Žanro klasika – kažkas papuola į bėdą išdidžiai papozavęs nuotraukai šalia negyvo sumedžioto gyvūno. Dažniausiai tai – Namibijoje nykstančių rūšių atstovus šaudantys amerikiečiai milijonieriai, bet šią savaitę mūsų akiratin pakliuvo Lietuvos miškuose vilkę sumedžiojusi Rugilė.
„Jausmas buvo ir dar yra neapsakomas. Vilkė išėjo tiesiai prieš mane, iki žvėries buvo kokie trys metrai. Nespėjau apie nieką pagalvoti, pačios rankos pakilo su šautuvu. Vilkės žvilgsnis tiesiog užhipnotizavo“, – įspūdžiais dalijosi Rugilė Šimulytė-Spudienė. Vos pamačiusi su grobiu pozuojančios moters nuotrauką išsyk prisiminiau Clarissos Pinkolos Estes knygą „Bėgančios su vilkais“ ir pamaniau, kad Rugilė juk ką tik nužudžiusi dalį savo esybės. Minėtos knygos autorės teigimu, tiek moterys, tiek vilkai, „būdami tokie pat narsūs ir atkaklūs, priversti patirti panašias kančias ir persekiojimus“, todėl ir moters vidinė laisvė čia tapatinama su vilkės archetipu.
Kitiems žvelgiant į šią nuotrauką galbūt iškart nesinorėjo ieškoti C. P. Estes citatų, tačiau iš esmės medžiotoja socialinėse medijose liko pasmerkta. Dėl žiaurumo, dėl paties medžioklės fakto, dėl pozavimo nuotraukai ir net dėl to, jog ji yra medžiotoja moteris, o ne vyras. Man asmeniškai labiausiai užkliuvo pasididžiavimo medžiokle aspektas – nors suprantu, kad vilkų populiaciją, tarkime, reikia kontroliuoti, tačiau tokiu atveju norėtųsi matyti liūdną, širdgėlos draskomą medžiotoją, kuri, prieš nužudydama gyvūną, atlieka jausmingą ritualą su maldomis ir apkabinimais, na, maždaug kaip filme „Avataras“.
Žinau, kad šitaip rašydama jau rizikuoju skambėti kaip Naujojo amžiaus hipė. Prie moteriškumo ir medžioklės klausimų dar sugrįšiu, bet, prieš leisdamasi į tolesnius išvedžiojimus, kviečiu žvilgtelėti į skirtingus vilkų apibūdinimus.
Pavyzdžiui, „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“: Vilkas – šuninių šeimos žinduolis. (…) Gyvena poromis, šeimyninėmis grupelėmis. Žiemą buriasi į gaujas po 5–7 (iki 36) vilkų. Bendrauja mimika, kūno poza, urzgimu, staugimu (girdėti už 10–16 km) ir uosle. Vyraujantis patinas ženklina gaujos teritoriją. Aktyvus sutemus ir naktį. Medžioja gaujomis. Puola kanopinius, kiškiažvėrius, graužikus, naminius gyvūnus (dažniausiai rudenį, mokant jauniklius medžioklės).
O LR medžioklės įstatyme medžiojamieji laukiniai gyvūnai, taigi tarp jų ir vilkai, jau tėra, cituoju, „ribotos civilinės apyvartos objektai“.
Požiūrio skirtumas akivaizdus ir simbolinis – nuo šeimoje gyvenančio žinduolio prie apyvartos objekto, – žymintis esminius žmonijos pasirinkimus: gyventi darnoje su gamta, ją tausojant, ar vis tik pasiduoti augančių ekonomikų vartotojiškam požiūriui į Žemę – ekstraktyvizmui, dar nuo filosofo Francio Bacono laikų manant, kad verta tik imti, semti, vartoti. Lyg planetos ištekliai nebūtų baigtiniai. Lyg dėl žmonijos veikų jau nebūtų išnykę tūkstančiai gyvūnų ir augalų rūšių.
Toks žudymas, kai nelygios jėgos ir nėra pirmykštės žmogaus savigynos ir išlikimo būtinybės, rodosi amoralus.
Aplinkos ministerija siūlo per 2019–2020 m. vilkų medžioklės sezoną, prasidėjusį spalio 15 d., leisti sumedžioti 120 vilkų. Tai – rekordinis vilkų skaičius, mat prieš porą metų jų sumedžioti leista buvo vos šešiasdešimt. Medžioklės šalininkai tikina, kad vilkus medžioti juk ne tik galima, bet ir reikia, taip reguliuojama jų populiacija. Tačiau sumedžiotų vilkų genetiniai tyrimai, atlikti Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos mokslininkų, parodė, kad praeityje šie gyvūnai Lietuvoje buvo medžiojami per daug intensyviai. Dėl to itin susiaurėjo vilkų populiacijos genetinė įvairovė. Šiuo metu ji didėja, tačiau nėra optimali.
Iš esmės arogantiškas atrodo žmonių įsitikinimas, kad reikia padėti gamtai tvarkytis, kontroliuoti populiacijas. Ekosistemos sėkmingai gyvuoja be žmogaus įsikišimo; čia plėšrūnai sumedžioja silpniausius, ligotus rūšių atstovus. Priešingai nei žmogus, nukreipiantis šautuvą į sveikus, stiprius žvėris, turinčius palaikyti sveiką populiaciją.
Kitas dažnas argumentas už vilkų medžioklę – neva pagalba ūkininkams, kurių gyvuliai yra puldinėjami vilkų. Tačiau, kaip teigia patys ūkininkai, vilkų medžioklė problemos neišsprendžia. 2014 metais patvirtintas Vilko apsaugos planas numatė net 17 priemonių, kurios turėtų užtikrinti ne tik tinkamą vilko apsaugą, bet ir taikesnį sambūvį su žmogumi. Deja, pasak pačių ūkininkų, nėra nieko daroma žalos valdymo klausimais, išskyrus medžioklės limitų dvigubinimą.
Vis dėlto keista pasirodė Rugilę pasmerkusiųjų nuostaba dėl medžiotojos lyties. Čia išlindo tas naratyvas („moteris turi būti švelni“), kuomet galima nujausti, kad štai vilkę nušovęs vyras juk būtų gerai, nes šaudymas yra artimesnis vyriškajai prigimčiai.
„Gyvulius auginančiam ūkininkui reikia aktualios informacijos apie (vilkų – aut. past.) užpuolimų grėsmę, patikimų žinių apie tinkamas apsaugos priemones, finansinės pagalbos jas įsigyti, o žalos atveju – sąžiningų kompensacijų ir kitokios pagalbos. Saugomos gyvūnų rūšies medžioklės limitų kaitaliojimas šių klausimų nesprendžia, tačiau būtent jam kasmet skiriamas didžiausias institucijų dėmesys, o visa kita lieka paraštėse. Jei taip tęsime ir toliau, tai ir toliau kasmet susitikę komitetuose kalbėsime apie vis tas pačias problemas“, – citata iš pernykščio GAA „Baltijos vilkas“ kreipimosi į Kaimo reikalų komitetą.
Vadinasi, lieka medžioklė dėl malonumo, kaip teigė pati medžiotoja R. Šimulytė-Spudienė, – „laisvalaikio praleidimo būdas“. Toks žudymas, kai nelygios jėgos ir nėra pirmykštės žmogaus savigynos ir išlikimo būtinybės, rodosi amoralus. Vis dėlto keista pasirodė Rugilę pasmerkusiųjų nuostaba dėl medžiotojos lyties. Čia išlindo tas naratyvas („moteris turi būti švelni“), kuomet galima nujausti, kad štai vilkę nušovęs vyras juk būtų gerai, nes šaudymas yra artimesnis vyriškajai prigimčiai.
Žiaurus yra žmogus, o lytis čia niekuo dėta. Kitaip tariant, visomis keturiomis esu prieš medžioklę, bet, vos pasigirdus kritikai dėl medžiotojos moters, man nejučia norisi stoti jos pusėn. Kita vertus, darsyk sugrįžtant prie C. P. Estes, būtent moterys galėtų atjausti ne tik kitas moteris, bet ir vilkus, nes istoriškai vilkai ir moterys panašūs savo istorija, savo likimu: ilgą laiką buvę nepagrįstai kaltinami, laikomi klastingais, piktais ir agresyviais, daug žemesniais ir niekingesniais už savo persekiotojus.
