Nuomonės

2019.11.30 20:52

Vaiva Rykštaitė. Pasirinkimo paradoksai: apie filmus „Netflixe“ ir dešimtojo dešimtmečio ilgesį

Vaiva Rykštaitė, rašytoja2019.11.30 20:52

Vakaras, vaikai užmigdyti. Kol valgysiu salotas, nusprendžiu pažiūrėti filmą. Kadaise tai būdavo paprasta – įsijungiu televizorių ir ką rodo, tą rodo. Dažniausiai rodydavo reklamas, dėl jų galiausiai visiškai atsisakiau televizijos.

Ir štai dabar jau bene dešimt metų esu išdidi, nes pati renkuosi, ką ir kada žiūrėsiu. Be reklamų! Taigi, kol valgau salotas, įsijungiu „Netflixą“ ir… Po pusės valandos aš jau baigiau valgyti, o filmo taip ir neišsirinkau. Dar pusvalandį pasikankinu naršydama tarp skirtingų žanrų ir potemių, kol galiausiai nieko nepasižiūrėjusi išjungiu televizorių. Su nostalgija prisimenu dienas, kai nuėjus į videonuomos punktą ten dirbantis vaikinukas mums su mama pasiūlydavo rinktis iš kokių penkių dar nematytų filmų kasečių. Ne, aš nenorėčiau sugrįžti į devyniasdešimtuosius. Bet kartais atrodo, kad anuomet daug kas buvo paprasčiau.

JAV psichologas, profesorius Barry Schwartzas tai įvardijo kaip pasirinkimų paradoksą, pastebėjęs, kad išsivysčiusiose vakarų visuomenėse didelė pasirinkimo įvairovė traktuojama kaip gerovės ir laisvės požymis, tačiau turint per daug pasirinkimų variantų kyla liūdesys ir pasitenkinimas mažėja, o kartais ištinka ir visiškas pasirinkimo paralyžius (kaip antai man, nebesugebant išsirinkti jokio filmo).

Ką valgysime vakarienei? Galvą jaukia viena kitai prieštaraujančios neva sveikiausios mitybos teorijos. Kur eiti penktadienio vakarą? Kokią sporto šaką pasirinkti? Kaip teisingai auginti vaikus? Iš visų pusių ir ekranų savo tiesomis dalijasi gyvenimo būdo laidose kalbinami herojai, žurnalų tekstų rašytojai ir, žinoma, socialinių medijų influenceriai, kai kurių iš jų veidus, prisipažįstu, pati virtualiai matau dažniau nei savo vyro.

Ne, aš nenorėčiau sugrįžti į devyniasdešimtuosius. Bet kartais atrodo, kad anuomet daug kas buvo paprasčiau.

Tik iš pirmo žvilgsnio dėl turinio pertekliaus galima kaltinti informacines technologijas. Tačiau, net nusprendus padaryti detoksikaciją nuo interneto ir ekranų, mane ištinka lygiai toks pat pasirinkimo paralyžius užėjus, pavyzdžiui, į knygyną.

Nes ši knyga gavo Gonkūrų premiją, o šios autorė apdovanota Nobelio premija, o štai čia – Metų knyga, o šitas – dar mažai žinomas, bet labai perspektyvus jaunas autorius... Todėl kartais išeinu nieko nenusipirkusi, arba – dar blogiau – išsirinkusi knygą, kurios iš tiesų nenoriu skaityti, bet toje variantų gausybėje sutrikau ir priėmiau netinkamą sprendimą. Tiek realybėje, tiek virtualybėje pasirinkimų įvairovė glumina, varo į neviltį, mažina žmonių dėmesio koncentravimą ir produktyvumą.

Mano išmanusis telefonas delne – tai vartai į milžiniškus informacijos klodus. Nuostabus jausmas, kai bet kurią akimirką galiu paguglinti liaudiškas priemones kosuliui malšinti, nusipirkti skrydžio bilietus į Lietuvą arba šviestuvą iš Indijos ar, pavyzdžiui, pasižiūrėti, kaip atrodo Dyrhamo parko rūmai, kuriuose buvo filmuota mano dabar kaip tik skaitomos knygos ekranizacija. Feisbuko sraute aptinku daugybę įdomių straipsnių pačiomis įvairiausiomis temomis, kurių iškart skaityti kažkodėl nenoriu arba neturiu laiko, arba tiesiog bijau pražiopsoti tai, kas manęs laukia tame sraute toliau. Todėl išsaugau aptiktus straipsnius „skaityti vėliau“ skiltyje, nors giliai širdyje jau žinau – neskaitysiu, nes dabar tokių straipsnių turiu išsisaugojusi jau virš penkių šimtų.

Šiame kontekste ypatingai rezonuoja sena gera Sokrato citata „žinau tik tiek, kad nieko nežinau“, nes – dar vienas paradoksas – būtent informacinių technologijų amžiuje vėl radosi „žinančiųjų“, kad Žemė juk iš tikrųjų plokščia. Nežinojote? O ką jūs iš tiesų žinote? Nesvarbu, kaip domiesi pasauliu ar politinėmis aktualijomis, visada bus kažkas, ko dar nebūsi skaičiusi ar girdėjusi. Ir tas nežinojimas nuolat mirga prieš akis tokio masto srautais, kad galiausiai nebesinori visai sekti žinių, kitaip tariant, žmogų ištinka infoksikacija (angl. infoxication).

Per dieną žmogus priima vidutiniškai trisdešimt penkis tūkstančius sprendimų. Čia turbūt įskaičiuojant ir tuos, kuria koja iš lovos išlipti ar į kurį nosinės kampą pūsti nosį. Ir vis dėlto. Žinių srauto neaprėpiamumas ir pasirinkimų begalybė gali sukelti nerimą, jausmą, kad kažko nespėju, kažko dar nežinau, nemačiau, neperpratau, kad mano pasirinkimas galbūt yra neteisingas, netinkamas, ne pats geriausias.

Taip pat skaitykite

Tai nenuostabu žinant, kad dar 1950 m. psichologas George`as Milleris teigė, kad optimalus pasirinkimo variantų skaičius žmogui yra septyni (plius minus du) variantai, nes būtent tiek variantų žmogaus smegenys geba apdoroti ir įvertinti vienu ypu. Vėliau, 2000 m., ši teorija kitų mokslininkų buvo papildyta remiantis praktiniu eksperimentu, kuomet žmonėms buvo leista rinktis iš dvidešimt keturių ir iš šešių rūšių uogienių. Eksperimento dalyviai rodė didesnį susidomėjimą platesniu asortimentu, tačiau iš tiesų nusipirkti uogienės buvo daug labiau linkę turintieji mažiau pasirinkimo variantų. Tai žinant nieko keisto, kad man nepavyko išsirinkti filmo iš maždaug septynis tūkstančius filmų teikiančios prenumeratos.

Vienos iš pirmųjų kelionių į užsienį metu man labiausiai įsiminė… degalinė Vokietijoje. Kiek joje visko buvo! Turbūt todėl, kad man tuo metu buvo ne daugiau dvylikos, didžiausią įspūdį paliko saldainių asortimentas – pas mus, Lietuvoje, tokių dar nebūdavo, o čia lentynos mirgėjo iki tol net neįsivaizduotų rūšių ledinukais, guminukais, šokoladukais ir kramtomosiomis gumomis. Gaila, dabar nebeprisimenu, ar man pavyko apsispręsti ir už turėtus grašius ką nors nusipirkti. Užtat puikiai pamenu mintį, kad jeigu mes turėtume tokią saldainių įvairovę, tai būtume žymiai laimingesni.

Saldainių jau apstu, o kaip su laime? Nepradėsiu čia žarstytis statistika apie depresiją, vienatvę ir mėginimus bendruomeniškus santykius pakeisti perkamais daiktais. Man atrodo, šiame kontekste pakankamai aiškiai kalba stiprėjanti minimalizmo mada.

Interjeruose populiarėja japandi stilius (japanese + scandi; japoniško minimalizmo ir skandinaviško jaukumo mišinys), o JAV milžiniško populiarumo sulaukusi Marie Kondo, savo televizijos laidoje neva mokiusi amerikiečius tvarkytis, iš tiesų moko žmones atsisakyti daiktų, turėti mažiau pasirinkimo variantų kasdienybėje. Ir Lietuvos stilistės antrina tą patį – kad tvarkantis spintą svarbiausia yra sumažinti drabužių kiekį, o ne pirkti vis naujų, madingų. Taigi, minimalizmas randasi kaip atsvara, atsakymas į pasirinkimo variantų ir informacijos perteklių.

Drįsiu paspėlioti, kad pastaruoju metu pastebima devyniasdešimtųjų mada irgi turi gilesnę prasmę. Knygose – Rimanto Kmitos „Pietnia kronikas“, Virginijos Kulvinskaitės „Kai aš buvau Malalietka“, mene – MO paroda dešimtojo dešimtmečio tema, drabužių madoje – sugrįžę batikos būdu dažyti marškinėliai; man rodosi, visa tai – nostalgijos apraiška metui, kai pasirinkimų galimybės dar buvo šiek tiek ribotos, visai prieš pat mūsų gyvenimus pakeičiant internetui.

Vienas pažįstamas neseniai pasakojo, kad išnešė viską iš savo miegamojo, nes nori atsibusti visiškai tuščiame kambaryje. „Kad akis neužkliūtų už paveikslo ar komodos.“ Išnešė viską ir sako, noriu pažiūrėti, kokia mintis pirmiausia šaus į galvą, kai pagaliau niekas manęs neblaškys? Nežinau, kaip jums, bet man rodosi, šiame klausime per pasaulio triukšmą prasiveržia kosminės tuštumos ir tylos ilgesys.

Taip pat skaitykite