Rožinė sriuba, garsinanti Lietuvą visame pasaulyje, – ne tik patiekalas, tai nuo seno gyventojus vienijantis „valgis“, pavergęs ne tik eilinių būrų, bet ir Radvilų širdis. Paveldo komunikacijos tyrinėtojas, istorikas prof. Rimvydas Laužikas dalijasi įžvalgomis apie legendinį nacionalinį patiekalą.
Visą laidos įrašą galite peržiūrėti čia:
Vienas seniausių lietuviškų valgių
Lietuvos paveldo tyrinėtojai sako, jog šaltibarščiai yra viena seniausių mūsų kultūroje gimusių sriubų. Pirmieji šaltos sriubos receptai randami 18 a. pabaigos ir 19 a. pradžios šaltiniuose, tačiau tikėtina, jog sriuba lietuvių virtuvėje egzistavo ir seniau.
„Jei šaltibarščius susiejame su barščiais, tai, be abejo, bus vienas seniausių lietuviškų valgių (...), galėtume kalbėti apie priešistorinius laikus. Senose receptų knygose nei barščiai, nei šaltibarščiai nėra vadinami sriuba – tai valgis. Kas žino ukrainietiškus barščius, taip pat žino, kad tai nėra sriuba – tai valgis“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Virtuvėje su Beata“ žiniomis dalijasi prof. R. Laužikas.
Maisto istorikas šaltibarščius sieja su priešistoriniais laikais dėl daržovių, kurios natūraliai visuomet augo Lietuvą siekiančioje klimato zonoje. Kitos daržovės: pomidorai, bulvės, morkos, pastarnokai, salotos, anot jo, yra importuotos iš svetur.
Lietuvos paveldo tyrinėtojai sako, jog šaltibarščiai yra viena seniausių mūsų kultūroje gimusių sriubų.
„Seniausieji valgiai yra įdomūs tuo, kad buvo paplitę ir tarp neturtingųjų, ir tarp valdovų. Randame, kad barščius valgė ir valdovai Radvilos, ir Oginskių giminė. Pirmasis šaltibarščių receptas užrašytas rūmų aplinkoje – Abiejų Tautų Respublikos valdovo Stanislovo Augusto Poniatovskio virėjo“, – pasakoja R. Laužikas.
Seniausias šaltibarščių receptas
„Prancūzų kilmės virėjas paliko savo receptų užrašų knygelę, kurioje radome seniausią regione šaltibarščių receptą, aišku, jame buvo ingredientų, kurių paprasti valstiečiai negalėjo turėti“, – tęsia jis.
Prof. R. Laužikas teigia, jog šalta batvinių lapų sriuba rašytiniuose šaltiniuose pirmąkart minima Kristijono Donelaičio poemoje „Metai“. Tam, kad patiekalas būtų oficialiai pripažinta šalies gastronomijos paveldu, jis kraštui turi būti būdingas bent 100 metų.
„Kai klausiame, „kieno“, svarbu atsakyti, ką suvokiame kaip savo. Pavyzdžiui, velykinis mozūrėlis (tradicinis, plokščias Velykų pyragas – LRT.lt) yra itin senas, tačiau kiek žmonių Lietuvoje jį laiko savu?
Šaltibarščius mes laikome savo, tačiau įdomus dalykas, kad nėra dėl ko kovoti. Nieko neprarandame, jei ir kiti nematerialų paveldą laiko tapatumo dalimi“, – priduria profesorius.
