Noriu tikėti, kad dauguma žino, kas yra „rožinis mokestis“ arba dažniau skambantis angliškas variantas „pink tax“. Tačiau ar jau girdėjote apie „rožinį gėdinimą“ („Pink shaming“)?
Kas keletą mėnesių atrenku dukrų žaislus. Sulūžusius išmetu, tuos, su kuriais tikrai niekada nežaidžia, atiduodu labdarai. Taigi, prieš kelias dienas vėl išvežiau pilną maišą nemylimų žaislų krepšio gyventojų. Dauguma jų – mašinėlės, transformeriai. Buvo ir vienas didelis garsiai cypiantis gaisrininkų automobilis (pastarojo šiek tiek gaila, bet čia jau buvo klausimas dėl mano nervų, o ne kaip dažnai su ta mašina žaidžiama). Iš tiesų, kad su mašinėlėmis mano dukros nemėgsta žaisti, pastebėjau jau senokai, bet užtruko šiek tiek laiko, kol pati sau tai pripažinau. Ar pasąmonėje dėl to jutau vadinamąją rožinę gėdą? Tuoj išsiaiškinsime!
Dar laukdamasi pirmagimės buvau pasiryžusi auginti ją neutralios lyties principais. Nors man nekilo noras slėpti vaiko lyties nuo aplinkinių (JAV yra taip darančių tėvų, nenorinčių, kad vaikai iš aplinkos patirtų primetamus lyčių vaidmenis), tačiau nuo pat pradžių žinojau, kad neskatinsiu dukters būti mergaitiška, lygiai taip pat, kaip nesakyčiau sūnui: „Būk vyras – neverk.“ Dabar, matydama savo mažyles pamaiviškai besistaipančias prieš veidrodį, kartais pamirštu, apie ką tas lyties neutralumas. Tačiau vis tiek savo dukras skatinu būti drąsias, smalsias, garbingas, empatiškas, kūrybingas, sąžiningas, ir nė vienos šių charakterio savybių nesieju su lytimi.
Nujaučiu, kad šis rašinys Lietuvos kontekste gali pasirodyti šiek tiek per anksti. Nes kiekvieną sykį grįžusi gimtinėn liūdnai nustembu tiesiog kur nors troleibuse ar svečiuose iš nugirstų frazių suprasdama, kaip seksistiškai čia auklėjami vaikai. „Tu gi mergaitė, mergaitės taip nesielgia, fu…“ – išgirdau močiutę kieme barančią mergytę, kuri riebiai nusispjovė. Na, spjaudytis tikrai nemandagu, bet kodėl tada tiesiog vaikui nepasakius, kad mandagus žmogus taip nesielgia, kad šitaip negražu, kam čia kišti lytį? Be to, neįsivaizduoju, kad nusispjovęs lygiai taip pat būtų baramas berniukas, bet pamėginkime įsivaizduoti: „Tu gi berniukas, berniukai nesispjaudo, fui…“ Kažkaip neskamba, ar ne? Nes mūsuose giliai šaknis įleidę blogo, išdykusio, maištininko berniuko ir švelnios, atjaučiančios, mandagios mergaitės įvaizdžiai.
Tai čia apie Lietuvą, kuri šiuo atžvilgiu pasaulyje nėra išimtis, bet visgi ir ne pavyzdys, nes per pastaruosius dvejus metus lyčių lygybės klausimais jokio progreso nepadarėme. ES kontekste esame šešti nuo galo. Tačiau įvairiose šalyse esti ir tokių progresyvių bendruomenių, kur tėvai džiūgauja, kai jų berniukai imasi dar neseniai išimtinai moteriškomis laikytų veiklų, o mergaitės yra raginamos užsiimti Rytų kovos menais ir karstytis po medžius. Žodžiu, kas ką nori, tas tą daro, vaikai yra vaikai ir jie turi teisę rinktis savo pomėgius, nepaisydami (idealiu atveju – net nežinodami) lyčių stereotipų. Ir vis tik dažniau pastebiu tendenciją tiek berniukus, tiek mergaites labiau girti, kai jie užsiima tradiciškai vyriškomis laikytomis veiklomis, mergaitiškus pomėgius paliekant nuošalyje.
Ne šiaip sau šį tekstą pradėjau nuo pasakojimo apie žaislus. Mat įvairiais tyrimais ir eksperimentais įrodyta, nors iš tikrųjų nereikia jokių tyrimų, plika akimi galima pastebėti, kad tradiciškai kaip berniukiški traktuojami žaislai ir žaidimai skatina inžinerinį mąstymą, techninius problemų sprendimo įgūdžius, o mergaitiškais laikomi žaislai skatina tvarkytis buityje, mokytis globėjo(s) vaidmens. Būtent todėl savo dukroms visada perkame pačius įvairiausius žaislus – mašinėles, dinozaurus, atsuktuvų, plaktukų ir kitokių įrankių dėžę, lėles ir loveles, dėliones, konstruktorius. Ir niekada nei daiktų, nei žaidimų neskirstome į „mergaitiškus“ ir „berniukiškus“.
Turbūt todėl mano vyresnėlė pernai per Heloviną persirengė kaip piratas. Dar ji labai mėgsta atsigulti ant žolės po automobiliu ir šalia pasidėjusi įrankių dėžę apsimesti, kad lygiai taip kaip tėtis ji taiso mašiną. Ir vis dėlto aiškiai matau – auginu mergaitiškas mergaites. Jos pačios tai pasirinko – nori vilkėti pūstas sukneles, dažytis lūpas ir maldauja, kad jų kambario kampelį nudažytume rožine spalva. Problemos čia kaip ir nėra, tačiau ji atsiranda feministiniame diskurse, kuomet itin progresyviai auklėdami savo vaikus kai kurie tėvai pamiršta, kad feminizmas visų pirma yra teisė rinktis.
Būtent tai pamiršusi viena mano draugė nusivylė, kai jos dukra, nepaisydama mamos pastangų, išaugo tikra princesė, kuri dabar, septynerių metų būdama, jau tvirtai apsisprendusi, kad mėgstamiausia jos spalva – rožinė, ir nuolat vilki sintetinėmis princesiškomis suknelėmis. Gaila man buvo ir kitos mergaitės, pavadinsiu ją Lota, tėvai jos trečiojo gimtadienio proga surengė gimtadienį monstrų tema, o ketvirtojo – dinozaurų, nors aš mačiau, kaip spindi Lotos akys, kai ji žiūri į princesiškus kitų mergaičių atributus. Gal klystu, bet nuojauta kužda, kad dinozaurų ir monstrų idėja labiau nei pačiai Lotai patinka Lotos tėvams, iš paskutiniųjų įsikandusiems progresyvumo. O juk būtent tai yra „rožinės gėdijimasis“: kai giriami ir abiem vaikų lytims peršami vyriški užsiėmimai, rožinius žaislus, drabužius su raukiniais ir nagų lakus paliekant nuošalyje kaip neva menkesnius, nepakankamai intelektualius ir progresyvius.
Iš tiesų žinutė turėtų būti priešinga ir nė viena mergaitė ar moteris, vilkinti ryškiai rožinį pūstą sijoną, vien dėl jo neturėtų jaustis prasčiau nei griežtą juodą kostiumą ir baltus marškinius vilkintis žmogus. Nes ne sijonais žmogaus vertė matuojama.
Esu prieš atskirus mergaičių ir berniukų skyrius parduotuvėse, nes žaislai tegul būna tiesiog žaislai. Esu prieš berniukų mokymą nuo mažumės slėpti jausmus ir mergaičių skatinimą būti mamos užvadėliais. Tačiau lygiai taip pat esu ir prieš „rožinį gėdijimą“, kuomet mergaitiškos mergaitės ir berniukiški berniukai laikomi neprogresyviais, tarsi nepataikančiais į liberalumo madą.
Mat esminis klausimas turi būti ne ar vaikas vilki sijoną, ar suplyšusį kombinezoną. Svarbiausias klausimas yra, ar vaikui pačiam, neprimetant, bet ir neribojant jokių stereotipų, rinktis savo aprangą ir tapatybę.
