Kultūra

2020.02.08 19:43

Viktoras Bachmetjevas. Apie pinigus kultūroje

Pakalbėkime apie pinigus kultūroje. Jei įsivaizduotume kultūrą kaip atskirą sferą, kurioje cirkuliuoja tam tikras pinigų kiekis, pagal kilmę tuos pinigus, manding, galima suskirstyti į tris rūšis. Pirma, vieni pinigai ten randasi kaip investicija, antra, jie ateina iš prekybos, ir, trečia, jie yra paaukojami.

Pirmuoju atveju pinigai, įdėti į kultūrinę veiklą, vertinami pagal grąžos logiką. Daugiausia tokios logikos matyti kultūrai skiriant viešuosius pinigus, kur už investicijas įgytos kultūrinės vertybės yra matomos kaip teikiančios grąžą didesnio piliečių išsilavinimo, tampresnių socialinių saitų, padidėjusios gyvenimo kokybės ir t. t. pavidalu. Tačiau netiesa, kad tai galioja tik viešiesiems pinigams. Net ir Lietuvoje jau nemažai kalbame apie kultūrines industrijas, kurios save suvokia kaip privačias, o ne viešąsias paslaugas ir veikia pagal verslo logiką. Bet net ir tradicinėse kultūros srityse galima matyti investicinės logikos: leidybos ir kino sektoriai veikia pagal šią logiką, Lietuvoje esama privačių teatrų ir muziejų, kurie veikia komerciniais pagrindais ir t. t. Čia neturėtų apgauti tai, kad šiose srityse esama valstybės subsidijų. Valstybės subsidijų esama ne vienoje verslo srityje – žemės ūkis čia spindi ryškia šviesa, – tačiau tai jų akcininkų nepriverčia mažiau skaičiuoti investicijų grąžos.

Antruoju atveju pinigai į kultūrą patenka paprastu kultūrinės vertybės įsigijimo būdu. Investicijomis sukurta vertė paskatina kultūros vartotoją įsigyti prekę ar paslaugą. Čia veikia mainų logika – pinigai išmainomi į bilietą į teatrą, knygą ar paveikslą.

Galiausiai, trečiuoju atveju pinigai į kultūros sferą ateina kaip auka. Čia jau veikia ne grąžos ir ne mainų, o dovanos logika. Pirmuoju atveju svarbu, kiek didesnė yra grąža santykyje su pradine investicija, antruoju atveju svarbu nustatyti lygiasvoriškumą tarp pinigų kiekio ir įgytos vertybės, o aukos atveju logika veikia priešingai – aukos prigimtis sako, kad atgal nesitikima nieko.

Jei reiktų besti į kalbėjimo apie pinigus kultūroje skaudžiausią vietą Lietuvoje šiuo metu (tiesą sakant, skaudžiausia vieta galbūt yra tai, kad paties kalbėjimo veik nėra), tai sakyčiau, kad nesama aiškios konceptualios atskirties tarp šių trijų pinigų kultūroje kilmės šaltinių. Tai itin matyti kalbant apie nūnai madingą mecenatystės sąvoką. Nors konceptualiai tarp labdario, mecenato ir filantropo nėra jokio skirtumo – tai vis terminai, nusakantys finansinių išteklių davimą neatlygintinai, Lietuvoje neretai sąvokoms bandoma pridėti papildomų ir nebūtų reikšmių. Pavyzdžiui, dailės kolekcionieriai neretai vadinami mecenatais, nors ekonominiu požiūriu jie tėra elementarūs pirkėjai, o kai kurie, dirbantys strategiškiau, ir investuotojai. Įvardykime: įsigijęs puikų Mikalojaus Povilo Vilučio darbą jokiu mecenatu aš netampu. Pinigų, kuriuos sumokėjau, aš nepadovanojau. Aš juos išmainiau ir, mano kuklia nuomone, labai sėkmingai – tas darbas dabar mane kasdien džiugina. Kada galėčiau vadintis mecenatu? Jei tą darbą, sakykime, nupirkčiau Nacionalinei dailės galerijai. Pacai yra Pažaislio mecenatai ne todėl, kad už jį sumokėjo, o todėl, kad sumokėjo už tai, kas netapo jų nuosavybe.

Jei sutariame dėl to, galime žengti ir kitą žingsnį. Skirdami kam nors garsiuosius du procentus nuo savo pajamų mokesčio, kuriais galima remti ir individualius menininkus, mes rėmėjais netampame. Iš esmės tų pinigų mes neturime – jie yra valstybės. Tad šiuo atveju rėmėjas yra valstybė, o mes geriausiu atveju atliekame tik skirstytojo vaidmenį. Paaukoti galima tik tai, ką turi, o kad ir ką įsivaizduotume apie mokesčių prigimtį, turbūt neneigsime fakto, kad nei jų dydis, nei pasirinkimas, mokėti juos ar ne, nėra mūsų valioje.

Išsiaiškinę tai, galime žengti ir dar žingsnį. Šios kadencijos Seimui priėmus Mecenavimo įstatymą, pasigirdo balsų, kad tai prastas įstatymas, nes juo nenumatyta papildomų mokestinių lengvatų mecenatams, o tik apibrėžta, kokio lygio ir apimties pinigų aukotojas vienoje ar kitoje srityje galės vadintis mecenatu. Svarstytina, kiek prasminga atskiru įstatymu apibrėžti sąvokas, tačiau pagirtina, kad Seimas nenuėjo mokestinių lengvatų keliu. Taip, tam tikros finansinės paskatos mokestinių privilegijų pavidalu visai tinkama priemonė norint paskatinti labdarą ir paramą. Tačiau tiesa ir ta, kad Lietuvoje tos mokestinės privilegijos jau egzistuoja, kad jos visiškai respektabiliai atrodo Europos kontekste ir iš esmės niekuo joms nenusileidžia. Čia svarbiau tai, kad leisdami vadinamiesiems mecenatams užskaityti duotus pinigus kaip savo sumokėtus mokesčius mes iškreipiame pačią mecenatystės idėją: juk tokiu atveju duoda ne mecenatas, o valstybė, atsisakydama iš šio konkretaus asmens ar įmonės mokesčių, kuriuos visi kiti sumokėti turės.

Kaip jau minėjome, mokestinės privilegijos mecenatams Lietuvoje jau egzistuoja, jos įtvirtintos Labdaros ir paramos įstatyme ir daugmaž atitinka savo analogus Europos Sąjungoje. Tad kodėl Lietuvoje tiek mažai mecenatų? Man atrodo, kad atsakymo reikia ieškoti ne finansuose, o psichologijoje ar greičiau mentalitete. Kaip jau minėjome, mecenatystės esmė yra duoti ne tikintis grąžos ir ne mainais, bet kaip auką. Tačiau, kad galėtum duoti, reikia turėti. Ir ne tik. Reikia ne tik turėti, bet ir jaustis, kad turi. Tai gal net svarbiau. Nes jei esi turtingiausias žmogus Lietuvoje, bet jautiesi, kad tau vis dar trūksta ir kad vis dar mažai, tau duoti kitam – nesvarbu, ar tai būtų menas, ar skurstantis kaimynas, – bus sunku.

Filosofo Viktoro Bachmetjevo komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“