Nuomonės

2020.01.27 09:49

Viktoras Bachmetjevas. Istorinės atminties gūžynės

Viktoras Bachmetjevas, filosofas2020.01.27 09:49

Praėjusių metų pabaigoje pranešta apie Seimo nario Arūno Gumuliausko sumanymą įstatymu pripažinti, kad Lietuvos valstybė ir lietuvių tauta „nedalyvavo žydų žudynėse per Antrąjį pasaulinį karą“. Sunku komentuoti, kodėl būtent dabar imtasi tokios iniciatyvos, tačiau keletą žodžių apie pačios iniciatyvos politines bei moralines pasekmes tarti verta.

Ponas Gumuliauskas, komentuodamas savo iniciatyvą, teigė, kad Lietuva kaip valstybė negalėjo dalyvauti žydų žudynėse, nes tuo metu buvo okupuota. Tokia logika neatrodo verta didelių priekaištų, išskyrus vieną dalyką: Lietuvos kaip valstybės niekas ir nekaltina dėl Holokausto. Kad ir kokio plauko ar interpretacinio radikalumo Holokausto tyrinėtojai ar atminties puoselėtojai bebūtų (o jų tikrai yra įvairių), paprastai dėl Holokausto Lietuvoje sutariama, jog jį sumanė ir vykdė naciai, pasiremdami vietiniais pagalbininkais.

Lygiai kaip ir sutariama, kad kai kur žydus vietiniai žudė entuziastingai, nacių per daug ir neraginami. Daugiau mažiau sutariama, kad žudynėse dalyvavo ir nacių represinėse struktūrose bendradarbiavo bent keletas tūkstančių lietuvių.

Tokie yra faktai. Mes juos žinome iš istorikų. Taip, tarp profesionalių istorikų pasitaiko klaidų, perspaudimų, netgi sąmoningo iškraipymo, tačiau akademinė bendruomenė turi laiko patikrintus savikorekcijos mechanizmus, o jai užtikrinama nepriklausomybė, įtvirtinta akademinės laisvės principu, leidžia, bendrai kalbant, pasitikėti jos teiginiais.

Bet kuriuo atveju, kad ir ką manytume apie akademinės istorikų bendruomenės darbo kokybę, sutiksime, kad istoriniai faktai nėra nustatomi politikų pareiškimais. Arūnas Gumuliauskas, pats turintis istoriko išsilavinimą, tai puikiai žino. Taigi galima spėti, kad ši iniciatyva nėra skirta nei istorinių faktų vertinimui, nei juo labiau jų nustatymui. Ji ne apie praeitį, o apie šiandieną.

Iš dalies tą patvirtino ir pats iniciatyvos autorius. Kaip pranešė žiniasklaida, „Pasak A. Gumuliausko, iniciatyva dėl minėto parlamento nutarimo projekto radosi, nes vyksta propagandinis karas.“ Nors Seimo narys nepaaiškino, kurį konkrečiai karą jis turi omenyje, tačiau galima spėti, kad kalba eina apie Rusijos nuosekliai dedamas pastangas parodyti Lietuvą kaip sistemiškai antisemitinę, nacionalistinę ir fašistinę.

Šios pastangos yra susijusios ir su bandymu parodyti Lietuvos laisvės kovą II-ojo Pasaulinio karo metu ir po jo kaip sistemiškai antisemitinę. Tokios pat pastangos buvo matyti ir Sąjūdžio metu, kai lietuvių laisvės bylai iš Maskvos nuolat buvo metami kaltinimai nacionalizmu ir fašizmu. Lietuva šiuo atžvilgiu nėra jokia išimtis – panašias insinuacijas matome Lenkijoje, Ukrainoje ir kitose Rytų Europos valstybėse.

Pritardamas ponui Gumuliauskui dėl grėsmės, labai abejoju dėl jo pasirinktos priemonės su ta grėsme kovoti. Ir ne tik dėl jau aptartos priežasties, kad istoriniai faktai nenustatinėjami politikų. Esmė yra tokia: jei Lietuva karo metais ir buvo okupuota, tai dabar ji, ačiū Dievui, tokia nėra. Bet iš to seka ir tai, kad jei ji kaip valstybė negali atsakyti už tai, kas buvo padaryta tuomet, tai už tai, kas daroma dabar, ji yra atsakinga.

Geriausias atsakas propagandai yra ne dar geresnė propaganda. Geriausias atsakas propagandai yra tiesa. Ji galėtų būti kelias iš šių nutylėjimų ir išsisukinėjimų purvyno. O jei už juos neprisiimsime atsakomybės mes, juos teks kuopti mūsų vaikams.

Oficiali Lietuvos valstybės institucija, įgaliota tirti Lietuvos gyventojų genocidą, sugebėjo susikurti kurčios ir nejautrios Holokaustui įstaigos reputaciją. Tai probleminės vietos, kurios ir suteikia amuniciją mūsų priešams propagandiniame kare (kas taip rūpi ponui Gumuliauskui), ir žeidžia Holokaustą išgyvenusius buvusius ir esamus Lietuvos piliečius.

Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, atrodė, pagrįstai tikėjomės, kad naujai atgimusi valstybė statys savo ateitį, remdamasi tiesa ir atsakomybe. Kad ir komunistinių nusikaltimų, ir nacistinių nusikaltimų bendrininkai, ypatingai tų, kurie susiję su nusikaltimais žmoniškumui ir neturi senaties, gaus, ko nusipelnė.

Tai nebūtų keršto akcija, kaip kad neretai bandoma pateikti. Teisingumas negali vadovautis keršto logika. Teisingumas yra reikalingas aukoms – tai pareiga praeičiai. Tačiau teisingumas yra reikalingas ir ateičiai – tik teisingumo įgyvendinimas gali išspręsti klausimą, o tai reiškia ir tai, kad ateities kartos to praeities prakeiksmo nebesineš ant savo pečių. Būtent čia matau dabarties Lietuvos atsakomybę. Deja, šia prasme buksuojame savo pačių gaminamame purvyne. Neįvykusi sovietinė liustracija yra viena monetos pusė. LGGRC centro Holokausto atžvilgiu taikoma tyriminė ekvilibristika yra kita, tos pačios monetos pusė.

Holokausto aukų atminimo dieną būtų gerai atminti ne tik jas, bet ir tai, kad istorija nėra manipuliacija ir kad vienintelis būdas neleisti jos tokia paversti yra absoliučiai, visapusiškai įsipareigoti tiesai. Geriausias atsakas propagandai yra ne dar geresnė propaganda. Geriausias atsakas propagandai yra tiesa. Ji galėtų būti kelias iš šių nutylėjimų ir išsisukinėjimų purvyno. O jei už juos neprisiimsime atsakomybės mes, juos teks kuopti mūsų vaikams.