Dešimtoje klasėje pradėjęs pedagogo karjerą šiandien 25 metų Paulius Sungaila moko ir kur kas už save vyresnius kolegas – pasakoja, kaip šiuolaikiškai dėstyti biologiją.
Mokytis biologijos svarbu ne tik tiems, kurie eis jos profesiniu keliu baigę mokyklą. Mokytis biologijos yra svarbu ir norint kūrybiškai bei kritiškai mąstyti. To svarba ypač išryškėjo pastaraisiais metais, kai visuomenę įaudrino koronavirusas, įsitikinęs Paulius.
„To pasekmes mes matome šiandien. Matome labai susiskaldžiusią visuomenę, kuri, nesakyčiau, kad nepasitiki vakcinacija. Sakyčiau, kad tiesiog daug kas yra pavargę nuo informacijos pertekliaus, daug kas patiria, kaip aš vadinu, autoriteto krizę“, – kalbėjo biologijos mokytojas.
2015 metais P. Sungaila baigė Vilniaus Žirmūnų gimnaziją. Ten jis sėmėsi ir pedagoginės praktikos po molekulinės biologijos ir profesinių pedagoginių studijų Vilniaus universitete.
Pedagoginė praktika vyko kaip tik įsisiautėjus pandemijai ir perėjus prie nuotolinio mokymo. Tuomet, sakė Paulius, jis ir suprato, koks milžiniškas krūvis tenka mokytojams ir kad jie šioje situacijoje buvo palikti vieni – nesulaukė nei sisteminės pagalbos, nei psichologinio palaikymo.
Kalbant apie koronaviruso pandemijos kontekstą, reikia nepamiršti, kad net atnaujinamose ugdymo programose yra tik vienas sakinys apie vakcinas.
– Pauliau, jeigu paprašyčiau prisistatyti, kokiais žodžiais tai padarytumėte?
– Save pristatyčiau kaip biologijos mokytoją, kuris atstovauja jaunajai mokytojų kartai.
Profesiškai save suprantu kaip mokytoją. Kita vertus, matau save ir plačiau – kaip aktyvų visuomenės narį, kuris bando keisti mokytojo vardą, mokytojo profesijos patrauklumą didinti asmeniniu pavyzdžiu. Bet šiaip, nepaisydamas visų baigtų mokslų, veiklos, manau, pirmiausia esu mokytojas. Biologijos mokytojas.
– Kada supratote, kad būsite mokytojas?
– Apie mokytojo profesiją pradėjau galvoti dar dešimtoje klasėje.
Bet labai gerai prisimenu, kai aštuntoje klasėje viena mokytoja paklausė, kas iš mūsų norėtų būti mokytojais. Niekas klasėje neišdrįso pakelti rankos. Tuo metu netgi aš nekėliau rankos.
Bet būdamas dešimtoje klasėje jau turėjau labai gerų mokytojų. Todėl į mokytojo profesiją jau žvelgiau teigiamai.
Tačiau pirmiausia pradėjau domėtis biologija kaip disciplina. Dešimtoje klasėje susipažinau su visa įmanoma literatūra lietuvių kalba. Tai dariau, nes buvau skatinamas ruoštis biologijos olimpiadoms.
Pastebėjau, kad man gerai sekasi bendraklasiams paaiškinti sudėtingesnes temas. Supratau, kad tai nulemia ne geresnės žinios, bet mano geri dalykiniai ir kritinio mąstymo gebėjimai. Nuo mažens dažnai savęs klausdavau ne kaip moku tam tikrą temą, bet kaip turėčiau jos išmokyti kitą žmogų.
Dešimtoje klasėje susikūriau pirmą skelbimą, kad mokau biologijos ir galiu suteikti paslaugą – paruošti egzaminui. Susiradau kelis mokinius, už pamoką imdavau 15 litų. Tai buvo pati mažiausia kaina – išsianalizavau visus skelbimus internete.
Nežinau, iš kur turėjau drąsos pats nelaikęs egzamino mokyti kitus, kaip gauti šimtą balų.
Man gerai sekėsi aiškinti tas temas ir dvyliktokams. Aišku, turėdavau meluoti, kad esu vyresnis. Ateidavau vilkėdamas marškiniais, sakydavau, kad esu biologijos trečiakursis universitete, taip trejus ketverius metus ir „mokiausi“ trečiame kurse.
Tie pirmi keli mano mokiniai labai gerai išlaikė egzaminus. Sulaukiau labai gerų atsiliepimų iš jų tėvų. Tiesiog užsikabinau.
Paraleliai turėjau ir pats mokyklą baigti. Būdamas dvyliktokas, pats eidamas laikyti egzamino, sutikau vieną savo mokinę.
Nežinau, iš kur turėjau drąsos pats nelaikęs egzamino mokyti kitus, kaip gauti šimtą balų.
Po mokyklos įstojau į molekulinę biologiją, tuo metu mokytojo kelias nebuvo mano planas A, tai labiau buvo planas B. Bet labai greitai viskas apsivertė, kai supratau, kad studijos man atveria labai gerų galimybių įgyti labai gerų žinių savo srityje. Galiausiai pamačiau, kad planas B virsta planu A.
Visą laiką savęs klausiau, ar galėčiau būti geriausias mokslininkas savo srityje, o gal geriausias savo srities mokytojas Lietuvoje. Mąstydamas ne apie algą, ne apie perspektyvas supratau, kad švietime galėčiau būti geriausias mokytojas, o moksle pagal savo gebėjimus būčiau vidutiniškas mokslininkas.
Taip ir pasiryžau rinktis švietimo sritį. Baigdamas bakalauro studijas labai rimtai svarsčiau apie mokytojo ateitį.
Realiai esu savamokslis mokytojas, kuris to išmoko dirbdamas korepetitoriumi nuo dešimtos klasės. Mano mokymo sistema yra savaime išsivysčiusi ir evoliucionavusi.
Visąlaik ieškodavau būdų, kaip temą pateikti, analizuodavau, kaip yra pasaulyje, kaip geriausiai viską padaryti. Mano principinis požiūris, kad mokytojas yra analitikas.
Kartais, ieškodamas vieno paveikslo temai, galiu perversti ir šimtą vadovėlių anglų kalba.
– Pauliau, grįžkime prie jūsų paties biologijos brandos egzamino. Kaip pasisekė? Nenutiko taip, kaip sakoma: batsiuvys be batų?
– Buvo labai keistas jausmas. Bet, galima sakyti, įrodžiau, kad mano mokymo principai veikia praktiškai. Kartais mokydamas kitus dar nelaikęs egzamino svarstydavau, ar nesu apsimetėlis. Bet gavau šimtą balų iš egzamino. Labai anksti supratau, kokie yra egzamino trūkumai, ir susikūriau tam tikrą sistemą, kaip galima gauti 100 balų, nors galbūt žinios nėra tokios geros.
Taip pat skaitykite
Lygindamas dabartines savo žinias su tomis dvyliktoje klasėje kartais stebiuosi, kaip tuomet gavau šimtą balų. Dabar žinau šimtą kartų daugiau. Kartais savo mokiniams sakau, kad galima ir turint dešimt kartų mažiau žinių gauti labai gerą balą. Lietuvoje mokėti biologiją ir išlaikyti egzaminą vis dar yra du skirtingi dalykai. Dažnai gali neišmokti biologijos, bet gali išmokti išlaikyti egzaminą.
– Pradžioje sakėte, kad asmeniniu pavyzdžiu norite parodyti mokytojo profesijos patrauklumą. Iš kur toks siekis?
– Mano mokiniai šiandien yra ne tik vaikai, bet ir mokytojai, kiti visuomenės nariai. Manau, kad švietimas yra perspektyvu. Mokytojas yra visuomenės profesija: jei turi tam tikrų kompetencijų ir įgūdžių, gali keisti ne vieno vaiko gyvenimą, gali keisti daugelio visuomenės narių gyvenimą. Per įvairias sritis, pavyzdžiui, mokslo populiarinimą.
Stengiuosi savo mokymo sistemą perteikti kitiems mokytojams, manau, kad skleidžiu meilę disciplinai. Man teko garbė, būnant 25 metų, vesti keletą mokymų, kurie pritraukė per 200 mokytojų Lietuvoje.
Tai buvo mokymai apie inovatyvų biologijos mokymą, kas yra šiuolaikiška biologijos pamoka, kaip turėtume mokyti biologijos, kaip neturėtume jos mokyti. Išanalizavau 80 mokslinių publikacijų, susijusių su gamtamoksliniu ugdymu.
Šiandien mes išgyvename krizę – nėra kam ruošti mokytojų. To turi imtis privatūs asmenys savo iniciatyva. Šiandien matau kritikos visuomenę, kuri dažnai klausia, kaip turėtų veikti švietimo sistema, ką ji turėtų padaryti dėl mokytojų. Aš žiūriu kitaip: ką aš galėčiau padaryti dėl mūsų švietimo sistemos?
Šiandien daug negatyvumo, kritikavimo. Man stinga pozityvumo. Žinoma, ir aš esu kritiškas daugeliu klausimų.
– Kai buvote dešimtokas, eidamas mokyti dvyliktokų dėl solidumo vilkdavotės marškinius. O ar stengiatės solidesnis atrodyti dabar eidamas mokyti mokytojų?
– Įgydamas išsilavinimą, supranti, kad žmonėms rūpi ne marškiniai ir ne šukuosena. Žmonėms rūpi turinys. Nesvarbu, kiek diplomų gauta, svarbiausia yra turinys arba netgi, kaip keli mokytojai rašė, nuoširdumas.
Nesuprantu, kodėl visuomet žiūrime į universitetus ir manome, kad akademikas yra geriausias didaktikas. Geriausias didaktikas yra praktikas. Mokytojas praktikas.
– Ministrė Jurgita Šiugždinienė yra išsakiusi nuogąstavimą, kad mažai renkamasi laikyti chemijos, fizikos egzaminus. O kaip jūs manote, pakankamai abiturientų renkasi biologiją?
– Gajus stereotipas, kad vos ne vienintelė sritis, kuriai reikia laikyti biologijos egzaminą, yra medicina. Biologija dažnai suvokiama taip: dirbsi su augalais arba gyvūnais.
Bet jei perverstume mokslo populiarinimo straipsnius, pamatytume, kad mes esame labai pažengę gyvybės mokslų srityje. Mes turime pažangų Gyvybės mokslų centrą Europos lygiu.
Yra tokios studijų programos kaip genetika, molekulinė biologija, mikrobiologija, biochemija, būtent jose turime išskirtinių pasiekimų – nacionalinių, tarptautinių. Prisiminkime profesorių Virginijų Šikšnį, vertą Nobelio premijos. Turime labai garsią mokslininkę Urtę Neniškytę, kuri populiarina neuromokslus. Turime profesorių Rolandą Meškį, kuris labai gerai atstovauja biochemijos krypčiai.
Taip pat skaitykite
Problema – ne kiek žmonių laiko egzaminus, o profesiniai stereotipai. Tų penkių šešių tūkstančių laikančiųjų egzaminą, manau, pakanka.
Neretai iš tėvų ateina nuostata, kad yra gera profesija ir yra negera profesija. Mokiniams visada sakau, kad reikia pajausti, ar tai jums patinka. Ir kai einame kokią tradiciškai mažiau įdomią temą, sakau: jei jums ši tema įdomi, dirbkite su ja visą gyvenimą, o jei ne, bėkite nuo jos toliau. Labai džiaugiuosi, kai mano mokiniai renkasi gamtos mokslus.
– Kalbame apie tuos vaikus, kurie jaučia trauką prie biologijos. O kaip yra dėl kitų – tų, kurie rinksis kitokį kelią? Ar ir kiek jiems reikalinga biologija, ypač šiandien, kai dvejus metus gyvename koronaviruso akivaizdoje?
– Biologijoje labai svarbu mokyti ne sąvokų ir apibrėžimų, nėra svarbu mokėti apibūdinti, kas yra baltymas. Kur kas svarbiau, kokiose srityse jūs galėtumėte įgytas žinias panaudoti praktiškai, kaip tos žinios gali padėti jums ugdyti kritinį mąstymą, reikšti argumentuotą nuomonę.
Biologija, suteikdama žinių apie gyvybės veikimą, vystymąsi, skatina ugdytis gebėjimą kūrybiškai spręsti problemas, kritiškai mąstyti.
Kalbant apie koronaviruso pandemijos kontekstą, reikia nepamiršti, kad net atnaujinamose ugdymo programose yra tik vienas sakinys apie vakcinas. Ir yra gal penki punktai apie tai, kaip gyvūnai kvėpuoja.
Pagal autorių užmojus, daug svarbiau šiandien Lietuvoje mokyti, kaip žuvis ar varlė kvėpuoja, o ne kaip vakcina veikia.
To pasekmes mes matome šiandien. Matome labai susiskaldžiusią visuomenę, kuri, nesakyčiau, kad nepasitiki vakcinacija. Sakyčiau, kad tiesiog daug kas yra pavargę nuo informacijos pertekliaus, daug kas patiria, kaip aš vadinu, autoriteto krizę. Tu nebežinai, kuo tikėti. Tu nebežinai, kas yra teisinga, ir dažnai tiesiog esi paveikus tam tikrai nuomonei, kuri gali būti ir neteisinga.
Biologijos mokymas mokykloje tuo ir svarbus, kad turi suteikti kompetencijų kiekvienam žmogui vertinti informaciją kritiškai, ją atsirinkti.
Per pamokas reikėtų plačiau mokyti, kas yra vakcinos, kaip jos kuriamos, kaip patikrinamas jų saugumas, kaip tai pagrindžiama.
Taip pat skaitykite
Mokslu dabar kai kurie nepasitiki, nes niekada nesidomėjo, kaip jis kuriamas. Jei mokinius mokytume analizuoti mokslinius tyrimus, pristatytume jiems naujausius mokslo laimėjimus, galėtume išugdyti kritiškai, savarankiškai mąstantį žmogų.
– O kodėl jūs pasirinkote „Digiklasę“, kuri nėra tradicinė mokykla?
– Manau, vienas pagrindinių tradicinės mokyklos trūkumų, kad ji labai dažnai mokytoją apriboja limituotu mokinių skaičiumi. Dirbdamas gimnazijoje turėsi kelias klases, per metus paruoši apie šimtą mokinių. Ir tai būtų didelis skaičius, sakytume, kad toks mokytojas persidirba, yra ties perdegimo riba.
Man visada kildavo klausimas, kaip galiu kuo daugiau mokinių suteikti žinių. Dirbdamas korepetitoriumi taip pat apsiriboji maža grupe žmonių. Gerai paruoši gal trisdešimt mokinių.
Dabar turiu galimybę suteikti šansą savo pamokose dalyvauti visiems Lietuvos mokiniams. „Digiklasė“ tave padaro visos Lietuvos mokytoju – nuo mažiausio miestelio, kaimo iki sostinės. Manau, kad tokia platforma gali sumažinti atotrūkį tarp kaimo ir miesto vaikų.
Antra priežastis – autonomija, mes turime galimybę organizuoti savo pamokas taip, kaip norime. Aš į savo pamoką žiūriu kaip į kūrinį.
Tarkime, pernai turėjau per 400–500 mokinių. Viena mokinė skundėsi, kad pradėjo erzinti savo gimnazijos mokytoją klausimais. Tiesiog daugiau išmokus kyla daugiau klausimų. Žinoma, yra ir finansinis aspektas.
– Pauliau, bet galbūt tai, ką jūs dabar šnekate, iš esmės yra vienos didelės problemos Lietuvoje sprendimas? Lietuvoje stinga matematikos mokytojų, chemikų, fizikų. Galbūt išties, mokydamiesi šių dalykų, jei stinga pedagogų, susėdame prie kompiuterio ir taip mokomės?
– Jei švietimo politika būtų vykdoma taip: susėskime ir padarykime, nereikėtų apie tai kalbėti. Man labai patinka Meilės Lukšienės citata, kad švietimo reforma nėra dokumentai, vadovėliai, kad reforma turi būti virsmas žmonėse, mokytojuose, mokslininkuose.
Kai sakote: susėskime ir padarykime, tai ir yra virsmas, o dabar labai daug kas daroma hipotetiniu, dokumentų lygiu. Ir čia aš matau didžiulę problemą.
Noriu toliau eiti darymo, o ne kalbėjimo keliu.
Tai būtų galbūt netradicinis sprendimas, bet tai būtų sprendimas, o ne dokumentas. Tokių modelių yra užsienyje, tarkime, Australijoje. Kai miesteliuose nėra mokytojų, lankomos virtualios mokyklos. Taip būtų galima mokyti didesnes klases. O realybėje turėtų būti mažesnės klasės, kur mokymas personalizuojamas.
Gerą mokytoją galime pritraukti per technologijas. Švietimą galima vykdyti įvairiais formatais, derinant ir virtualų, ir realų mokymą.
– Sakoma, kad prastas karys, kuris nesvajoja tapti generolu. Kokia jūsų karjeros generolystė? Švietimo ar ne švietimo srityje?
– Man dirbti mokytoju bus įdomu tol, kol mokiniams bus įdomu manęs klausytis. Jiems kyla klausimų, ir jie yra skirtingi. Niekada niekas tiek apie vakcinas, imunitetą neklausinėdavo, kiek klausinėja šiemetiniai mokiniai. Dabar kalbėdamas apie baltymus kalbi apie antikūnus.
Norėčiau tęsti meilės disciplinai sklaidą, žadinti pažinimo norą. Ateityje norėčiau ne tik kalbėti apie švietimo problemas, bet jas spręsti konkrečiomis priemonėmis. Manau, kad tai jau darau.
Per nuotolinį mokymą Lietuva patyrė skaitmeninio mokymo turinio krizę. Per pusmetį sukūriau platformą biologija.online, kuria gali naudotis kiekvienas mokytojas. Noriu toliau eiti darymo, o ne kalbėjimo keliu. Norėčiau prisidėti prie mokytojų kvalifikacijos sistemos tobulinimo ir net mokytojų rengimo. Manau, kad geriausiai mokytojus gali rengti patys mokytojai.
Nesuprantu, kodėl visuomet žiūrime į universitetus ir manome, kad akademikas yra geriausias didaktikas. Geriausias didaktikas yra praktikas. Mokytojas praktikas.
Lietuvoje turime Metų mokytojo, Inovatyviausio mokytojo konkursus. Kodėl tų mokytojų niekas nepasamdo ugdyti kitų mokytojų, kelti jų kvalifikacijos? Mes pastebime gerus mokytojus, apdovanojame, ir tuo viskas baigiasi. Juos reikia samdyti, kalbėtis, ką jie daro, kad taip gerai sekasi.
