Kartu mes galime. Mūsų daugiau. Jie mūsų bijo. Nors iš tikrųjų nereikėtų skirstyti pasaulio į „mes“ ir „jie“, nes būtent iš tokio skirstymo ir randasi daugybė problemų. Nes visi drauge sėdime ant to paties sparčiai kaistančio, lėtai dusinančio, sparčiai teršiamo kosminio kamuolio – Žemės.
Stebint klimato krizę ir prie jos spartėjimo prisidedančias žmonių veiklas, apima bejėgiškumo jausmas. Nes ką mes, „paprasti žmonės“, galime padaryti prieš milžiniškas korporacijas, prieš vieni kitus pažįstančius ir tarpusavyje dėl padarytų klaidų tyliai susitariančius politikus? O galime daug. Nes kol kas dar nesame ta nereikšmingoji klasė, apie kurios atsiradimą perspėja istorikas intelektualas Yuvalis Noah Harari.
Pasauliniais bestseleriais tapusių knygų autoriaus teigimu, spartėjant technologinei pažangai, galiausiai atsiras nereikšmingoji klasė – niekam nereikalingas ir neįdomus visuomenės sluoksnis, neturintis jokios ekonominės ar politinės galios. Šiam sluoksniui, anot Harari, nepadės nei streikai, nei mitingai, nes tam tikri žmonės bus paprasčiausiai nereikalingi. Prognozės liūdnos ir įtaigios, tačiau tas metas dar neatėjo.
Kol kas fabrikų darbininkams sustreikavus vis dar sustoja fabrikai, korporacijoms reikia nuolatinių pirkėjų, o politikams – rinkėjų. Turint tai omenyje, dabar yra kritiškai svarbus laikas išreikšti savo balsą, imtis iniciatyvos. Ir tam tikrai nereikia eiti į politiką nei didelių investicijų ar svarbių pažinčių. Mes darome įtaką ne tik balsuodami rinkimuose, bet ir pirkdami tam tikras prekes ar net išreikšdami savo nuomonę socialiniuose tinkluose.
O jei tikrai negali atskirti šerno nuo stumbro, vadinasi, vyriškis prastai mato, jam turbūt apskritai negalima imti šautuvo į rankas, o apie medžioklę negali būti ir kalbos, nes ką gali žinoti, gal kitąsyk jis su šernu supainios kailinukais apsivilkusį vaiką?
Nors sutinku, kad vien individualių pokyčių nepakanka. Dabar klimato krizės ir pasaulinės taršos kontekstuose itin dažnai atsigręžiama į vartotoją, kviečiant jį pradėti „pasaulį keisti nuo savęs“, keisti įpročius, atsisakyti plastiko ir t. t. Taip visa atsakomybė tartum permetama patogiai gyvenančiam individui, šis ima gyventi sąmoningiau, parduotuvėje kraunasi bulves ir obuolius į savo iš namų atsineštą terbą, važiuoja į darbą dviračiu, burba bendradarbiams dėl jų naudojamų plastikinių vandens butelių, tačiau staiga pasijunta bejėgis, sužinojęs, kad štai Žaliųjų partijai priklausantis politikas savo malonumui sumedžiojo į Raudonąją knygą įrašytą stumbrą ir dargi ciniškai teisinasi neva neatskyręs stumbro nuo… šerno.
O jei tikrai negali atskirti šerno nuo stumbro, vadinasi, vyriškis prastai mato, jam turbūt apskritai negalima imti šautuvo į rankas, o apie medžioklę negali būti ir kalbos, nes ką gali žinoti, gal kitąsyk jis su šernu supainios kailinukais apsivilkusį vaiką?
Arba, pavyzdžiui, kaip jaustis šeimai, visas namų valymo ir kūno priežiūros priemones pakeitus ekologiškomis, kad tik neterštų gamtos, o tada sužinojus, kad „Grigeo“ į Kuršių marias išleido tūkstančius tonų teršalų? Tokiomis akimirkomis individualios pastangos nublanksta ir apima neviltis. Tuomet itin svarbu įsisąmoninti du dalykus: 1. Šalia individualių pokyčių būtini ir sisteminiai pokyčiai; 2. Mes esame sistemos dalis. Mes turime galios ją keisti. Mes – ne kaip individai, o kaip kritinė masė.
Taigi, jei absoliučiai visi staiga liautųsi pirkę „Grigeo“ produkciją, ši įmonė, tikėtina, bankrutuotų. Tokia ūmi ir vieninga žmonių reakcija suveiktų kaip įspėjimas visiems kitiems stambiems teršėjams. Arba, jeigu šimtai tūkstančių žmonių išreikštų pasipiktinimą dėl Valstiečių ir žaliųjų sąjungos nario Jono Slapšinsko sumedžioto stumbro, politikas netektų savo posto.
Nes partijoms rūpi žmonių nuomonė. Tačiau, norint, kad partijos tą nuomonę sužinotų, visų pirma reikia ją išreikšti – garsiai ir aiškiai.
Liūdnas, bet drauge ir įkvepiantis žmonių saviveiklos pavyzdys yra pastarųjų savaičių įvykiai Australijoje: menininkai pardavinėja savo darbus, už juos surinktus pinigus skiria Australijoje pagalbą teikiančioms organizacijoms, aktoriai ir influenceriai šiuo metu suteikia daugiau apčiuopiamos finansinės naudos nei tarpusavyje nesusitariantys politikai – vien tik humoristė Celeste Barber vos per kelias dienas savo sekėjų pagalba surinko per 30 milijonų dolerių. Žmonės, supratę, kad niekas už juos nieko nepadarys, imasi iniciatyvos ir veikia, kas kaip gali.
Taigi, jei absoliučiai visi staiga liautųsi pirkę „Grigeo“ produkciją, ši įmonė, tikėtina, bankrutuotų. Tokia ūmi ir vieninga žmonių reakcija suveiktų kaip įspėjimas visiems kitiems stambiems teršėjams. Arba, jeigu šimtai tūkstančių žmonių išreikštų pasipiktinimą dėl Valstiečių ir žaliųjų sąjungos nario Jono Slapšinsko sumedžioto stumbro, politikas netektų savo posto.
Grįžkime į Lietuvą prie „Grigeo“ teršalų skandalo – nežinantiesiems primenu, kad šių metų sausio septintą dieną Klaipėdos prokurorai po visą naktį trukusios operacijos įvardijo stambų aplinkos teršėją: įtariama, kad bendrovė „Grigeo Klaipėda“ į Kuršių marias leido nevalytas nuotekas. Tačiau nedaug kas žino, kad minėtas tyrimas iš dalies įvyko Klaipėdos mamų dėka.
Teisingai perskaitėte – ne politikų ir ne aplinkosaugininkų, o būtent dėl taršos susirūpinusių mamų. Klaipėdos bendruomenių asociacijos, VšĮ „Veiklių mamų klubo Klaipėdoje“, „Vaivorykštės tako“ gimnazijos ir asociacijos KIDE nariai kalėdinės Klaipėdos mugės metu pasirodė dėvėdami kaukes su užrašu „AŠ KLAIPĖDA”, šitaip siekdami atkreipti dėmesį į aplinkos taršą.
Taip pat skaitykite
Tiesa, protestai vyko dar rugsėjį, kai akcijos „Smarvei – ne“ metu tūkstančiai žmonių išėjo į gatves, taip išreikšdami susirūpinimą dėl iš Dumpių kaimo sklindančio dvoko. Jau tuomet be jokio tyrimo Klaipėdos gyventojai teigė, kad dėl smarvės ir vandens taršos kalta „Grigeo Klaipėda“. Mamas čia paminėjau ne veltui. Paprastai visuomenės akyse nepelnytai nuvertinamos mamos – namų šeimininkės, ypač nedirbančios, tačiau būtent aplinkosauga yra ta sritis, kur motinystė moteriai suteikia papildomą autoritetą.
Aplinkosaugos tikslais susivienijusios motinos gali naudoti ir dažnai naudoja savo motinystę tartum prekės ženklą ar vėliavą, suteikiančią joms ne tik aplinkinių pasitikėjimą, bet ir sprendimų svarumą – nes kas daugiau, jei ne už savo vaikų sveikatą kovojanti motina, atliks kruopštų tyrimą ar be jokių užslėptų politinių ambicijų kovos už tyrą vandenį ir gryną orą?
Todėl stebėdama pastarųjų dienų įvykius Lietuvoje sakau: mes galime. Ir kviečiu nenuleisti rankų. Išreikšti savo nuomonę socialiniuose tinkluose. Eiti į protestus. Atsisakyti pirkti tam tikras prekes. Išreikšti savo politinę valią rašant popierinius laiškus vietos savivaldybei. Bet kuris iš šių veiksmų yra geriau nei bejėgiškai skėsčioti rankomis.
Pabaigai noriu pacituoti savo mėgstamą rašytoją Kristiną Sabaliauskaitę: „…nėra tokio dalyko kaip „paprastas žmogus“ – tai populistų politikų išmislas.“ Ir tikrai, juk kiekvienas iš mūsų turime savą istoriją, pažiūras ir jausmus. Esame svarbūs. Todėl kviečiu atsisakyti to „paprasto žmogaus“ komplekso ir ginti savo vandenį, savo orą, savo sengires ir jose lakstančius per plauką dar neišnykusius stumbrus. Kartu mes galim. Mūsų daug.
