Kino režisierius Šarūnas Bartas 2017 m. apkaltintas seksualiniu priekabiavimu. Kaltinimai pateikti dviejų su režisieriumi darbiniais santykiais susijusių moterų. Vienu iš minėtų atvejų buvo ir pateiktas pareiškimas policijai. Režisierius kaltinimus lakoniškai paneigia ir nesileidžia į viešas diskusijas.
2019 m. rudenį pasirodo Š. Barto naujausias filmas „Sutemos“. Režisierius sutinka duoti keletą interviu, jų metu noriai kalba apie naujausią savo filmą, tačiau vis dar atsisako analizuoti jam pateiktų kaltinimų temą. Filmas, tikėtina, geras, gali būti – net turintis išliekamąją vertę. Š. Bartas – Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, pelnęs „Sidabrinių gervių“ ir įvairių užsienio kino festivalių apdovanojimų, lietuviškoje žiniasklaidoje įvardintas kaip lietuvių kino filosofas, užsienio žiniasklaidoje – kaip vienas svarbiausių 20 a. Lietuvos kino režisierių. Tad nėra pagrindo manyti, kad „Sutemos“ bus prastesnis už ankstesnę Š. Barto kūrybą. Ir vis dėlto. Ar moralu dėti apkaltintąjį, atsisakantį kalbėti apie kaltinimus, ant populiaraus žurnalo viršelio? Iš visuomenės reakcijų nesunku nuspėti, jog nemoralu. Tačiau ar tai reiškia, kad menininkas jau niekada nebebus vertas visuomenės dėmesio, ar vis tik kaltinimams galiausiai ateina senatis?
Menininko asmenybės ir jo kūrybos atskyrimo problema yra sena kaip ir mūsų civilizacija, tačiau #metoo judėjimo kontekste ji įgauna pagreitį. Šarūnas Bartas – jokia ne išimtis, o veikiau taisyklė, tapusi lietuviškojo #metoo veidu. Bėda tik ta, kad anksčiau tokių atvejų nesame turėję (seksualinis priekabiavimas buvo visada, tačiau moterys tik dabar įgijo balsą), todėl dar patys nežinome, kaip dera reaguoti, tik dabar formuojame tradicijas šiuo klausimu. Tos pačios problemos kyla ir kitur. Antai aktorius Kevinas Spacey po jam pateiktų kaltinimų dėl seksualinio priekabiavimo neteko kontrakto populiariame seriale „House of Cards“. Nors oficialiai aktorius ir nebuvo nuteistas, tačiau kaip publikai bežiūrint filmą slapta norisi laimingos pabaigos, turbūt panašiai ir gyvenime – trokštama teisingumo, dar geriau – jį patiems įvykdyti. Todėl apkaltinti seksualiniu priekabiavimu garsūs vyrai dažnai netenka savo darbų, kontraktų ir tūkstančių gerbėjų. Gerbėjai savo ruožtu šitaip jaučiasi prisidedantys prie teisingumo vykdymo. Ar tai yra pakankama bausmė? Į šį klausimą pamėginsiu atsakyti kiek vėliau. Tačiau labai įdomu ir tai, kodėl vieni žmonės sulaukia didesnio publikos pasmerkimo nei kiti.
Sunku pasakyti, kodėl JAV kino korifėjai Romanas Polanskis ir Woody Allenas (pirmasis buvo apkaltintas trylikametės išprievartavimu, antrasis – septynmetės podukros tvirkinimu) iki šiol nėra įtraukti į juoduosius sąrašus, o, pavyzdžiui, įtakingam prodiuseriui Harvey Wensteinui dėl panašių daugybinių kaltinimų galiausiai teko bučiuoti panosėje užtrenkinėjamas duris. Vieną įdomesnių hipotezių mėginant atsakyti į šį klausimą neseniai išgirdau besiklausydama #metoo temai skirtos tinklalaidės septintojo epizodo1, kur teigiama, kad:
1. Kaltinimai dar ne viskas – medijos kaltinimams skiriamas dėmesys yra viskas;
2. Medijos skiria dėmesio kaltinimams tuomet, kai skandalas nedera su asmenybe. Pavyzdžiui, būtent todėl JAV prezidentas neužsitraukė pernelyg didelės visuomenės nemalonės, kai viešumon išėjo įrašas, kur ponas Donaldas Trumpas aiškina, kad „moteris reikia čiupti už klyno“ („grab them by the pussy“), nes būtent to iš jo ir buvo galima tikėtis ir pats Trumpas ne kartą yra viešumoje didžiavęsis savo kaip mergišiaus tapatybe. Ir priešingai – žmonės, deklaruojantys kitokias vertybes, pasišventę šeimai ir religijai, įsivėlę į savo deklaruojamoms vertybėms prieštaraujantį skandalą sulaukia daug didesnio visuomenės dėmesio ir pasmerkimo.
Prieš beveik aštuonerius metus ant to paties žurnalo viršelio, ant kurio praėjusią savaitę matėme Š. Barto veidą, puikavosi krepšininkai broliai Lavrinovičiai. Kaip žinia, garsūs dvyniai atliko bausmę kalinimo įstaigoje už tai, kad 1998 m. išžagino nepilnametę. Tačiau anuomet visuomenė nesulaukė viešo žurnalo leidėjo atsiprašymo, nes visuomenė, jei neklystu, anuomet kažkodėl nesipiktino. Galbūt todėl, kad iš jaunų, girtų raumeningų sportininkų neva tik to ir galima buvo tikėtis, kitaip tariant, skandalas neprieštaravo asmenybių įvaizdžiui.
Dar neseniai dėl Lavrinovičių, tapusių „Bitės“ reklamos veidais, piktinosi, atrodė, tik dainininkų Didžiulių šeima, o štai praėjusią savaitę daugybė žmonių internetu išreiškė pasipiktinimą dėl glamūrizuojamo metoo antagonisto Š. Barto, kuris, priešingai nei broliai Lavrinovičiai, buvo nuteistas tik dalies visuomenės, o ne LRS įstatymus ginančiame teisme. Kodėl? Mėgindama atsakyti išsyk prisimenu mokslininko Casso R. Sunsteino kaskadų teoriją, kuomet milžiniški įvykiai visuomenėje prasideda ir įgauna pagreitį kelių žmonių dėka. #metoo grotažymė atsirado aktorės Alyssos Milano dėka, kuri vieną vakarą paskatino moteris pasidalyti savo skaudžiomis patirtimis tviteryje. Vėliau sekė garsių Holivudo aktorių kalbos ir išpažintys „Oskarų“ teikimo ir kitų ceremonijų metu, tai suteikė drąsos iš esmės visoms pasaulio moterims, jos galiausiai užgriuvo lyg neišsenkantis kaltinimų krioklys. Seksualinis priekabiavimas ir seksualinė prievarta – jokia naujiena, tai patvirtins bet kurios kartos moteris. Tačiau būtent dabar yra pats tinkamiausias laikas apie tai kalbėti ir būti išgirstai. Ir ne – tai ne mada. Manau, kad tai yra džiugus sąmonėjančios visuomenės požymis.
Grįžtant prie pirminių teksto klausimų – kokia galėtų būti tinkama žiniasklaidos reakcija į seksualinius nusikaltimus vykdžiusius asmenis, kitaip tariant, kada ir ar apskritai galima vėl apie juos rašyti? Nežinau. Tik pamėginsiu viską, kad būtų aiškiau, suabstraktinti: talentingas kūrėjas įvykdo nusikaltimą. Kūrėjui skiriama bausmė – piniginė ar laisvės atėmimo. Kūrėjas tą bausmę įvykdo ir kuria toliau. Pirminė bausmės paskirtis yra ne kerštas, bet prevencija – atgrasinti nusikaltėlį nuo tolesnių nusikaltimų. Todėl bausmės turi būti baudžiamajam esmingai nemalonios, gąsdinančios. Tačiau kūrėjui joks kalėjimas, jokia bauda nebus baisi, jei jis žinos, kad ir toliau gali kurti ir už savo kūrybą sulauks aplodismentų. Tad galima numanyti, kad jokia bausmė neatbaidys kūrėjo tol, kol jis galės kurti. Taigi, griežčiausia ir vienintelė tikrai kūrėją gąsdinanti bausmė yra jo kūrybos stabdymas, draudimas, ignoravimas. Nes tik bijodamas, kad nebegalės daugiau kurti, kūrėjas galbūt nebekartos savo nusikaltimų.
Tačiau kas, jei užkirsdami kelią kūrėjui kurti mes apiplėšiame patys save? Š. Bartas – tik vienas iš daugybės pavyzdžių, kuomet vartotojui kyla moralinė dilema renkantis tarp kūrybos ir asmenybės. Ar įmanoma jas atskirti? Teoriškai – galbūt, kaip teigė anksčiau minėtoje tinklalaidėje kalbėjusi literatūros mokytoja, siūliusi patiriant nusikaltėlio meno kūrinį patirti ir savo pyktį kūrėjui. Praktiškai – nelabai, nes tuomet kūrėjas juk iš tiesų liks nenubaustas…
[1]https://www.npr.org/podcasts/666302911/unsettled-mapping-me-too
