Praėjusią savaitę lyg iš giedro dangaus nuskambėjo žinia, kad atsistatydina Nacionalinio Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejaus generalinė direktorė Ina Pukelytė. Jau pats faktas įdėmesnį kultūros lauko stebėtoją turėtų priversti suklusti – vis tik nacionalinės kultūros įstaigos vadovas nėra šiaip eilinis kultūros arimų vagotojas.
Čiurlionio muziejus ne tik saugo mūsų genijaus kūrybinį palikimą, bet ir yra pagrindinė vaizduojamojo meno institucija Kaune. Muziejui priklauso visos svarbiausios ekspozicinės erdvės Kaune: Mykolo Žilinsko galerija, Kauno paveikslų galerija, Istorinė Prezidentūra, taip pat ir kiti padaliniai.
Taigi vadovo atsistatydinimas yra rimtas sukrėtimas – ne tik įstaigai, bet ir Kauno, o turint omenyje ir jo nacionalinį statusą, visos šalies kultūros bendruomenei – taigi ir vertas atidesnio žvilgsnio. Juolab kad muziejaus vadovė atsistatydina vos po pusmečio darbo. Į pareigas ji buvo paskirta pavasarį, pasibaigus ilgamečio muziejaus vadovo Osvaldo Daugelio kadencijai.
Čia verta stabtelti ir tarti keletą žodžių apie nacionalines kultūros įstaigas apskritai. Nors Lietuvoje net dešimt kultūros įstaigų yra gavusios teisę vadintis nacionalinėmis, iki šiol teisiškai nėra apibrėžta, ką gi šis statuso suteikimas reiškia. Vienintelis dalykas, kuriuo jos galėjo pasigirti, tai faktas, kad nacionaline tapusi kultūros įstaiga taip pat tampa ir savarankišku asignavimų valdytoju arba, liaudiškai tariant, turi atskirą eilutę biudžete. Tai įstaigai suteikia tam tikrą savarankiškumą, tačiau jis lieka be turinio ir krypties, kadangi, stokojant aiškaus nacionalinės kultūros įstaigos apibrėžimo, neaišku, koks to savarankiškumo tikslas.
Tai, kad nacionalinėmis kultūros įstaigomis tampama stichiškai, matyti ir iš tų įstaigų veiklos pobūdžio: Lietuva turi du nacionalinius istorijos muziejus, du nacionalinius muziejus, skirtus dailei, du nacionalinius dramos teatrus, tačiau nėra nacionalinės įstaigos tokiems svarbiems menams kaip fotografija ar kinas.
Deja, šios kadencijos Vyriausybei ne tik nepavyko bent kiek ženkliau priartėti prie prasmingos nacionalinės kultūros įstaigos sampratos, bet net ir inicijuoti diskusijos šiuo klausimu. Nors šiais metais Kultūros ministerijos parengtame Kultūros politikos pagrindų įstatyme pagaliau pateiktas nacionalinės kultūros įstaigos apibrėžimas (anot įstatymo projekto, nacionalinė kultūros įstaiga tai „kultūros įstaiga, užtikrinanti aukštą profesionalumą ir teikianti valstybei reikšmingas kultūros paslaugas konkrečioje srityje“), iš jo neaišku, kuo nacionalinė kultūros įstaiga skirsis nuo kitų kultūros įstaigų. Lyg Jūrų muziejus ar Aklųjų biblioteka neteiktų valstybei reikšmingų kultūros paslaugų.
Nors sisteminių pokyčių ir nebūta, nutiko simbolinių. Šį pavasarį net į trejas nacionalines kultūros įstaigas vadovauti atėjo nauji vadovai. Galbūt tai nebūtų taip reikšminga, jei ne ilgaamžiškumas, kuriuo savo postuose pasižymėjo buvusieji tų įstaigų vadovai. Dviejų iš šių įstaigų (mūsų aptariamo Čiurlionio muziejaus ir Lietuvos nacionalinio muziejaus) vadovai į pareigas paskirti prieš 27 metus, o štai Lietuvos dailės muziejui generalinis direktorius iki šių metų pavasario vadovavo net nuo 1979 m. Bendras vien šių trijų vadovų vadovavimo muziejams stažas – 94 metai. Toks ilgaamžiškumas savaime nėra blogai.
Stabilumas yra vertingas, ypatingai kai kalbame apie pervartų metus ir ypatingai tai pasakytina apie kultūros vertybių saugojimą. Tam tikras konservatyvumas čia ne tik galimas, bet ir pageidautinas. Bet vis dėlto pasakykime ir to trūkumus: dešimtmečiais to paties vadovo vedama įstaiga pradeda stagnuoti, pats žmogus linksta susitapatinti su įstaiga, problemišku tampa naujų idėjų priėmimas, jauni specialistai nemato perspektyvos ir arba išvyksta iš šalies, arba apskritai meta šią sritį ir pereina dirbti į sritis, kur kraujo apykaita yra gyvesnė. Būtent todėl šios Vyriausybės įvestas kadencijų ribojimas kultūros įstaigų vadovams yra toks svarbus žingsnis ir būtent todėl tie trys nauji pavasarį paskirti nauji nacionalinių kultūros įstaigų vadovai yra toks simboliškai reikšmingas pokytis.
Turint visa tai omenyje, Inos Pukelytės atsistatydinimas negali nekelti susirūpinimo. Kodėl po 27 metų vieno asmens vadovavimo Kultūros ministerijai dabar reikės ieškoti jau antro vadovo per pusmetį? Dar labiau neramina tai, kad atsistatydindama vadovė atsisakė komentuoti savo motyvus, tuo išduodama, jog jie nėra padiktuoti asmeninio gyvenimo.
Kaunas nėra didelis miestas ir jame netruko pasklisti gandų apie tai, kad dalis muziejaus kolektyvo nėra patenkinti nauja vadove, o tiksliau jos atsinešta darbo kultūra, reikalaujančia profesionalumo, atsakingumo ir atskaitomybės. Jei tai tiesa, Kultūros ministerija, tenkindama atsistatydinimo prašymą, tik parodys tai daliai darbuotojų, kad skundais galima išėsti bet kokį vadovą. Į kokią vadovų karuselę gan greitai gali nusiristi įstaiga, kurioje darbuotojai pajunta galią priešintis pokyčiams, rodo Panevėžio dramos teatro pavyzdys, kur steigėjas – Kultūros ministerija – apsiriboja vadovo paskyrimu, tačiau visiškai nesirūpina palaikymu ir parama jam. Pokyčiai tokioje atmosferoje veik neįmanomi, vadovas po kiek laiko palūžta, o steigėjui tenka vėl ir vėl rinkti naują.
Labai nesinorėtų, kad tokia karuselė prasidėtų Nacionaliniame Čiurlionio dailės muziejuje. Tai svarbu ir dėl dar vieno aspekto. Kaunas 2022 m. taps Europos kultūros sostine. Viena iš muziejaus erdvių – Mykolo Žilinsko galerija – turėtų tapti viena iš kertinių institucijų, aplink kurią suksis kultūros sostinės programa. Sakau „turėtų“, nes taip nutiks, jei joje bus atlikta rekonstrukcija, pagaliau ją pritaikant neįgaliesiems ir atitinkant civilizuotos Europos standartus. Dabar, atsistatydinus Čiurlionio muziejaus vadovei, visas projektas pakimba ant plauko.
Visame šiame fone labai neskaniai atrodo Kultūros ministerijos tyla. Ministras Mindaugas Kvietkauskas tyli, situaciją šykščiai komentuoja ministerijos specialistės. Reikia tikėtis, kad taip yra tik dėl to paties susirūpinimo, kurį jaučia ir Kauno kultūros bendruomenė, ir kad jau šią savaitę išgirsime ir aiškų ministerijos vertinimą dėl susidariusios situacijos, ir labai aiškią viziją, kas yra ir bus daroma, kad iš šios situacijos visi išeitume su naudai ir muziejui, ir kultūrai apskritai.
Filosofo Viktoro Bachmetjevo komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.
