išvados. Pirma, valstybė turi imtis aktyvesnio vaidmens ne tik finansiškai remiant kultūrinę žiniasklaidą, bet ir žiniasklaidą apskritai. Antra, tas vaidmuo turi būti apribotas valstybės poreikių nustatymu bei finansinių išteklių teikimu, griežtai atribojant politinės galios įtaką konkrečioms žiniasklaidos priemonėms ar turiniui. Tariant paprastai, valstybė turi turėti instrumentą atidaryti finansavimo priemonę, tarkime, tautinių mažumų žiniasklaidai ar išeivijos žiniasklaidai paremti, jei būtų nuspręsta, kad toks poreikis yra. Toks instrumentas turi būti skaidrus ir atskaitingas, bet taip pat politiškai nepriklausomas.

Taip pat, tinkamai veikdamas, jis galėtų tapti ir valstybės patarėju šioje srityje: turėdamas duomenis ir analitines kompetencijas, toks instrumentas galėtų veikti ne tik kaip politikos įgyvendintojas, bet ir pradinių impulsų pokyčiams formuotojas. Lygiai kaip ir galėtų imtis iniciatyvų, kurios svarbios ne vienai žiniasklaidos priemonei ar sričiai. Tarkime, kad ir skatinimo mokėti už žiniasklaidos turinį edukacinė kampanija, gerųjų žiniasklaidos monetizavimo pavyzdžių sklaida ir pan. galėtų būti šios naujosios institucijos veiklos lauke.

Tokia institucija, kuria pasitikėtų ir valstybė, ir žiniasklaida, ir visuomenė, ilgainiui galėtų tapti vieninteliu instrumentu, per kurį valstybė remtų žiniasklaidą. Ne paslaptis, kad dabar įvairios ministerijos ir kitos valstybės institucijos turi savų iniciatyvų, kaip išdalinti pinigus žiniasklaidos priemonėms.

Keista, kad Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius nuogąstauja dėl galimai padidėjusios politikų įtakos naujajame Fonde (nors ten tikrai pridėta nemažai saugiklių), tačiau nemato problemos, kai Sveikatos apsaugos ministerijoje pinigai žiniasklaidai dalinami tiesiog ministro įsakymu sudarytos darbo grupės. Tiesa yra ta, kad šiuo metu valstybė ir pati nežino, kiek pinigų duoda žiniasklaidai įvairiam turiniui remti (jau net neminint valstybės kaip reklamdavio), o išsiskaidžiusios po įvairius užkaborius valstybės lėšos yra ne tik naudojamos neefektyviai, bet ir kelia korupcines įtakas.

Lietuvoje jau esama dviejų panašių institucijų: tai Lietuvos mokslo taryba ir Lietuvos kultūros taryba. Nors, kaip visada, esama nemažai trūkumų abiejų darbe, jos abi yra veikiančios ir iš esmės atlieka valstybės įkurtų, tačiau nuo politikų atsietų finansavimo skirstytojų vaidmenį. Greta jos atlieka jau minėtus patarėjų bei analitikų atitinkamos srities politikos formuotojams vaidmenis.

Pradinėse taip vadinamo žiniasklaidos rėmimo modelio svarstymo stadijose, remiantis šių dviejų institucijų analogija, buvo siūloma kurti Lietuvos žiniasklaidos tarybą. Tai, kad po ilgų svarstymų Seime vis tik nuspręsta, kad tai bus Žiniasklaidos rėmimo fondas, o ne Taryba, indikuoja, jog projekto autoriai į naująją insituciją žiūri tik kaip į pinigų perskirstymo punktą. Tai, kad į patį įstatymą jau įrašoma, kuri sritis kiek procentų nuo valstybės skirto finansavimo gaus, tik patvirtina šį įspūdį. Kaip taikliai pastebėjo viena iš komentatorių, siūloma ne žiniasklaidos rėmimo modelio reforma, o galių perskirstymo reforma.

Ir pabaigai apie pinigus. Dabartinis SRTRF finansavimas yra 2,7 mln EUR per metus. Turint omenyje Fondo uždarumą ir reputacines bėdas, nieko keisto, kad tas finansavimas nekinta jau keletas metų. Pasakius, kad tai nėra keista, pasakykime ir kad tuo nėra ko džiaugtis.

Vienas iš pradinių reformos siekių buvo aiškiai įtvirtinti, kad valstybė įsipareigoja remti ne tik kultūrinį ir šviečiamąjį turinį žiniasklaidoje. Viena vertus, tai įteisintų jau egzistuojantį faktą (kad ir jau minėtas Visuomenės sveikatinimo fondo pavyzdys), kita vertus, toks įtvirtinimas būtų davęs pagrindą naujajai institucijai skirti kur kas didesnį biudžetą.

Tačiau tiesa yra ta, kad net ir reformai nepavykus, tie 2,7 mln EUR yra nepakankami. Tai rodo paraiškų skaičius, gerokai išaugęs per pastarąjį dešimtmetį, jau nekalbant apie per tą laikotarpį išaugusias kainas. Deja, kol kas Finansų ministerija ir Vyriausybė elgiasi pagal kitą principą: „Jūs pirma susitvarkykit, o tada jau mes duosime.“

Bado dieta galbūt ir veikia kai kuriais atvejais, tačiau jos bėda ta, kad silpnesnį ji gali ir numarinti. Ir todėl kad ir ką nuspręs Seimas, labiausiai norėtųsi, kad atsirastų suvokimas, jog šioje srityje ligoniui leisti numirti yra tiesiog per didelė rizika.