Nuomonės

2019.12.28 11:08

Vaiva Rykštaitė. Havajuose šiukšlės neberūšiuojamos. Arktyje sninga plastiku. Koks bus kitas jūsų pirkinys?

Vaiva Rykštaitė 2019.12.28 11:08

„Ekologinis nerimas“, „klimato krizės gedulas“, „aplinkosaugos (sukelta) depresija“ – šios frazės kol kas dar nėra oficialūs psichologijos teorijoje patvirtinti terminai, tačiau psichologai juos vartoja vis dažniau. 

Norėčiau žinoti, kokį sprendimą psichologai randa šiais atvejais. Mat juk dažniausiai gyvenime mums rūpesčių sukelia aplinkybės, kurias vienaip ar kitaip galime pakeisti, nuo jų pabėgti, išsivaduoti, arba tiesiog pakeisti savo požiūrį į problemą. Dargi būna, kad problema tėra mūsų galvoje ir reikia tik vidinės perspektyvos poslinkio. Tačiau kaip gyventi žinant, kad laukia civilizacijos pabaiga?

Štai kad ir mūsų šeimoje: Kalėdas atšventėm gerai, tik jau po visko besitvarkant namus man gerklėje užstrigo nerimo gumulas pamačius, kokio didumo šiukšlių maišas susikaupė. Milžiniškas! Vos ištįsiau jį laukan, toks buvo sunkus, pilnas plastiko pakuočių, popierių, skardinių, visokių lapelių, šapelių ir maisto atliekų. Dar prieš pusmetį maišas būtų buvęs bent triskart mažesnis, mat šiukšles rūšiuodavome. Tačiau dabar Havajuose beveik nebeįmanoma rūšiuoti šiukšlių – neliko popieriaus ir plastiko priėmimo punktų sąvartynuose. Taip nutiko dėl drastiškai sumažėjusios atliekų paklausos Azijos rinkose. Mat atliekos niekada nebūdavo perdirbamos Havajuose, o eksportuojamos į kitas šalis. Maždaug 30 proc. visų perdirbamų JAV atliekų iškeliaudavo į užsienį, iš jų pusė – Kinijon, kur plastikas ir popierius buvo perdirbami daugiausia į prekių pakuotes ir maišelius, į kuriuos supakuoti Kinijoje pagaminti daiktai, ironiška, dažnai sugrįždavo atgal į JAV.

2018 m. Kinijai staiga atsisakius Amerikos šiukšlių importo, dalis plastiko buvo nusiųsta į Malaiziją. Tačiau netrukus Malaizija pasekė Kinijos pavyzdžiu ir pranešė, kad daugiau nei trys tūkstančiai tonų plastiko bus grąžinti į plastiką atsiuntusias šalis.

Štai kad ir mūsų šeimoje: Kalėdas atšventėm gerai, tik jau po visko besitvarkant namus man gerklėje užstrigo nerimo gumulas pamačius, kokio didumo šiukšlių maišas susikaupė. Milžiniškas!

Kol politikai ir aplinkosaugininkai aiškinasi, kur kurios šalies plastikas turi keliauti ar sugrįžti, žinutė gyventojams aiški ir paprasta: plastiko nebėra kur dėti. Jo per daug. Niekas nebenori jo perdirbti.

Žinoma, be perdirbimo yra ir kita išeitis, kurios turėtų imtis kiekvienas Žemės gyventojas – mažinti vartojimą, keisti vartojimo įpročius. Mūsų atveju reikėtų nebepirkti nieko plastiko pakuotėse, tai ir stengiamės daryti. Tik sekasi sunkiai. Daugybė maisto produktų yra plastike – to priežastis, kad didelė dalis maisto produktų į Havajų salą yra importuojama šitaip supakuota. Be to, jei kalbėtume konkrečiai apie Kalėdas, patys vaikams nupirkome tik po pusantro žaislo, tačiau sunku sukontroliuoti tai, ką vaikams ir mums dovanoja vyresnės kartos giminės ir draugai.

Jaučiu, kad mane, kaip ir daug kitų žmonių, apėmė egzistencinė globalinės taršos ir klimato krizės sukelta neviltis…

Liūdna ir dėl popieriaus, kurio neišvengiamai atsiranda mūsų namuose, – paštu gaunamos sąskaitos dar spėja pasitarnauti vaikų piešimui, tačiau galiausiai nebegali būti perdirbamos. Sukaupiau didžiulį šūsnį popieriaus atliekų, planuodama jas kompostuoti, tačiau bestebint, kas vyksta pasaulyje, man dingo ūpas kas rytą apversti savo komposto dėžę lauke – ši jau du mėnesius stovi nenaudojama. O kam? Jaučiu, kad mane, kaip ir daug kitų žmonių, apėmė egzistencinė globalinės taršos ir klimato krizės sukelta neviltis…

Ta proga nuvažiavau į prekybos centrą ir nusipirkau dvi plastikines Kinijoje pagamintas kalėdines namų dekoracijas – nuotaika iškart pakilo, nors šiaip man tokie pirkiniai nebūdingi. Tik nežinau, kaip pavadinti šį reiškinį – gal „puota maro metu“, kai supratusi, kad savo nepirkimu ir vegetarizmu pasaulio vis tiek neišgelbėsiu, spjaunu į viską ir nusprendžiu truputį pasimėgauti, kol dar galiu?

Bet tas šiukšlių maišas po Kalėdų mane prislėgė taip, kad ir plastikiniai papuošimai galiausiai nebedžiugino. „Zero waste“ – pasižadėjau sau. Nuo Naujųjų metų vėl reik bandyti kažkaip gyventi be atliekų. Tik kaip? Bandžiau daug kartų – nepavyko. Nes individualių pokyčių nepakanka – reikia sisteminių. Nes net kurį laiką visiškai atsisakiusi plastiko namuose, nuolat matydavau plastikinius maišelius ir pakuotes be saiko naudojančius aplinkinius. Tai regint aplinkosaugos ambicijos virto pykčiu ir galiausiai – neviltimi. Nes vienas lauke – ne karys. Nes reikia kritinės masės. Nes, užuot telkusis į asmeninius tikslus, reikia telktis į bendruomenes su vienu tikslu – gelbėti skęstantį laivą, kuriame visi kartu sėdime, badydami vieni į kitus pirštais ir tikėdamiesi, kad kas nors ką nors darys. Mokslininkai? Politikai? Filantropai milijonieriai?

Kadaise, kai tik išsikrausčiau gyventi į Angliją, skambinau namo tėčiui ir pasakojau, kaip Londone viskas gražu, kaip didinga. O tėtis tuomet atsakė, kad lengva bėgti ten, kur gražu, bet daug prasmingiau yra tą grožį susikurti pačiai – ten, kur esi. Šie žodžiai lydi mane per gyvenimą. Atrodo, taip ir darau, atrodo, turėtų būti paprasta, tačiau vieną dieną pamatau reportažą apie tai, kaip Arktyje sninga plastiku, ir imu nujausti, kad turbūt didžiai daliai žmonijos būdinga tiesiog bėgti kur nors kitur, nei kurti grožį ten, kur esi. Tik kur bėgsime iš šitos Žemės?

Liūdna žinia: šiukšlės – bene menkiausia problema. Mažėjantys resursai, didėjantį šiltnamio efektą sukeliančių dujų tarša ir klimato krizė yra pagrindiniai veiksniai, dėl kurių, naujausiais Australijos mokslininkų skaičiavimais, žmonijai liko trisdešimt metų iki civilizacijos griūties. Iš čia ir kyla neviltis. Nes aš galiu atsisakyti plastiko, galiu pirkti vien dėvėtus drabužius, bet negaliu priversti didžiųjų šalių politikų liautis rėmus naftos gavybos kompanijas. Atrodo, tai žinodami žmonės turėtų viską mesti, masiškai bėgti į gatves ir protestuoti prieš savo šalių vyriausybes reikalaudami skubių veiksmų, sisteminių pokyčių. Tačiau protestuoja beveik vien tik Gretos Thurnberg įkvėptas jaunimas, kuriems trisdešimt metų turėtų būti tik gyvenimo pusiaukelė, o ne pabaiga.

Tuo metu likusieji vaikštinėja po prekybos centrus studijuodami maisto produktų kainas ir etiketes, romūs lyg avys, nežinančios, kad netrukus bus paskerstos. Kai kurie dar kartais paburba, kad ta Greta labai isteriškai emocingai šneka. Ir beveik niekas nieko nedaro. Kodėl?