Nuomonės

2019.11.09 18:05

Vaiva Rykštaitė. Segalo sindromas, arba kodėl popsas (ne)gali būti intelektualus

Vaiva Rykštaitė, 2019.11.09 18:05

Esu tikra, kad ir jūs bent kartą esate dalyvavę arba tapę liudininkais panašaus dialogo: – Ar tu girdėjai (matei / skaitei) tą gerą dainą (filmą / knygą)? – Taip, bet gi tai – popsas!

Tartum tai, kas yra populiaru, negalėtų turėti išliekamosios vertės. Čia prisimenu vieną juokelį: tikras hipsteris klauso tų muzikos grupių, kurios dar net nesusibūrė. Kitaip tariant, einame link tos pačios išvados, tik iš kitos pusės: būti hipsteriu dar neseniai atrodė progresyvi alternatyva, o nuo jos neatsiliko ir požiūris, kad populiarūs dalykai tiesiog negali būti pakankamai geri neformalams nei išlavinto skonio visažiniams snobams.

Noriu jums papasakoti apie Segalo sindromą, pavadintą Jeilio universiteto klasicizmo profesoriaus Ericho Wolfo Segalo garbei. Iš esmės šis sindromas siejamas su universitetais, bet, manau, jį nesunku pastebėti ir kituose visuomenės sluoksniuose.

Taigi, Segalo sindromas pasireiškia, kuomet profesoriaus autoritetas ir jo darbų vertė kolegų akyse yra atvirkščiai proporcingi jo populiarumui tarp skaitytojų ir studentų. Būtent taip nutiko E. W. Segalui, kuris buvo ne tik universiteto profesorius, bet ir milžiniško populiarumo aštuntajame dešimtmetyje sulaukusio romano „Love Story“ („Meilės istorija“) autorius.

Knyga išsyk tapo JAV perkamiausia, buvo išversta į trisdešimt tris užsienio kalbas, o netrukus virto ir ne mažesnio pasisekimo sulaukusiu to paties pavadinimo kino filmu. Tačiau profesoriaus kolegos Segalo sėkme nesidžiaugė. Priešingai, imta abejoti jo, kaip profesoriaus, kompetencija, remiantis logika, kad jei plačioji publika supranta autoriaus žodžius ir jais mėgaujasi, vadinasi, autoriui trūksta gelmės, sudėtingumo ir intelektualinio matmens.

Man asmeniškai čia kyla klausimas, kodėl plačioji auditorija visuomet redukuojama iki kvailių? Arba lyg siekdami atlikti mintinį eksperimentą tarkime, kad plačioji publika yra kvailiai: tokiu atveju svarbiausia užduotis būtų prabilti apie sudėtingus dalykus jiems suprantama kalba, juk taip?

Čia sunku nepastebėti analogijos su mūsiške skaitytojų numylėtine rašytoja Kristina Sabaliauskaite, kuri, panašu, literatūros aukštuomenės yra jau kurį laiką (tendencingai?) ignoruojama.

Profesoriaus Segalo parašytas „Meilės istorijos“ scenarijus galiausiai buvo apdovanotas Auksiniu gaubliu, o už kitą savo romaną „Klasė“ jis buvo apdovanotas literatūrinėmis premijomis Italijoje ir Prancūzijoje, tačiau ne savo gimtosiose JAV.

Man atrodo, panašiai nutiko ir su brazilų autoriaus Paulo Coelho „Alchemiku“. Intelektualai, vos išgirdę, kad tai yra kieno nors mėgstamiausia knyga, tuoj pat ironiškai šypteli, suprask: „Na, žinoma, ko daugiau iš naivuolio tikėtis.“ 1988 m. portugalų kalba vos per dvi savaites autoriaus parašyta knygelė, išversta į šešiasdešimt septynias kalbas, sulaukusi milžiniško populiarumo ir nė vieno svaraus literatūrinio apdovanojimo, o „New York Times“ literatūros apžvalgininko Gregory Cowleso ji buvo lakoniškai apibūdinta kaip „veikiau savipagalbos knyga nei literatūra“. Prisipažįstu, nesu P. Coelho kūrybos gerbėja. Ir vis tik atrodo keistas profesionalių kritikų atsisakymas bent kiek atsižvelgti į publikos vertinimus.

Čia sunku nepastebėti analogijos su mūsiške skaitytojų numylėtine rašytoja Kristina Sabaliauskaite, kuri, panašu, literatūros aukštuomenės yra jau kurį laiką (tendencingai?) ignoruojama. Tiesa, galiausiai buvo darsyk apsvarstyta galimybė įtraukti naujausią autorės knygą „Petro imperatorienė“ į šių metų Metų knygos penketuką, tačiau ten taip ir nepateko, motyvuojant, jog nepateisino aukštų lūkesčių po ankstesnių autorės kūrinių, o „sunkiasvorė idėja realizuojama monotonišku pasakojimu, istorinės figūros biografija tampa tik pretekstu istoriniam fonui ir autentiška medžiaga nustelbiama bendrybių“.

Norisi stabtelėti klausiant, ar teisingai supratau, kad autorė konkuravo pati su savimi, mat neparašė geresnės knygos už savo pirmąją? Tarp kitų kritikų argumentų paminėtas „perteklinis teksto vulgarumas“ ir „netolygus santykis tarp istorinio ir šiuolaikinio kalbos stilių“. Suprantama, kad kritikai negali ir neturi pataikauti minios skoniui, tačiau tuomet keista, kodėl tada, pavyzdžiui, Metų knygos rinkimuose laimėtoją vis tik išrenka publika. Galbūt vertėtų pasvarstyti kitokio pobūdžio apdovanojimus, tarkime, vieną – išrinktą pačių kritikų, o kitą – kaip publikos mylimiausią, kurį jie patys galėtų išrinkti be jokių apribojimų. Nes perkamiausios knygos dar ne visada yra mylimiausios.

Šį tekstą noriu vietoje išvadų užbaigti palinkėjimu sąmoningai vengti Segalo sindromo ir citata iš Emilijos Visockaitės feisbuko įrašo: „Popsas visuomenėje nuveikia nepalyginamai daugiau nei bet koks „aukštasis rimtasis“ menas. Ir jei tai yra GERAS popsas – jis yra retenybė, siekiamybė, juo reikia didžiuotis ir jį pasitelkti saviems (visuomenės edukacijos) tikslams.“

Taip pat skaitykite