Nuomonės

2020.01.04 20:01

Vaiva Rykštaitė. Veganų karai su restoranais: ar ideologija turėtų būti svarbesnė už patį maistą?

Vaiva Rykštaitė 2020.01.04 20:01

Veganas padavė į teismą JAV greitojo maisto restoraną „Burger King“ dėl to, kad čia gaminami vadinamieji veganiški burgeriai buvo kepami ant tų pačių grotelių kaip ir mėsa. Ieškovas Džordžijos valstijos gyventojas Phillipas Williamsas teigia, kad minėto restorano veganiški burgeriai yra užteršti, nes gaminant lietėsi prie mėsos, ir kviečia prie teismo ieškinio jungtis kuo daugiau veganų. 

Natūraliai kyla klausimas: tai – išsidirbinėjimas ar pagrįstas savo teisių gynimas?

Veganiškas suvožtinis buvo didelė ir sėkminga naujovė JAV greitojo maisto pasaulyje. „Burger King“ valgiaraščiuose šis patiekalas atsirado visai neseniai, 2019-ųjų rugpjūčio pradžioje, ir iškart tapo itin populiarus. Restoranų tinklo pardavimų vidurkis šoktelėjo keliais procentais į viršų, mat veganiškas burgeris pritraukė ir tuos žmones, kurie paprastai vengia greitojo maisto.

Į jų gretas stojome ir mudu su vyru, tačiau paragauti iš sojos šaknų pagaminto burgerio mums pavyko tik iš trečio karto, mat kiek važiavome, tiek sumuštiniai buvo išparduoti – tokie populiarūs jie tapo. Galiausiai nusipirkusi tą „Impossible Whopper“ valgiau ir negalėjau patikėti – ar čia tikrai ne mėsa?! Veganiško kepsnelio skonis visiškai nesiskyrė nuo kadaise mano valgytų mėsos maltinių. Dešimt metų esu vegetarė ir visai nenorėčiau netyčia prisivalgyti jautienos. Tačiau jos skonio pasiilgstu turbūt taip, kaip pasiilgstama bet kokio vaikystėje valgyto maisto.

Nesakau, kad mėsa man yra neskani, – jos atsisakau dėl savo sveikatos ir aplinkosaugos priežasčių. Tačiau sužinojusi, kad „Burger King“ tinklas buvo paduotas į teismą, nuoširdžiai nusiminiau – ne dėl to, kad su tuo burgeriu į mano organizmą greičiausiai pateko kelios jautienos molekulės. Tiesiog liūdna dėl žmonių susvetimėjimo, kuomet kiekviena paslaugos tiekėjo klaida vartotojo traktuojama kaip proga pasipelnyti.

Visa, kas sugenda šaldytuve ar atsiduria šiukšliadėžėje, nes tiesiog „šiandien nebetelpa, o rytoj nebebus skanu“, yra ne tik veltui išeikvoti dirvožemio, vandens, darbo jėgos, energetiniai, logistiniai ir pakavimo resursai, bet dargi gesdamos maisto atliekos į atmosferą išskiria šiltnamio efektą sukeliančias dujas.

Pasirinkimai būti vegetaru ar veganu kyla dėl įvairių priežasčių: dvasinių įsitikinimų, asmeninės sveikatos, aplinkosaugos, etiniais ir gyvūnų teisių gynimo tikslais. Tačiau ne mažiau svarbus šiuose pasirinkimuose, man regis, yra lankstumas, o ne vieša poza dėl pozos.

Tuoj pateiksiu keletą pavyzdžių: kadaise mano draugas Rimas Londone nusprendė išbandyti benamio gyvenimą – paliko namuose piniginę ir kelioms dienoms išėjo kaip stovi pasitrinti po gatves. Rimas buvo vegetaras. Vakarais jis beldėsi į Londono restoranų duris prašydamas maisto atliekų. Dauguma restoranų darbuotojų buvo įpratę prie tokių prašinėtojų ir davė Rimui maisto.

„Turbūt šiuo atveju būtų neetiška sakyti, kad esu vegetaras?“ – jau grįžęs namo svarstė Rimas. Tas dvi dienas jis valgė mėsą ir visa, ką jam žmonės davė, šitaip norėdamas įsijausti į pasirinkimų beveik neturinčio žmogaus gyvenimą. Tą Rimo eksperimentą iki šiol atsimenu kaip įkvepiančią istoriją.

Arba, antai, neseniai pietavome su pasiturinčių draugų veganų šeima. Užsisakė jie veganiškų buritų, o juos patiekus ir pradėjus valgyti paaiškėjo, kad viduje yra grietinės. Draugai supyko ir prašė atnešti iš naujo pagamintą patiekalą. Restorano darbuotojai atsiprašė, sutiko. O man taip gaila buvo tų buritų, į šiukšliadėžę keliaujančių vien dėl veganų šeimos įsitikinimų.

Lengviau būtų suprasti, jei, tarkime, jie negalėtų pakęsti grietinės skonio, kaip aš, pavyzdžiui, negaliu valgyti šviežių svogūnų. Tačiau žinojau, kad grietinę bičiuliai mėgsta, tik perka ją veganišką. Todėl šis maisto atsisakymas man rodėsi grynai idėjinis pareiškimas, dėl kurio galiausiai tiesiog buvo iššvaistyta krūva maisto.

Jei kalbėtume apie idėjinius pareiškimus – jie būtini. Ypač tuomet, kai pardavėjas sąmoningai stengiasi apgauti pirkėją, kai tyčia naudojamos ydingos praktikos. Dar neseniai pati būčiau pasielgusi taip pat kaip tie draugai veganai – piktai paprašiusi restorane pakeisti man atneštą maistą, jei jame netyčia būtų mėsos. Mat mėsos atsisakymas, mano giliais įsitikinimais, yra itin svarus aplinkosaugos veiksnys. Tačiau už gyvulininkystės pramonę daugiau žalos vakarų šalyse sukelia maisto švaistymas.

Visa, kas sugenda šaldytuve ar atsiduria šiukšliadėžėje, nes tiesiog „šiandien nebetelpa, o rytoj nebebus skanu“, yra ne tik veltui išeikvoti dirvožemio, vandens, darbo jėgos, energetiniai, logistiniai ir pakavimo resursai, bet dargi gesdamos maisto atliekos į atmosferą išskiria šiltnamio efektą sukeliančias dujas. Tai įsisąmoninusi iš vegetarės tapau flexitarian – iš anglų kalbos verčiant reiškia „lanksčių pažiūrų vegetarė“.

Pirmąsyk tai supratau, kai su vyro šeima restorane užsisakiau žirnienės. Pati kalta – pamiršau paklausti, ar joje nėra mėsos, ir, žinoma, atnešė tą sriubą su plūduriuojančiais kiaulienos gabaliukais. Suvokiau turinti du kelius: mojuoti rankomis padavėjai, prašyti sriubą pakeisti, kitaip tariant, prioritetą teikti savo ideologijai arba… šaukštu išrinkti mėsos gabaliukus, linksmai nusiteikti (nes gi koks nuotykis – po dešimties metų netyčia kiaulienos paragausiu!) ir pasirūpinti, kad būtų švaistoma kuo mažiau maisto. Pasirinkau pastarąjį variantą. Mat viena yra sąmoningai nepirkti mėsos, o kita – nešvaistyti maisto, kai per klaidą jis susilietė su mėsa.

Grįžkime prie amerikiečio vegano ieškinio. Teismas nusprendė, kad restoranų tinklo „Burger King“ mėsainiai nėra 100 proc. veganiški, ir įpareigojo restoraną šią žinutę pranešti vartotojams. Dėl to atsirado galimybė užsisakyti „Impossible Whopper“ sumuštinį su veganišku kepsneliu, ne keptu ant grotelių, bet pašildytu mikrobangų krosnelėje, šitaip visiškai išvengiant sąlyčio su mėsa. Būtų įdomu sužinoti, kokį poveikį šis ieškinys padarė vartotojams, ar sumažėjo jų pasitikėjimas minimu restoranų tinklu?

Man ant tų pačių grotelių kepami veganiški ir mėsos kepsniai pasirodė smulkmena, ypač turint omeny, kiek daug rimtesnių problemų šiuo metu yra pasaulyje. Užtat nudžiugino pirminė iniciatyva pritaikyti valgiaraštį ir veganams ir tai, kad net visai neetiški ir aplinkosauga nesirūpinantys prekės ženklai, kaip antai „Burger King“, galiausiai sureagavo į rinkos pokyčius: šiuo metu vien JAV yra septyni su puse milijono veganų, ir jų skaičius tik auga. O liūdna, kad dažnai tokios situacijos kaip šiame tekste aptariamas vegano ieškinys atbaido kitus verslus nuo mėginimų įtikti ir pritraukti veganus būtent dėl tos pačios priežasties: kad dėl menkiausios klaidos gali grėsti teismai.