Anądien vos atsivertusi naują knygą perskaičiau gyvenimą keičiančius žodžius. Amerikietis profesorius Josephas Campbellas pataria žmogui kalbant klausytis ne to, ką žmogus sako, bet to, kas tame žmoguje prabyla.
Dažniausiai, autoriaus teigimu, žmoguje prabyla išdidumas, pagieža arba nemokšiškumas. Nuo savęs pridursiu baimes, asmeninius kompleksus, vaikystės traumas, norą kontroliuoti situaciją ir troškimą būti mylimam. Geriau pagalvojus turbūt didžiąją laiko dalį mums kalbant iš tiesų garsiau už tariamus žodžius kalba įvairūs jausmai ir ambicijos. Šitai dera prisiminti ne tik asmeniniuose santykiuose, bet ir virtualioje erdvėje, kur taip lengva reikšti nuomonę, ypač pasislėpus po netikru vardu ir gėlių žiedų nuotrauka.
Dažnokai girdžiu nuomonę, kad internete rašomi komentarai yra nieko verti, kaip ir juos rašantieji. Tačiau atsiriboti nuo po kai kurių naujienų portalų straipsniais besipilančiais komentarais yra žymiai lengviau, nei jų nematyti socialiniuose tinkluose. Jau pats socialinių tinklų pavadinimas tvirtina, kad tai yra bendravimui skirta erdvė. Ne privačiam susirašinėjimui, nes tai galima daryti elektroniniu paštu, bet būtent bendravimui vienų su kitais – stebint ir dalijantis, rašant ir skaitant… Vadinasi, ir komentarai čia – neišvengiami. Gerai, kai tie komentarai parašyti tikrų draugų tikriems draugams. Ir vis tiek būna įvairių situacijų, kai iš, regis, nekalto giminaitės komentaro po šeimos atostogų nuotrauka sunkiasi pasyviai agresyvi nuotaika. Na ir, aišku, beveik neįmanoma nepastebėti komentarų po garsių žmonių nuotraukomis ir įrašais.
Kai Romualdas Nesvarbu parašo pagiežingą komentarą po garsios moters nuotrauka, o gėlytėmis prisidengusi Magalie Lopez imasi pseudopsichoterapeutės vaidmens, mano spėjimu, tai atspindi ne tik rašančiųjų vidines problemas, bet ir apskritai išsikreipusį seną žmonijos instinktą kalbėti apie kitus.
Nereikia vengti komentarų. Priešingai, juk tai – šioks toks visuomenės pulsas. Net jei atspindintis nelaimingą, pagiežingą mažumą – tai priminimas, kad ta mažuma taip pat kažkur egzistuoja. Dažnai, užuot skaičiusi straipsnį internete, ypač gerą reputaciją turinčiuose šaltiniuose, pirmiausia įlendu paskaityti komentarų ir būtent pagal juos pajutusi teksto nuotaiką ir temą sprendžiu, ar verta skaityti patį tekstą.
Komentarai internete gali atlikti ir visuomenės lakmuso popierėlio funkciją, parodydami, kam jau esame pasiruošę, o kur dar reikės ilgai ir skausmingai augti. Pavyzdžiui, prieš beveik penkerius metus feisbuke pasidalijusi savo žindančios nuotrauka sulaukiau dešimčių piktų, įžeidžiančių, pagiežingų komentarų. Tačiau pamažu visuomenės nuomonė šiuo klausimu pasikeitė ir šiandien socialiniuose tinkluose pasidalijusi panašia nuotrauka sulaukiu beveik vien palaikymo žodžių, o smerkiantis komentaras visumos kontekste jau atrodo kaip išsišokimas.
Liūdnesnis pavyzdys – LGBT teisės, čia, panašu, Lietuvai dar reikia laiko. Antai neseniai istorinę pergalę prieš Lietuvą Strasbūro teisme iškovojusi gėjų pora ir džiugina, ir liūdina. Džiugina todėl, kad galiausiai nugalėjo žmogiškumas, o liūdina, nes žmogiškumo ginti nesiėmė valstybė, tiesos teko ieškoti už savo šalies ribų. Primenu, kad homoseksualų pora Pijus Beizaras ir Mangirdas Levickas į Europos Žmogaus Teisių Teismą kreipėsi dėl internetinėje erdvėje po jųdviejų nuotrauka pasirodžiusių neapykantos ir grasinimų pilnų komentarų, konkrečiau – dėl valstybinių institucijų atsisakymo imtis veiksmų reaguojant į minimus komentarus.
Žodžiu, dalyvaujant virtualiame gyvenime išvengti komentarų praktiškai neįmanoma. Kad daug jų būna nemalonūs – faktas. Ir vis tik norisi tikėti, kad juos skaitantis žmogus gali pats pasirinkti, kiek leisis kieno nors įžeidžiamas. Arba, jei grįžtume prie pradžioje minėtos J. Campbello minties, užuot leidus komentarui mane įžeisti, galbūt verta jį perskaityti tarp eilučių, klausiant: kokių jausmų vedinas, kokio auklėjimo žmogus čia rašo?
Kai Romualdas Nesvarbu parašo pagiežingą komentarą po garsios moters nuotrauka, o gėlytėmis prisidengusi Magalie Lopez imasi pseudopsichoterapeutės vaidmens, mano spėjimu, tai atspindi ne tik rašančiųjų vidines problemas, bet ir apskritai išsikreipusį seną žmonijos instinktą kalbėti apie kitus. Gentinėse visuomenėse paskalų instinktas daug prisidėdavo prie išgyvenimo.
Patyčios, grasinimai, konspiracijos teorijos, deminutyvų perteklius, nepažįstamų žmonių asmenybės analizavimas, pamokymai, mėginimas sugėdinti – absoliučiai visi komentarai yra apie komentuojantįjį, apie jo pasaulėjautą.
Dabartinėje visuomenėje, kai net plepalus su kaimyne per balkoną sparčiai keičia pokalbis su savimi telefono ekrane, komentarų rašymas yra savotiška terapijos forma, kurios metu rašantysis išlaisvina emocijas arba, galbūt, įsijaučia į išsvajotą visažinio vaidmenį. Etatinis komentarų rašymas gali būti pernelyg daug laisvo laiko ir gyvenimo prasmės trūkumo simptomas. Kitų išvaizdos kritikavimas rodo rašančiojo nesugebėjimą priimti savo kūno.
Patyčios, grasinimai, konspiracijos teorijos, deminutyvų perteklius, nepažįstamų žmonių asmenybės analizavimas, pamokymai, mėginimas sugėdinti – absoliučiai visi komentarai yra apie komentuojantįjį, apie jo pasaulėjautą.
Visų pirma sau, o drauge ir kitiems linkiu išmokti priimti kitų sakomus žodžius įsiklausant ne į jų pačių, bet į už žodžių slypinčią prasmę. Ir staiga praregėjus, kad visi puolimai ir įžeidinėjimai kalba ne apie įžeidinėjimų objektą, bet apie patį įžeidinėtoją, galima tikėtis didžiulio palengvėjimo, galbūt net atleidimo su palaimingu Budos šypsniu lūpose. Nes pyktis, kaip ir grožis, yra tik jį reginčiojo akyse.
