Nuomonės

2019.12.07 20:19

Vaiva Rykštaitė. Pirmoji ponia suklydo

Vaiva Rykštaitė, rašytoja2019.12.07 20:19

Pirmoji ponia klysta. Taip lengva būtų parašyti eilinį pašaipos pilną straipsnį, nes juk mažai kas yra smagiau nei pelnytai sudirbti už patį ant socialinių kopėčių gerokai aukščiau užkopusį asmenį. Tačiau tikiu, kad tokie rašiniai peni tik rašančiojo ir piktų komentatorių ego, o šį tekstą pradedu vildamasi, kad mano žodžiai pasieks adresatę ir padės jai geriau atlikti užsibrėžtus darbus.

Dabar Lietuvoje turime energingą, išsilavinusią, elegantišką, daug nuveikti pasiryžusią prezidentienę. Stebėdama Dianos Nausėdienės pasisakymus viešumoje susidariau įspūdį, kad jos ketinimai kyla iš širdies, iš tikro noro pagerinti pasaulį. Tačiau D. Nausėdienės žvakutės uždegimas akcijos „Renkuosi gyvybę“ metu dalį visuomenės suglumino, o Delfi.lt pasirodęs interviu daugelį tikrai ne juokais išgąsdino.

Netrukus po šio interviu internete kaip atsakas atsirado pašaipūs memai, kuriuose Jūsų, gerbiama Diana Nausėdiene, žodžiai buvo lyginami su Margaret Atwood kūriniu „Tarnaitės pasakojimas“. Primenu, kad tai – distopinis romanas, vaizduojantis moterų kaip reproduktorių pavergimą patriarchalinėje visuomenėje. Paralelė tarp D. Nausėdienės idėjų ir „Tarnaitės pasakojimo“ greičiausiai radosi iš interviu nuskambėjusių žodžių, jog vyras yra gyvybės kūrėjas ir moteris turi atsiklausti jo leidimo, prieš nuspręsdama, ką daryti su nėštumu. Bet gal aš čia kažką ne taip supratau? Kviečiu apžvelgti kelias pirmosios ponios citatas:

D. Nausėdienė: „Bet aš norėčiau pabrėžti, kad mes kartais pernelyg susikoncentruojame tik į moterų teises. Statistikos rodikliai, kurie man kelia nerimą, yra tokie, kad vyrai susiduria su didžiulėmis problemomis. Psichologinė situacija Lietuvoje ne tokia ir lengva. Labai daug vyrų pasitraukia iš gyvenimo. Statistika rodo, kad iš gyvenimo pasitraukia jauni darbingo amžiaus vyrai. Tai reiškia, kad ekonominės garantijos nesuteikia psichologinės gerovės, jeigu vyrai jėgų žydėjime traukiasi iš gyvenimo“, – čia atsispindi pragaištingas problemų neišmanymas.

Kitaip tariant, į vieną suplakamos dvi esmingai skirtingos problemos – smurtas prieš moteris ir vyrų polinkis į savižudybes. Na, tarkime, kad į savižudybę linkę vyrai labiau linkę smurtauti prieš moteris. Tačiau net ir tokiu atveju reikėtų skirtingų metodų sprendžiant abi problemas atskirai. Toks lyginimas neetiškas, o suprasti, kodėl, puikiai padeda medicininis analogas, pavyzdžiui: „Mes pernelyg susikoncentruojame į diabeto gydymą, kuris statistiškai sutinkamas dažniau.“ Ar tai reikštų, kad neverta gydyti diabeto?

Ir ne, į moterų teisių problemas mes nesikoncentruojame per daug. Primenu, kad Lietuvos rodikliai šiuo klausimu kol kas yra vieni iš blogiausių Europoje.

Nes būtent išgąstis sukausto visuomenę, kai įstatymų leidybos imasi žmonės, kuriems trūksta gilesnio sprendžiamos problemos suvokimo. Žinoma, D. Nausėdienė leidžiamosios įstatymų galios neturi, tačiau pirmosios ponios išsakoma pozicija vienais ar kitais klausimais gali turėti pasekmių.

D. Nausėdienė apie smurtą teigė: „Jeigu analizuosime smurtą kaip reiškinį, kyla klausimas, ar mes turime diferencijuoti vyrus ir moteris? Ar turime atskirti smurtą pagal lytis? Galbūt mes kelkime klausimą apskritai, kad smurtas yra nepriimtina gyvenimo forma.“ Svarstymai manipuliatyvūs, visų pirma, dėl to, kad visuomenė iš esmės visada bent teoriškai pasisakė prieš smurtą. Tačiau tai nereiškia, kad smurtas buvo eliminuotas. Yra daug skirtingų smurto rūšių, ir kai kurios iš jų vis dar labai gajos, todėl, užuot kalbėjus prieš smurtą abstrakčiai „kaip apie reiškinį“, reikia spręsti smurto problemas kontekstualiai. Oficialios statistikos portalo duomenimis, Lietuvoje 91 proc. smurtautojų artimoje aplinkoje yra vyrai, 82 proc. smurto aukų – moterys. Todėl pirmosios ponios siūlymas „neakcentuoti lyčių“ yra niekinis, o išėmus statistinius kontekstus gali pasirodyti net ciniškas.

Akivaizdus ponios D. Nausėdienės loginis prieštaravimas mintijimuose apie smurto prevenciją: „Jeigu mes pradedame nuo to, kad netoleruojame smurto artimoje aplinkoje, jeigu mes tai užtikriname, jeigu mūsų teisinė, pilietinė, visuomeninė sistemos tai užtikrins, taip mes pažabosime smurtą. Bet jokiu būdu nesureguliuosime to teisiniais aktais ir baudimo sistema.“ Čia siūloma teisine sistema užtikrinti smurto netoleravimą ir tuoj pat priduriama, kad teisiniai aktai yra nepajėgūs smurto reguliuoti.

D. Nausėdienė, taip pat apie smurtą: „Turime matyti visą demografinę paletę, visumą ir spręsti kompleksiškai, padėti tam tikroms grupėms, kurios yra pačios silpniausios ir reikalauja paramos.“ – Vėlgi problemos neišmanymas. Nors gražiai skamba ketinimas skirti daugiau dėmesio „tyliajai“, suprask, skurdžiajai ar mažiau išsilavinusiai Lietuvai, tačiau realybė tokia, kad, pavyzdžiui, smurto artimoje aplinkoje rodikliai nepriklauso nuo išsilavinimo. Smurtautojų būna ir aukštuose visuomenės sluoksniuose, o, statistiniais duomenimis, daugiau nei pusė smurtautojų turi bent vidurinį ar profesinį išsilavinimą.

Tačiau labiausiai išgąsdino ponios Nausėdienės pasisakymai abortų klausimu. Prieš tai trumpam nukreipkime mintis į JAV. Ohajo valstijoje neseniai buvo pasiūlyta įstatymo prieš abortus pataisa, kuria būtų numatytas ne tik visiškas abortų uždraudimas, bet ir tai, kad negimdinio nėštumo atveju gydytojai operacijos būdu vaisių turėtų mėginti implantuoti į gimdą. Gydytojai aiškina, kad tokia procedūra yra neįmanoma, o likusi visuomenės dalis turbūt juoktųsi, jei nebūtų išsigandusi.

Nes būtent išgąstis sukausto visuomenę, kai įstatymų leidybos imasi žmonės, kuriems trūksta gilesnio sprendžiamos problemos suvokimo. Žinoma, D. Nausėdienė leidžiamosios įstatymų galios neturi, tačiau pirmosios ponios išsakoma pozicija vienais ar kitais klausimais gali turėti pasekmių.

Paklausta, kokia jos nuomonė abortų klausimu, D. Nausėdienė atsakė: „Manau, kad paties klausimo formuluotė yra neteisinga. Jeigu mes sakome, kad moteris turi teisę pasirinkti, tai ji turi turėti teisę pasirinkti iš kažko. Ji neturi turėti vienos teise įtvirtintos galimybės. Norėčiau užtikrinti kiekvienai moteriai tikrą galimybę rinktis. Ji turi tartis su partneriu, nes vyras irgi yra gyvybės kūrėjas. Čia negali būti vienpusiškumo.“ – Kitaip tariant, tikroji moters galimybė rinktis yra tik tuomet, kai atsiklausiama vyro? Toks problemos traktavimas (pasitarti su vyru) rodosi naivus: kuomet įsivaizduojama darniai gyvenanti pora, negalinti pasilikti kūdikio tik dėl finansinių sunkumų. Tačiau dažnai būna, kad moteris pastoja slapčia planuodama skyrybas, pastoja per išprievartavimą, pastoja netinkamu gyvenimo laikotarpiu, pastoja nuo smurtaujančio vyro, pastoja prostitutės ir nepilnametės, pastoja sergančios mirtinomis ligomis… Sąrašą galėčiau tęsti.

Niekas nelinki moteriai abortų, ir turbūt niekas jų nesidaro dėl pramogos. Vietoje „už abortus“ reikia įtvirtinti suvokimą „už pasirinkimą“ – tikrą moters pasirinkimą, neatsiklausiant vyro ir be būtinybės važiuoti į daugiabutį, kur abortą atliks babytė su lenkta metaline pakaba.

Sunku buvo suprasti, ką pirmoji ponia turėjo omeny kalbėdama apie vyrų fizines kančias, patiriamas aborto atveju. Tačiau bene labiausiai man užkliuvo nuolat kartojama frazė, kad „Radikalus reikalavimas – tik abortas, kaip vienintelė alternatyva moteriai.“ Ne, abortas nėra vienintelis pasirinkimas – kitas pasirinkimas yra gimdyti. Ir visiškai pritariu poniai D. Nausėdienei, kad nusprendusios gimdyti moterys turėtų sulaukti kuo daugiau visuomenės ir valstybės palaikymo, – būtent šioje srityje ir verta dėti pastangas.

Tačiau taip pat raginu pirmąją ponią ir abortų priešininkus suvokti, kad kitoje barikadų pusėje esantys žmonės nėra „už abortus“. Niekas nelinki moteriai abortų, ir turbūt niekas jų nesidaro dėl pramogos. Vietoje „už abortus“ reikia įtvirtinti suvokimą „už pasirinkimą“ – tikrą moters pasirinkimą, neatsiklausiant vyro ir be būtinybės važiuoti į daugiabutį, kur abortą atliks babytė su lenkta metaline pakaba.

Nes būtent taip nutinka šalyse, kur abortai įstatymiškai uždrausti. Kartoju: statistika byloja, kad abortų draudimas nesumažina abortų skaičiaus, tačiau tik sukelia pavojų moterų gyvybei.

Ir vis tik tarp eilučių ir loginių prieštaravimų išskaičiau D. Nausėdienės geranoriškumą. Noriu tikėti, kad Lietuvos pirmoji ponia iš tiesų nusiteikusi pagerinti kai kurių žmonių gyvenimą, tačiau galbūt koją kalbant pakišo jaudulys ir, akivaizdu, problemų neišmanymas. Pastaruoju atveju dar yra daug laiko pasitaisyti. Turbūt logiški tolimesni žingsniai būtų pirmajai poniai pasikonsultuoti ne su bažnyčia, bet, pavyzdžiui, su Žmogaus teisių centru ir Krizinio nėštumo centru. Nuoširdžiai linkiu pasigilinti į šiame rašinyje paminėtas temas ir sėkmės laukiančiuose darbuose.

Taip pat skaitykite